TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kapelionė - dvasinio skausmo gydytoja

2011 08 06 0:00
"Menas - mano sparnai, leidžiantys atitrūkti nuo kasdienybės", - teigia ligoninėje dirbanti Nora.
Asmeninio albumo nuotrauka

Sielovadinė tarnystė ligoninėje, o laisvalaikiu - meninė kūryba. Toks dabar yra Čikagoje įsikūrusios lietuvės, trijų vaikų mamos Noros Aušrienės gyvenimas.

N.Aušrienė Čikagoje su poros metų pertrauka gyvena nuo 1992-ųjų. Buvusi vilnietė keramikė, baigusi Vilniaus dailės akademiją, išvyko į Ameriką, kai sutuoktinis Valdas Aušra nusprendė tapti kunigu ir gavo stipendiją studijuoti Liuteronų teologijos mokykloje (Lutheran School of Theology). 1995 metais grįžusi į Lietuvą šeima į JAV vėl nuvyko 1998-aisiais - šįkart dėl kunigo V.Aušros doktorato. Tuomet teologijos studijomis susidomėjo ir Nora. Tai buvo pirmas žingsnis, atvedęs ją į retą, neįprastą, o Lietuvoje išvis beveik negirdėtą profesiją - klinikinę kapelionystę. Pastaruosius septynerius metus dailininkė trijų vaikų mama dirba kapelione "WEISS Memorial Hospital". Neseniai apie pasauliečių kapelionų tarnystę ligoninėse ji skaitė paskaitų ciklą LCC tarptautiniame universitete Klaipėdoje. Moteris įsitikinusi, kad ir Lietuva jau pribrendusi šiai praktikai.

Leidosi į naują kelionę

- Nora, išvažiavote iš Lietuvos praktiškai tik pradėjusi savo kūrybinį kelią. Nebuvo gaila palikti kartu su atgimstančia valstybe atsiveriančių naujų galimybių?

- Viena vertus, Lietuvoje buvo tikrai labai graži terpė, čia pradėjau žengti pirmus savarankiško gyvenimo žingsnius. Antra vertus, Amerikoje atsivėrė vėl visai kitokia kultūrinė aplinka, atsirado dar kitų galimybių. Dvejus metus lankiau klases Čikagos Meno instituto mokykloje (School of The Art Institute of Chicago). Turėjau galimybę naudotis krosnimis, medžiagomis ir labai daug ko išmokau. Pirmiausia - naujų technologijų, su kuriomis Lietuvoje tuomet negalėjau susipažinti. Dėl Amerikos šiandien galiu dirbti su porcelianu ir aukšto degimo krosnimis. Lietuvoje buvo kaulinis porcelianas, o čia naudoju porcelianą kaip molį, galiu jį lipdyti rankomis. Mano kūrybiniam stiliui Amerika turėjo didelės įtakos, jau nekalbant apie kelią, kuriame esu dabar.

- Kaip peršokote į tokią nestandartinę specialybę? Jauna graži moteris, menininkė pasirenka sritį, kurioje, bent taip atrodo iš pirmo žvilgsnio, nuolat susiduriama su netektimi, skausmu, kitaip tariant, nuolat patiriamas stresas?

