TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kare ir tyla gali būti grėsminga

2014 11 05 9:00
Berniukas supasi priešais bažnyčią. Samaras, Filipinai.  Sergejaus Ponomariovo nuotrauka

Karo zonose dirbantis fotografas Sergejus Ponomariovas žino: pavojinga būna ne tik tada, kai gaudžia pabūklai ir aplink sproginėja, grėsminga gali būti ir tyla. Jis teigė, kad rizikingomis akimirkomis baimės nejaučia, bet mintyse svarsto variantus, ką daryti.

Jauno žmogaus veidas, bet daug mačiusio žmogaus akys, skvarbus žvilgsnis. Kalba santūriai ir iškart griauna mitą apie atlapaširdžius tautiečius. Tokį įspūdį palieka 33 metų Rusijos fotografas S. Ponomariovas. Šiuo metu jis yra laisvai samdomas darbuotojas, dažniausiai bendradarbiaujantis su "The New York Times". Prieš tai beveik dešimtmetį dirbo naujienų agentūroje "Associated Press". Dažnos darbo temos - pasakojimai iš karo veiksmų zonų. Jis yra buvę Sirijos, Libijos, Gazos ruožo, Rytų Ukrainos ir kituose "karštuose taškuose".

Neseniai Vilniuje S. Ponomariovas lzinios.lt žurnalistei pasakojo apie savo darbą. Fotografas teigė, kad kiekvienai kelionei į pavojingą zoną ruošiasi iš anksto. "Reikia atlikti daug namų darbų, - kalbėjo jis. - Būtina išmokti konflikto istoriją, skaityti apie naujausius įvykius, rasti žmonių, kurie ten galėtų tau padėti, juos patikrinti, daugmaž žinoti, ką nori parvežti. Ten gyvenančiam žmogui, kalbančiam angliškai, ar vietos žurnalistui reikia paaiškinti užduotį, kad norėsi fotografuoti tokią ir tokią istoriją." Pasak fotografo, jei tiksliai nežinosi, kur ir ko važiuoji, galima ir negrįžti, nes rizikuoji patekti į rimtą pavojų. Todėl kiekvieną kartą būtina numatyti konkretų planą.

Žinomas fotografas Sergejus Ponomariovas turi patirties, kaip elgtis karinio konflikto zonoje. /Asmeninio archyvo nuotrauka

"Šeštas jausmas" ir patirtis

Kad ir kaip žmogus ruoštųsi kelionei į karo veiksmų zoną, visada galimi netikėtumai. Fotografai praranda savo techniką arba ji smarkiai nukenčia. Ne kartą pranešta apie sužeistus ar žuvusius žiniasklaidos atstovus.

Į rizikingas situacijas S. Ponomariovas taip pat buvo papuolęs. Būdavo, kad apvogdavo, ištraukdavo pinigus. Fotografas pasakojo, kad į karo zoną tenka vežtis grynųjų, banko kortelėmis nepasinaudosi, nes bankomatai neveikia. Vienas pavojingų gyvybei atvejų buvo Bahreine. "Mus ištraukė iš mašinos, parklupdė ant kelių, į galvas įrėmė pistoletus ir ruošėsi sušaudyti, - "Arabų pavasarį" prisiminė S. Ponomariovas. - Kas taip elgėsi? Policija." Fotografas sakė, kad tokiomis akimirkomis baimės nejaučia, bet mintyse svarsto variantus, kaip elgtis, ką kalbėti, tai yra ieško išeities iš rizikingos situacijos.

Karo zonose dirbantys žiniasklaidos atstovai žino, kad pavojų gali kelti ne tik apšaudymai bei sprogimai, bet ir spengianti tyla, kai aplink viskas ištuštėja, nebėra žmonių. Kaip S. Ponomariovas pajunta, kad kurioje nors vienoje pasidaro rizikinga? "Yra vadinamasis šeštas jausmas, - teigė "karštų taškų" fotografas. - Kad pavojinga, galima suprasti ir iš vietos žmonių. Jie žino daugiau. Yra toks dalykas, kaip kūno kalba. Kai matai einančius atsipalaidavusius žmones, supranti, kad situacija nerizikinga. Jei jie dėl nežinomos priežasties įsitempia ar visai dingsta iš gatvių, suvoki, jog kažkur tyko pavojus. Gazoje nuolat skraidydavo bepiločiai lėktuvai. Jie turėdavo užtaisą, galintį sunaikinti mašiną ar užmušti žmogų, ir bet sienos nepramušdavo. Vadinamųjų dronų garsas - lyg metalinių uodų. Prie to priprasdavai. Tačiau kai nuskrisdavo, suprasdavai, kad oro erdvę jie atlaisvino naikintuvams. Vadinasi, jei tylu, netrukus prasidės jų ataka iš oro. Taip, tokiais atvejais baisu."

