TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Karinė ir gyvenimiška misijų patirtis

2009 01 17 0:00
L.Jasionytė kol kas vienintelė Lietuvoje moteris karė savanorė, į tarptautinę misiją vykusi du kartus.
LŽ archyvo nuotrauka

"Ten svarbiausia - ką gali patirti ar padaryti čia ir dabar, nes rytojaus gali ir nebūti", - taip apie karštuosius pasaulio taškus kalba Lina Jasionytė. Motorizuotos pėstininkų brigados "Geležinis vilkas" (DK) Birutės batalione tarnaujanti grandinė kol kas yra vienintelė Lietuvos moteris karė savanorė, į tarptautinę misiją vykusi du kartus.

L.Jasionytė neslepia: kai 2002 metais pradėjo tarnauti Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP), Dainavos apygardos 1-ojoje rinktinėje Alytuje, iš pradžių nė minčių nekilo, kad kada nors gali išvykti ten, kur itin karšta. Ir karšta ne dėl oro sąlygų.

Po pusę metų mergina praleido Afganistane (nuo 2005-ųjų lapkričio iki 2006 metų gegužės) ir Kosove (nuo 2007-ųjų spalio iki 2008 metų balandžio). Politiniai neramumai, ginkluoti išpuoliai, skurdas, vargas, maisto stoka, ligos, kylančios dažniausiai dėl antisanitarinių gyvenimo sąlygų, ir visas šias bėdas pranokstanti nežinia dėl rytojaus... Tokia minėtų dviejų šalių kasdienybė, ypač aiškiai matoma Afganistane. Pasmalsaukime, kokios patirties iš misijų parsivežė L.Jasionytė ir kodėl mergina apskritai pasirinko, daugelio manymu, vyrišką specialybę.

- Ar pasikeitė kokios nors vertybės, pabuvojus karštuosiuose pasaulio taškuose?

- Be abejo. Grįžusi iš misijų pradėjau kitaip vertinti gyvenimą, žmones. Mes, gyvendami taikiai, saugiai, patogiai ir sočiai, problemomis kartais paverčiame smulkmenas, nerimaujame arba graužiamės dėl niekų.

Vaikystėje meistraudavo ginklus

- Kaip sumanėte tapti kare?

- Nuo mažų dienų kario profesija man atrodė nepaprastai prasminga, kėlė ypatingą susižavėjimą. Dar mokydamasi mokykloje norėjau pasirinkti būtent ją. Baigusi vidurinę, stojau į Karo akademiją, bet man nepavyko: atranką perėjau lengvai, tačiau pritrūko balų.

- KASP pajėgos padėjo įgyvendinti šį norą?

- Tikra tiesa (šypsosi). Tai buvo puiki alternatyva. Labai norėjau paragauti kariškos duonos, išbandyti save, pažiūrėti, ar man patiks, ar sugebėsiu tinkamai tarnauti tėvynei. Savanore išbuvau šešerius metus, visai neseniai perėjau į profesionaliąją kariuomenę. Kas pasikeitė? Na, pirmiausia tai, kad dabar karišką uniformą dėviu kasdien, o ne savaitgaliais ar tomis savaitėmis, kai vyksta pratybos, taip pat padaugėjo pareigų, prievolių. Šiandien nė kiek nesigailiu, kad nesimokiau Karo akademijoje - nebūčiau turėjusi galimybės vykti į misijas. Studentų į karštuosius pasaulio taškus niekas nesiunčia.

- Kokia buvote vaikystėje?

- Kiauras dienas su kiemo berniukais karstydavausi po medžius, visi kartu kasdavome bunkerius, vaidindavome mūšius, meistraudavome ginklus: droždavome kardus, strėles, lankus. Lėles prisimindavau labai retai (šypsosi).

Augau su dviem seserimis ir broliu, buvau jauniausia ir labiausiai pramušta galva dėl karinių dalykų. Giminėje esu vienintelė, dėvinti uniformą.

- Kaip į dukters apsisprendimą vykti į Afganistaną, paskui - į Kosovą reagavo tėvai?

- Labai nepanikavo, tačiau pernelyg ir nesidžiaugė mano sprendimu. Sakyčiau, reagavo gana ramiai arba tiesiog neišreiškė viso nerimo garsiai. Ne išvykimo išvakarėse juk pranešiau tokią žinią. Be to, neišvažiavau pusei metų į visišką nežinią. Abiejose bazėse buvo internetas, telefonas, kuriuo galėdavome skambinti namiškiams kiek norime ir kada norime. Kita vertus, po praėjusių metų pavasario įvykių (gegužės pabaigoje Afganistane, Goro provincijos sostinėje, į Lietuvos karių bazę įsiveržus vietiniams, per incidentą žuvo Lietuvos karys A.Jarmalavičius - aut.) kažin ar būtų tokie ramūs. Kai mažiau žinai, širdies neskauda.

Skirtingi įspūdžiai

- Kas iš abiejų misijų įsiminė labiausiai?