- Į Ameriką grįžome 1998-aisiais, nes vyras norėjo apsiginti doktoratą, o aš pradėti teologijos studijas ir gauti magistro laipsnį. Teologines žinias ketinau integruoti į kūrybą, galbūt kurti bažnytinį meną. Ruošdama diplominį darbą - tai buvo šventos vakarienės indai iš porceliano - supratau, kad iš to pragyventi galėsiu tik jeigu nuolat bus užsakymų. Pastovaus darbo neturėsiu. Kita vertus, abejojau, ar tikrai tuo norėčiau užsiimti. Kaip sakė vienas mano dėstytojas, bet koks menas yra dvasinis - nebūtinai kuriamas specialiai bažnyčiai. Į kapelionystės studijas nuėjau vedama smalsumo, nesuvokdama, koks tai bus darbas. Tiesa, turėjau bičiulę, kuri jau dirbo kapelione. Žinojau, kad tai - dvasinė veikla, bet kitokia nei ordinuoto kunigo bažnyčioje. Žinojau dirbsianti su žmonėmis, ir tai man buvo įdomu. Kaip dailininkė daug valandų praleisdavau studijoje viena, man trūko žmonių. Be to, įvyko lūžis, kai pradėjau justi, kad materialusis gyvenimas manęs netenkina, reikia kažko naujo - išbandymų, iššūkių. Tačiau, žengdama pirmuosius žingsnius, nevisiškai suvokiau, ką iš tikrųjų darau. Lyg rinkausi, kur eiti, bet iš tiesų buvau nuvesta kapelionystės link. Ir dabar, praėjus dešimčiai metų, dar jaučiuosi vedama. Nėra taip, kad tiksliai žinočiau, kodėl dirbu šį darbą ir kad viską darau teisingai. Manau, tai - savotiška gyvenimo kelionė.

Pažink save, kad padėtum kitam

- Kaip ruošiami būsimieji klinikiniai kapelionai?

- Kapelionu negali būti tik pabaigęs seminariją. Būtinai reikia magistro laipsnio iš seminarijos ar universiteto, bet antras žingsnis - rezidentūra ligoninėje. Ji susideda iš dviejų etapų. Pirmas - trys intensyvūs mėnesiai, antras - visi metai, po kurių gauni sertifikatą. Labai intensyvus mokslas, kartais tekdavo dirbti visą dieną, naktį ir dar kitą dieną. Daug stresinių situacijų. Iš pradžių jautiesi kaip įmestas į vandenį - plaukti nemoki, bet turi kapanotis. Duodami kažkokie nurodymai, gairės, kažkas ištiesia ranką, pagelbėja, bet labai daug atsakymų turi rasti pats.

- Kaip mokoma - juk į ligoninę ateina žmonės, turintys ne medikų, o kitokius diplomus?

- Žmogui, atėjusiam iš seminarijos ir neturinčiam jokio medicininio pasiruošimo, aišku, ligoninėje viskas labai nauja. Tačiau per metus gauni labai daug informacijos. Pusę dienos praleidi su ligoniais, lankai juos palatose, bendrauji su gydytojais, po to susitinki su bendramoksliais ir supervizoriumi. Grupėje yra 5-6 seminaristai, o supervizorius dažniausiai būna kapelionas, specialiai parengtas ruošti kitus kapelionus. Vyksta grupinės ir individualios sesijos. Na, ir nagrinėji situacijas: kas įvyko, kaip tave paveikė konkreti ligonio istorija. Stengiesi pažvelgti per savo prizmę, nes tik tokiu būdu išsiugdai galimybę suteikti žmogui pagalbą, o save suvoki kaip psichologinę, kaip dvasinę asmenybę.

- Kaip gydytojas diagnozuoja ligą ir gydo paciento kūną, taip kapelionas nustato žmogaus dvasinę būseną ir bando pagelbėti?

- Mano buvęs profesorius George'as Fitchettas sukūrė modelį. Psichologai ir psichiatrai, užduodami klausimus, gali nustatyti žmogaus emocinę būklę, ligą. O kapelionas - dvasinę būklę. Tada galima eiti toliau ir svarstyti, kaip tam žmogui padėti.

Pašaukimas, profesija ir Dievo dovana

- Galima sakyti, kad kapelionystė - ne tik profesija, bet ir mokslas?

- Manau, tai - įvairiapusis dalykas. Aišku, kapelionystė yra mokslas. Tai ir profesija, nes tu turi išmanyti, įvertinti, apibūdinti, aprašyti, apsakyti. Reikia žinių bagažo, o jis įgyjamas su išsimokslinimu ir patirtimi. Kita vertus, kapelionystė neapsiriboja tik mokslo ar specialybės terminais. Tai dvasinė parama žmogui, kuris išgyvena emocinę ir dvasinę krizę. Kai su juo atsiduri vienoje dvasinėje erdvėje, poveikis peržengia žmogiškas ribas: "Ten, kur susitinka du ar keli mano vardu, ir aš esu..."