Pavojinga abejose pusėse

Pastarąjį kartą S. Ponomariovas nukentėjo neseniai, kai dirbo Rytų Ukrainoje. "Važinėjau į Donecką ir Luhanską. Kai keliavau, prie vieno kelio posto mane sumušė ukrainiečių kariai", - teigė fotografas. Naujienų portalo lzinios.lt žurnalistės paklaustas, kodėl - juk atstovavo JAV leidiniui "The New York Times", - fotografas pasakė: "Todėl, kad esu iš Rusijos." Žiniasklaidos atstovą sudaužė, nežiūrint į tai, kad jis turėjo oficialų leidimą dirbti, ukrainietišką akreditaciją. "Prasidėjo nuo nesusipratimo, toliau viskas vyko nekontroliuojamai, ir jie pradėjo mušti." Po to fotografui kurį laiką reikėjo nugaros įtvaro, kol pagijo.

S. Ponomariovas ne kartą buvo Rytų Ukrainos karo veiksmų zonose - Slovjankse, Kramatorske, Luhanske, Donecke... Klausiamas apie prorusiškus smogikus, jis sakė: "Iš pradžių su jais buvo sudėtinga, problematiška. Tačiau mane gelbėjo maskvietiška tartis." Be to, fotografas elgėsi drąsiai ir net akiplėšiškai. Kartais pro separatistų kelio postus jis praveždavo užsieniečius. S. Ponomariovas pasakojo, kad tai darė tada, kai prorusiški kovotojai žurnalistais ir užsieniečiais nepasitikėjo, įtarinėjo šnipinėjimu. Tuo metu ne vienas žiniasklaidos atstovas buvo paimtas įkaitu, įkalintas. S. Ponomariovas laikėsi taktikos daug kalbėti, kol separatistams atsibosdavo klausyti ir jie fotografą palikdavo ramybėje.

Sergejaus Ponomariovo nuotrauka

Svarbu - tikroviškumas

Ne tik žurnalistas, bet ir fotografas įvykį gali parodyti tendencingai. S. Ponomariovas stengiasi būti objektyvus ar turi savo poziciją ir siekia ją atskleisti? "Labai svarbu būti objektyviam, - tvirtino jis. - Tikroviškumas yra vienas pagrindinių mano žurnalistikos verslo bruožų, todėl daugelis redaktorių su manimi sudaro sutartis."

Rusijos fotografas, dažniausiai dirbantis užsienio leidiniams, patikino, kad nedaro nieko, kas būtų nesuderinama su žurnalistikos etikos normomis. Lietuvoje manoma, kad šios šalies žiniasklaida dažniausiai tendencinga. S. Ponomariovas taip komentavo: "Apie daugelį Rusijos laikraščių ir televizijos kanalų sukurti štampai. Iš esmės taip ir yra, bet ne visada." Jis teigė pažįstantys kolegų, kurie, nesutikdami su redakcijos pozicija, paliko darbą. Yra liberalių žiniasklaidos atstovų, sugebančių laikytis savo pažiūrų. "Pats mokiausi iš amerikiečių žurnalistikos, laikausi jų standartų, tokių, kaip kelių šaltinių naudojimas, tikrinimas keletą kartų ir taip toliau", - apie savo nuostatas sakė fotografas.

Beje, S. Ponomariovo nuomone, nei Rusijos, nei Ukrainos žiniasklaida nesilaiko pasaulinių standartų, o yra parėmusios sovietines propagandos tradicijas. "Dabar yra pasidalijusios į dvi skirtingas stovyklas, - sakė fotografas. - Tačiau prieš savo priešininkus naudoja tuos pačius metodus. Deja, netikiu nė viena jų." Jis yra pastebėjęs, kad Europos žiniasklaida dažniausiai laikosi proukrainietiškos pozicijos, ir mano, kad amerikiečių žiniasklaida pakankamai objektyvi. Pats teigė nepriklausąs jokiai stovyklai.