- Lietuvių bazė Afganistane yra įsikūrusi Goro provincijoje, Čagčarano mieste. Aplink vien kalnai, akmenys, dulkės, be galo mažai žalumos, vargina karštis, sunku kvėpuoti dėl deguonies trūkumo (stovykla įsikūrusi daugiau nei dviejų kilometrų aukštyje virš jūros lygio) ir stipraus dvoko. Specifinį kvapą skleidžia džiovinto mėšlo ir žolės briketai, kuriuos afganistaniečiai naudoja kaip kurą. O kokia jų higiena! Gamtiniai reikalai atliekami bet kur, kadangi kalnuose tualetų paprasčiausiai nėra, pagrindinis vandens šaltinis toje vietovėje - vienintelė upė Harirudas. Joje ir prausiamasi, ir skalbiama, ir plaunami automobiliai, tas pats vanduo naudojamas maistui. Goro provincija laikoma pačia skurdžiausia Afganistane, kitose - iš viso šalyje yra 34 provincijos - gyvenimo sąlygos geresnės. Kaimiečiai gyvena trobelėse, drėbtose iš molio ir šiaudų. Jose nėra jokio vandentiekio, retoje troboje galima rasti baldų, nebent šeima pasiturinti. Grindys padengtos keliais kilimais, ant kurių ir miegama, ir valgoma. Dažniausiai valgoma iš vieno dubens, rankomis, nes lėkštes ir įrankius turi taip pat ne visi. Jei kaimelyje vyksta kokia nors šventė, dalyvauja tik vyrai. Moterys reginį gali stebėti iš nuošalesnių vietų. Dažnas vaizdelis - prie namų visą dieną sėdintys ir nieko neveikiantys vyrai. Tinginiais jų nepavadinsi, dirbti vietiniai tikrai moka ir gali, tačiau nenori. Dėl tokio atsainaus požiūrio į gyvenimą kalta sudėtinga šalies situacija, nuolatiniai kariniai konfliktai.

Kosove lietuvių kariai yra dislokuoti kartu su lenkais ir ukrainiečiais karinėje amerikiečių bazėje Bondsteel. Šioje šalyje praleistų pusė metų paliko kur kas mažesnį įspūdį nei gyvenimas Afganistane. Gal dėl to, kad ši misija buvo antroji, o gal, kad Kosovas - ta pati Europa. Aišku, tenykštės tradicijos, gyvenimo būdas nuo mūsiškio skiriasi, tačiau ne taip kardinaliai kaip afganistaniečių. Ryškiausias įspūdis iš Kosovo - vietinių vairavimo ypatumai. Toks jausmas, tarsi šioje šalyje neegzistuoja jokie kelio ženklai ar eismo taisyklės. Vairuojama siaubingai neatsargiai.

- Kuri misija buvo pavojingesnė, mažiau saugi?

- Afganistane. Ten visai kitokia kultūra, požiūris į svetimtaučius. Esi dėmesio centre, nuolat stebimas įtarių vietinių. Afganistaniečiai kur kas agresyvesni nei Kosove gyvenantys žmonės.

Kuprinės ir šautuvo svoris

- Ar teisingas pasakymas: "Blogas tas kareivis, kuris negalvoja apie generolo laipsnį?"

- Jame daug tiesos. Jei darbas patinka, kodėl netobulėti, nedidinti žinių bagažo? Retas žmogus nori likti ant žemiausio karjeros laiptelio. Tai taikau įvairioms profesijoms. Tačiau iki generolo laipsnio labai ilgas kelias: būtina daug dirbti, mokytis.

- Mokytis? Ko būtent?

- Įvairių dalykų: politikos, istorijos, diplomatijos, derybų meno, vadybos, fizikos, matematikos, kalbų, psichologijos ir kitų.

- Kiek sveria šautuvas?

- Skirtingi ginklai sveria nevienodai. Šiuo metu man paskirtas 5,3 kilogramo sveriantis šautuvas AK4MT. Iš pradžių ne toks jau ir lengvas pasirodė, tačiau ilgainiui pripratau.

- Kariška kuprinė?

- Įvairiai. Jei visos komplektacijos - apie 35 kilogramus, gal truputį daugiau.

- Kaip dėvint kamufliažinį kostiumą neprarasti moteriškumo? Juk sijonus keičia kelnės, kosmetiką - per pratybas naudojami specialūs maskuojamieji dažai.

- Moteriškumas sklinda iš vidaus. Arba jo turi, arba ne. Jokia kosmetika, madingiausios suknelės, aukštakulniai negali padėti moteriškumui atsirasti, gali tik jį paryškinti. Sijonų niekada labai nemėgau, juos dėviu tik ypatingomis progomis. Vertinu natūralų makiažą, tad kosmetikos vartoju labai nedaug.

- Neseniai Karo akademijoje tarp vaikinų kilo nepasitenkinimas dėl jų ir merginų vertinimo. Buvo skundžiamasi, kad karėms taikoma nuolaidų, sudaromos lengvesnės mokymosi sąlygos. Ar neteko panašaus akibrokšto patirti tarnaujant KASP? Vyras karys - tarsi savaime suprantamas dalykas, nuo amžių amžinųjų taip. O moteris? Ar ji neprivalo įrodyti, kad yra verta dėvėti uniformą? Ar į ją nežiūrima lyg pro didinamąjį stiklą?

- Nepatyriau diskriminacijos ar neteisingų vertinimų. Mums, moterims, nebuvo jokių išimčių, tarnavome ir tarnaujame lygiomis sąlygomis.

- Ko bijo karė L.Jasionytė?

- Jei žmogus nieko nebijo, tai jau diagnozė. Kiekvienas dėl ko nors nerimaujame. Karys taip pat privalo justi baimę, priešingu atveju nesugebės tinkamai atlikti užduoties, neatsižvelgs į rizikos dydį. Niekada nebijojau tokių dalykų kaip aukštis, tamsa, gūdus miškas... Baiminuosi dėl artimųjų, man brangių žmonių, kad tik jiems nieko nenutiktų, visi būtų sveiki ir laimingi.

- Širdies draugas taip pat karys?

- Ar galėtų būti kitaip? Susipažinome per uniformas (juokiasi).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"