TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kanklininkei muzikos žiežirbą įskėlė tėtis

2015 08 23 6:00
Kanklių muzika Žemynai Trinkūnaitei tėra tik laisvalaikio užsiėmimas, nes moteris dirba banko komunikacijos skyriuje. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lietuvos banke dirbanti Žemyna Trinkūnaitė kuria ir senosiomis devynstygėmis kanklėmis atlieka kompozicijas, kurios, tiki, nulemtos jos tėvo – jau anapilin išėjusio „Romuvos“ vyriausiojo krivio Jono Trinkūno.

„Ta kibirkštis – tėvelio duota man programa„, – įsitikinusi Lietuvos etnokultūrinio judėjimo pradininko, etnologo, folkloristo, religijotyrininko, vieno iškiliausių senojo baltų tikėjimo puoselėtojų Jono Trinkūno dukra Žemyna. Kanklių kompozicijas ji ne tik atlieka per įvairius renginius, bet jau įrašiusi ir jų kompaktinę plokštelę. „Visos tėčio į mane sudėtos „programos„ tikrai veikia. Aš jį laikau gyvenimo būdo menininku. Tėtis turėjo labai stiprų humoro jausmą, jam daug kas kėlė juoką, todėl jis savaip kūrė gyvenimo modelį. Šalia jo užaugau, tad, žinoma, jo įtaka buvo didžiulė. Be to, jis tą dovaną – kurti gyvenimą patiems – dovanojo ir kitiems žmonėms, jo sekėjams, ne tik man. Jo dvasinės kelionės labai daug davė„, – tikino Žemyna.

O tai, kad jos kuriama kanklių muzika sugulė į kompaktinę plokštelę – jau mamos nuopelnas. Žemynos mama – taip pat kūrėja, ji dirba meninės dokumentikos kino studijoje „Periferija“. Pasak Ž. Trinkūnaitės, būtent mama, pyktelėjusi, kad dukros kompozicijos nėra net užrašytos natomis – grojamos tik iš atminties, išnuomojo įrašų studiją ir privertė jas įrašyti. „Galiu pasakyti, kad muzikos žiežirba – iš tėčio, o tai, kad viskas sugulė į kompaktinę plokštelę – mamos nuopelnas. Be to, mano dukra Jorigė studijuoja Londone muzikos mokslus, pati kuria dainas ir jas atlieka, koncertuoja, o gyvendama Lietuvoje dainavo ansamblyje „Kūlgrinda“. Svajoju kada nors kartu su ja pakoncertuoti, kad ji atliktų mano dainas“, – šypsodamasi sakė kanklininkė.

Pianinui – per didelė

Tai, kad Žemyna pradėjo kankliuoti, lėmė bene atsitiktinumas. Kai jai buvo vienuolika, namuose atsirado pianinas. Mergaitė ėmė lankyti privačias pamokas. Po metų jos mokytoja patarė, kad šiai gabiai mergaitei reikėtų rimčiau imtis muzikos, lankyti muzikos mokyklą. „Tada su mama gyvenome Antakalnyje, tad nuėjome į Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklą, bet ten pasakė, kad pianinui jau esu per didelė. Pasiūlė kanklių klasę, kuri tuomet dar buvo gana nauja. Taip pradėjau mokytis skambinti koncertinėmis kanklėmis. Apie senąsias baltiškas kankles tada neturėjau jokio supratimo“, – prisiminė pašnekovė.

Pasak Žemynos, jos kanklės net be deramos apdailos, tačiau pačios mieliausios. / Asmeninio archyvo nuotraukos

Mokydamasi kanklių klasėje grojo klasikinius kūrinius, pritaikytus šiam instrumentui, taip pat šiuolaikines melodijas. Tuo metu pradėjo lankyti Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar Gedimino technikos universitetas) folkloro ansamblį, su juo koncertavo Latvijoje, ten pirmą kartą pamatė senovines kankles – devynstyges, dešimtstyges. Kaimynai latviai jau aktyviai muzikavo šiuo senuoju liaudies instrumentu, o Lietuvoje jis buvo gerokai primirštas. Lietuvos folkloro tėvu vadinamas Evaldas Vyčinas ir Vytautas Musteikis buvo pirmieji, kurie kartu su latvių meistrais pagamino kankles pagal senąsias gamybos technologijas. „E. Vyčinas, kurio ansamblyje dainavau, įteikė man devynstyges kankles, nes žinojo, kad esu kanklininė. Iki šiol jomis groju, jų net apdaila ne iki galo baigta, bet man jos – geriausios“, – šypsodamasi kalbėjo Žemyna.

Pasiglemžė literatūra

Kaip pasakojo Žemyna, būdama šešiolikos buvo priversta spręsti, ką rinktis – mėgstamą lietuvių literatūrą, ar ne mažiau mielas kankles. Mokykloje lankė sustiprintos literatūros klasę ir mokslų intensyvumas trukdė siekti muzikės karjeros. „Turėjau rinktis, buvo baigiamieji kanklių klasės metai ir buvau pradėjusi literatūros klasę. Kai nuėjau į muzikos mokyklą, pedagogė padavė keletą kūrinių, parodė, kaip jie skamba, ir liepė mokytis. Man ta moderni muzika nepatiko, todėl tiesiog numojau ranka ir rimtai ėmiausi literatūros“, – prisiminė Žemyna. Koncertinės kanklės buvo visam laikui padėtos į šalį, bet jos rankose jau buvo senosios, devynstygės, kuriomis groja iki šiol.