Sergejaus Ponomariovo nuotrauka

Vienuose apkasuose

Klausiamas, "karštuose taškuose" dirbantys kolegos yra bičiuliai ar konkurentai, S. Ponomariovas sakė: "Bičiuliai." Jis pasakojo, kad būna du atvejai. Vienas, kai kur nors važiuoja su konkretaus leidinio užduotimi. Tada su kolegomis nėra dėl ko konkuruoti. Kitas, kai keliauja kaip laisvai samdomas fotografas. Tada kurį laiką dirbęs, jis leidiniams siūlo savo istorijas. Tokiais atvejais paprastai su toje vietoje esančiais kolegomis iš anksto derinama, kuris kokiai žiniasklaidai siūlys nuotraukas, kai keliaus kartu į įvykių vietas. Tokiu būdu išvengiama dubliavimosi. "Piktybiškos konkurencijos ir priešiškumo nebūna, nes tokiose vietose reikia abipusės paramos, - sakė fotografas. - Ten mes visi būname vienuose apkasuose, niekas nežino, kas gali nutikti, todėl turime vieni kitiems padėti."

S. Ponomariovas teigė, kad ir koks svarbus būtų kadras, matydamas nukentėjusį žmogų, ir šalia nebūtų medikų, jis pirmiausia skubėtų į pagalbą, o ne fotografuotų. "Nei viena fotografija nepateisintų neveiklumo tokioje situacijoje", - įsitikinęs jis. Vis dėlto į darbą stengiasi emocijų neįpinti, nes jos trukdytų - panašiai kaip chirurgui per operaciją reikia būti šaltakraujiškam. Kita vertus, S. Ponomariovui svarbu ne tik dokumentuoti, kas vyksta. "Stengiuosi papasakoti, kaip matau savo akimis ir supratimu", - sakė fotografas. Kasdienis jo darbo įrankis - kamera su 35 mm objektyvu. Vadinasi, jei nori nufotografuoti iš arčiau, pats turi prieiti. O tai gali būti rizikinga. Tačiau fotografas vis vien naudoja tik tokį objektyvą, kuriuo vaizdo nepritrauksi, nes nori, kad nuotraukos būtų tokios, lyg savo akimis viską matytų.

Mokėti irkluoti ir plaukti

Laisvai samdomi fotografai įamžina vestuves, krikštynas, šeimos šventes, vaikus ir naminius gyvūnus, rengia privačias fotosesijas. Tai yra dirba įprastą darbą. O S. Ponomariovas fotografuoti istorijų vyksta į vietas, kuriose gali būti pavojinga ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Toks darbas kainuoja daugiau, bet yra rizikingas. "Norint važiuoti į "karštus taškus", reikia turėti patirties, - kalbėjo Sergejus. - Į darbo kainą įeina ne tik tai, kad važiuoji į rizikingą vietą, bet ir tai, jog leidiniui garantuoji ką nors iš ten atvežti. Tai yra, kad rasi ką fotografuoti. Vadinasi, reikia ne šiaip sėsti į valtį, bet sugebėti irkluoti, orientuotis pagal žvaigždes, pačiam mokėti plaukti, jei ką."

"Karštų taškų" fotografas tvirtino, kad tokį darbą pasirinko, nes jis įdomus. Apie riziką S. Ponomariovas sakė: "Galima visą gyvenime prasėdėti biure ir numirti įsidūrus sąvaržėle." S. Ponomariovo bičiuliai juokauja, kad kelionėms užsienyje jie renkasi geriausias vietas, o jis - blogiausias. Kartą fotografas, susiruošęs skirsti į Kazachstaną fotografuoti nedidelę istoriją, iš oro uosto pranešė apie tai mamai. "Tačiau juk ten nėra karo?" - nustebo ši. Mat artimieji pripratę, kad S. Ponomariovas dažniausiai važiuoja į pavojingas vietas. Fotografas sakė, kad taikų gyvenimą jis vertina, o grįžęs į karo zonos nepuola susigrąžinti tą laiką linksmindamasis ir panašiai. Jam patinka ramybė.

Trumpai

* Fotografas S. Ponomariovas gimė Maskvoje, Rusijoje.

* 2002-2013 metais dirbo agentūros "Associated Press" Maskvos biuro fotokorespondentu.

* Pastaruoju metu bendradarbiauja su "The New York Times" ir kitais leidiniais.

* 2005 metais laimėjo pirmą vietą "Atlanta Photojournalism Seminar" konkurso kategorijoje "Spot News".

* 2008 metais pelnė pirmą vietą konkurso "International Photography Awards" kategorijoje "News Photo Essay".

* 2009 metais S. Ponomariovui buvo skirtas konkurso "Vilnius Photo Circle" pagrindinis prizas.

* 2012-aisiais jis pelnė konkurso "Best Photographer" Metų fotografijos apdovanojimą. Tais pačiais metais - trečią vietą konkurso PX3 "Prix de la Photographie, Paris" kategorijoje "Karas". Taip pat sidabro medalį konkurse "China International Press Photo Contest".

* 2013 metais laimėjo pasaulinio fotografijos konkurso "Pictures of the Year" apdovanojimą "Award of Excellence".

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"