- Ar profesinis paruošimas suteikia priemonių pačiam kapelionui išlaikyti emocinę, dvasinę pusiausvyrą? Juk be jokios apsaugos lendant į gaisrą lengva kaipmat sudegti.

- Todėl ir reikalingas klinikinis mokymas. Tik pabaigus seminariją, būtų labai sunku iš karto eiti dirbti į ligoninę. Kaip minėjau, vyksta sesijos, kurios padeda pažinti save kaip psichologinę, emocinę asmenybę. Pradedi pažinti savo baimes, matyti, kas su tavimi vyksta ar vyko. Atgamini iš praeities - jaunystės, vaikystės - įvykius, kurie emociškai stipriai paveikė. Stengiesi suprasti, kodėl vienas ar kitas krizinis momentas išmušė iš vėžių, gal net įstūmė į depresiją. Todėl ir dabar pas vieną pacientą nueini lengvu žingsniu, o pas kitą - delsi. Perskaitai diagnozę, ir širdy neramu, jauti - bus sunkus pokalbis. Sutrikdo paties prisiminimai. Taip, mokslas kažkiek apsaugo - kad neperdegtum, turėtum atramą. Kapelionams net rekomenduojama turėti savo terapeutą, pas kurį galėtų nueiti pasikalbėti. Aš iki šiol to dar nedariau. Mano atsipalaidavimas yra namai: šeima, vaikai, gyvenimas už ligoninės ribų. Iš tikrųjų jėgas grąžinti padeda įvairūs šaltiniai, vienas tokių - knygų skaitymas.

- O menas?

- Menas - mano sparnai, leidžiantys atitrūkti nuo kasdienybės. Savotiška meditacija. Sunkiausia pati pradžia, kokie penkeri metai, kol randi būdų, kaip susitvarkyti. Priklauso nuo to, kokia būna darbo diena. Gali būti labai sudėtingos situacijos ir daug mirčių, bet nesijauti pavargęs. Gal dėl to, kad tai - dvasinis darbas. Dažnai žmogus, kad ir kiek jo kūnas palaužtas ligos, būna stebuklingai stiprios dvasios. Aišku, gali būti palūžęs dvasiškai, bet tai kita sritis. Daugeliu atvejų, kad ir gyvenimo pabaigoje, žmogus, kurio tikėjimas stiprus, nėra išsekęs, nejaučia nuovargio ar baimės. Tu tiesiog su juo bendrauji. Nesistengi ko nors pakeisti, grąžinti. Tai yra Dievo dovana.

- Taigi yra atgalinis ryšys - kapelionas ne tik paskiria save kitam, bet ir kažką gauna?

- Ypač bendraudama su išeinančiais, mirštančiais, bet dar sąmoningais ir galinčiais kalbėti žmonėmis jaučiu, kad ir jie daug ką suteikia. Galime manyti, kad tai mes padedame - gydytojai, seselės, psichologai, kapelionai... Dvasinis bendravimas visuomet abipusis.

Jeigu žmogui nebeužtenka jėgų

- Kokia procedūra - gydytojas kviečia pacientui kapelioną ar žmogus pats paprašo?

- Yra trys būdai. Vienas - kai pats ligonis arba jo šeima pageidauja kapeliono. Antras - kai gydytojas ar kitas medicinos darbuotojas pakviečia. Mato, kad žmogui - depresija, žino, tarkime, kad patyrė netektį ar jam ką tik nustatyta sunki liga. Kartais kyla etikos klausimų - pavyzdžiui, šeimai reikia nuspręsti, ar palaikyti ligonio gyvybę. Savo ruožtu pati lankau ligonius. Turiu jų sąrašą, matau diagnozes, galiu numatyti, kam reikia pagalbos. Sudėtingiausia būna su žmonėmis, kurie patiria dvasinę krizę, bet patys nepakvies kapeliono. Tačiau būtent psichologinė būsena daro įtaką ligos eigai - išgis ar mirs. Žmonėms, patiriantiems dvasinę krizę, paramos ir pagalbos reikia labiausiai. Viena kapeliono užduočių - tokius rasti ir atpažinti. Dabar Amerikoje iš medicinos personalo net reikalaujama įvertinti ligonio emocinę būseną. Dažnai rimta liga yra būtent dvasinės krizės pasekmė. Kai skausmas tampa dvasinis, tokį gydyti - kapeliono sritis.