Turėdama grojimo technikos pagrindus, šiomis senovinėmis kanklėmis ji pradėjo pamažu kurti kompozicijas, jų vis daugėjo. Žemynos tikslas buvo parodyti nuostabias šio daug kam atrodančio primytyvoko instrumento galimybes. Jos rankose devynstygės kanklės skamba kaip visas orkestras. Žemyna atlieka techniškai sudėtingus kūrinius, kurie akustiškai skamba puikiai.

Toks, regis, paprastas instrumentas Žemynos rankose skamba lyg orkestras.

Ž. Trinkūnaitė atkakliai tvirtino, jog nėra profesionali muzikantė, o kūryba labiau spontaniška, intuityvi. Prisipažino, kad muzika nuolat skamba galvoje, tačiau kompozitore netapo, nes, anot jos, jau per vėlu. „Pasirinkau kitą kelią – tai mano santykis su šiomis kanklėmis. Bandžiau groti su folkloro grupėmis, tačiau ilgainiui supratau, kad esam dviese – aš ir kanklės“, – kalbėjo pašnekovė. Jos kūrybą puikiai įvertino garbūs neseniai Rumšiškėse vykusio prigimtinės kultūros seminaro lektoriai ir senosios entnomuzikologijos specialistai. Žemyna prisipažino, kad atlikdama savo kompozicijas labai jaudinosi, kaip jos kūryba bus sutikta, tačiau išgirdo tvirtinimą, kad savo kanklėmis groja lyg visas orkestras.

Atsirado daina

„Bičiulis Eugenijus Gražys kartą pasiklausęs mano kompozicijos pasakė, kad tai yra daina. Man tai buvo taip netikėta: jaunystėje rašiau eilėraščius, bet tik kaip visi jauni žmonės – sau, draugams. Tačiau mintis, kad muziką suliečiau su eilėmis, man net nebuvo kilusi. Muzika buvo sau, eilės – sau. Ir tik jo paskatinta per valandą parašiau tai kompozicijai žodžius. Tikrai išėjo daina. Tada supratau – taip ir turi būti. Jis davė impulsą tarsi sujungti dvi mano dalis, kurios iki tol buvo visai atskiros, – kankles ir balsą. Man tai buvo didelis atradimas„, – džiaugėsi Žemyna. Kai jos parašytą lopšinę per etnomuzikologų seminarą išgirdo mitologas Dainius Razauskas, nesusilaikė šūktelėjęs: „Kieno čia žodžiai?„ Žemynai prisipažinus, kad ir muziką, ir žodžius parašė pati, garsus mitologas negalėjo atsidžiaugti: „Baltų kultūra gyva. Juk čia sudėtas visas senas mitas.„

Aktyviai koncertuoti Žemyna nesiveržia, bet kai pakviečia, neatsisako.

Beje, nė vienas Žemynos kūrinys nėra užrašytas natomis. Kanklininkė pasakojo, kad į galvą toptelėjusį būsimo kūrinio motyvą pradeda pamažu „dėlioti“ kanklių stygomis. Daug ką pasufleruoja pats instrumentas, nes grojimo galimybės kiek ribotos. Savo kompozicijas ji daro spiralės principu – melodijos sugrįžimais, pasikartojimais, kaip pati juokavo, net kvadratėliais. „Kartais sudėtingesnę ritmiką įsirašau į išmanųjį telefoną, jis turi tokią funkciją“, – prisipažino kanklininkė.

Koncertuoja, kai kviečia

Aktyviai koncertuoti Žemyna nesiveržia, tačiau kai pakviečia, neatsisako. Dažniausiai pasirodo per parodų atidarymus, seminarus ar folkoloro festivalius. Viešai kankliuoti ją pastūmėjo charizmatiškas etnokultūros, muzikos ir choreografijos mokytojas Artūras Sinkevičius, iki tol ji grojo tik sau ir bičiuliams. „Jis mane išgirdo ir 2009 metais pasiūlė pagroti etnokultūros festivalyje „Suklegas“ Kaune, nuo tada ir pradėjau pasirodyti viešai“, – pasakojo Žemyna.

Kanklių muzika jai tėra tik laisvalaikio užsiėmimas. Moteris dirba Lietuvos banko Komunikacijos skyriuje, mat finansų įstaigoje reikia profesionalių filologų paslaugų. Kadangi kolegos žino apie Ž. Trinkūnaitės gebėjimą nuostabiai kankliuoti, ne kartą kvietė ją pagroti per įvairius banko reprezentacinius renginius, tarkim, pristatant progines monetas.

Išskirtinė Žemynos muzikavimo devynstygėmis kanklėmis technika kartais sulaukia netikėto dėmesio. Štai šiemet per sostinėje vykusią „Kultūros naktį“ ji atliko savo kompozicijas „Katalikų knygyne“. Priėjo viena moteris ir prisipažino taip pat grojanti kanklėmis, todėl norinti pažiūrėti, kaip Žemyna išgauna tą unikalų daugiabriaunį, regis, tokio paprasto instrumento skambėjimą. „Prisipažinau jai, kad mažomis kanklėmis groju taip, kaip didžiosiomis koncertinėmis, tačiau ji prieštaravo, jog mano stilius jai atrodo unikalus“, – prisiminė Žemyna. Ji svarstė, kad grodama, ko gero, intuityviai išgauna sąskambius, kurie kitiems girdisi itin saviti. „Negaliu to paaiškinti, mano grojimas eina kažkur iš vidaus, iš to bagažo, kurį suprogramavo tėvas,“ – tikino Ž. Trinkūnaitė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"