- Kaip ir kada kapelionas gali padėti žmogui?

- Gyvenime būna visko: skyrybos, kūdikio praradimas nėštumo pradžioje, artimo žmogaus mirtis, namų, finansinio šaltinio netekimas... Tada žmogus išgyvena visą gamą jausmų: baimę, pyktį, gilų liūdesį. Būtent liūdesys gali virsti depresija. Esame sutverti natūraliai išgyventi gedulą - psichika, širdis, kūnas mums pagelbėja išgyventi. Tačiau jeigu netektys ypatingos - vaiko mirtis, kelios mirtys vienu metu, artimo žmogaus savižudybė, - žmogus išgyvena komplikuotą gedulą ir paties jėgų gali nebeužtekti. Tuomet natūralu kreiptis į psichologą ar psichiatrą ir gydyti depresiją. Tačiau tai yra dvasinis skausmas. O tokį galima gydyti dvasinėmis priemonėmis.

- Ar kapelionystė praktikuojama ir kitose srityse, tarkim, vaikų namuose?

- Kapelionystė gali būti klinikinė - ligoninėse. Taip pat yra kalėjimų ir armijos kapelionystė. Keletas mano buvusių bendramokslių atliko praktiką benamių prieglaudose, bet tai - išimtiniai atvejai, prieglaudos neturi kapeliono etato, vaikų namai - taip pat. Jei ištinka didelė krizė, pavyzdžiui, stichinė nelaimė, į įvykio vietą specialiai kviečiami kapelionai, dažniausiai klinikiniai, nes kalbama apie gedulą.

- Ar Lietuvoje atsiradusi tokia praktika?

- Kol kas Lietuvoje kapelionai nėra ruošiami profesionaliai. Tačiau yra labai palanki dirva, nes Vyriausybė priėmė įstatymą dėl kapeliono darbo mokėjimo ligoninėse. Taip pat yra daug baigusiųjų seminarijas arba teologijos fakultetus (Klaipėdos universiteto Teologijos fakultetą, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą), bet galbūt daugelis jų nesiruošia arba negali, tarkime, moterys, būti įšventinti į kunigus. Taigi, man atrodo, šiandien Lietuvoje situacija profesionaliai kapelionystei atsirasti palanki. Šiuo metu dauguma ligoninių kapelionų yra kunigai be specialaus klinikinės kapelionystės parengimo, tiesa, per daugelį praktikos metų įgavę neįkainojamos patirties. Kunigai dirba kapelionais ir kariuomenėje bei kalėjimuose. Tačiau tokio profesionalaus specializuoto paruošimo kapelionystei, koks yra Amerikoje arba Vakarų Europoje, Lietuvoje iki šiol nėra. O jis, manau, būtinas.

- Aktyviai dirbate ir kaip menininkė. Ar kapelionystė daro įtaką kūrybai?

- Per pastaruosius 10 metų tiek daug visko patyriau ir išgyvenau, o mano menas visiškai nepasikeitė! Labai keista. Gal todėl, kad pasirinkau porcelianą? Visi mano darbai - ir skulptūros, ir keramika - šviesūs, lengvi, tarsi visai neturėtų ryšio su sunkumais ir traumomis - visu tuo, su kuo beveik kasdien susiduriu darbe. Kita vertus, tas vidinis mano šaltinis (net nežinau, kaip jį įvardyti) gelbėja darbe su žmonėmis. Kaskart bandau rasti ką nors šviesaus, lengvo, nuskaidrinančio. Kapeliono ir turbūt bet kokio dvasininko veikloje svarbiausia, kad niekada nesi vienas. Tai padeda pakelti sunkią naštą ir gyventi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"