TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Karjerą baigusią medikę pakerėjo menas

2013 07 12 6:00
Tautodailininkės kūrybos erdvė - balkonas. Rasos Pakalkienės nuotrauka

Gydytoja Stanislava Bijeikienė anksti ryte atsikėlusi ir lengvai papusryčiavusi eina į balkoną, ima į rankas teptuką ir tapo aliejiniais dažais. Šią aistrą ji juokais vadina pasiutimu. Kūrybinio įkarščio rezultatas - dešimtys spalvingų paveikslų.

Rudenį S.Bijeikienei sukaks 77-eri. Šiuo metu ji yra žinoma tautodailininkė, dalyvaujanti parodose, laiminti apdovanojimų. Tačiau menas jos gyvenime radosi ne tada, kai rinkosi profesiją. "Dailė yra mano svajonė nuo vaikystės, - pasakojo moteris. - Mokykloje patikdavo piešti išdykaujančių mokinių šaržus." Kadangi pokario metais gyvenimas buvo sunkus, Stanislava manė, kad dailininko profesija - ne ta, iš kurios galima pragyventi. Todėl pragmatiškai rinkosi kitokią. "Norėjau tapti medike, - kalbėjo S.Bijeikienė. - Net ir tam buvo kliūčių. Tėvelis - politinis kalinys, 10 metų išbuvęs Intoje. Mano charakteristika buvo "suteršta". Tačiau geri žmonės rizikavo ir ją perrašė, todėl pavyko įstoti į medicinos mokyklą." Vėliau ji ištekėjo, pagimdė ir augino dukras, todėl troškimą siekti aukštojo mokslo teko atidėti. Kai nusprendė vėl mokytis, nebeliko vakarinių medicinos studijų. Galiausiai S.Bijeikienė įstojo neakivaizdžiai mokytis biologijos. Taigi ji sukosi kaip bitutė - augino vaikus, dirbo, vienu metu turėdama net pusantro etato, ir studijavo. "Buvo nelengva. Šeimos reikalai taip susiklostė, kad dukras auginau viena", - sakė S.Bijeikienė. Vis dėlto ji buvo užsispyrusi ir pareiginga, todėl sėkmingai siekė tikslo. Pradėjusi nuo laborantės pareigų, po kurio laiko gavo gydytojo laboranto kvalifikaciją, vėliau tapo laboratorijos vedėja, galiausiai buvo paskirta Diagnostikos skyriaus vedėja. Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje šias pareigas ėjo iki pat užtarnauto poilsio.

"Labai norėjau tapyti"

Maždaug prieš 20 metų žiemą S.Bijeikienė lankė vienos dailės mokyklos suaugusiųjų grupės pamokas. Tačiau stipriau užsikabino tik tada, kai baigė darbinę karjerą. O ši truko ilgai - S.Bijeikienė į pensiją išėjo būdama 70 metų. "Pati įvaldžiau kompiuterį, - teigė medikė. - Darbas teikė džiaugsmą, todėl gerai jį atlikdavau. Man tai buvo malonumas. Vis dėlto atėjo laikas, kai turėjau darbą palikti. Dukros Aušra ir Rasa man sakė: "Mama, mes tavęs nesuprasime, jei sulaukusi 70 metų dar neisi į pensiją." Taip ir padariau."

Šis darbas dar laukia paskutinių potėpių.

Iš pradžių senjorų grupė buvo mokoma lieti akvarelę. "O aš labai norėjau tapyti aliejiniais dažais, - prisipažino S.Bijeikienė. - Dukrelė Aušra man nupirko visas tam reikiamas priemones ir paskatino. Turėjau dažus ir teptukus."Tačiau S.Bijeikienė nėra žmogus, kuris galėtų ramiai ilsėtis ir nieko neveikti - ne tokio būdo. Atitarnavusi kaip medikė, ji prisiminė dailės troškimą. Vieną dieną laikraštyje rado skelbimą apie kursus senjorams. Vilniaus dizaino mokymo centre (VDMC) buvo renkama garbaus amžiaus žmonių grupė. "Net pašokau: o, kaip gerai!" - prisiminė S.Bijeikienė. Tuoj pat užsirašė ir pradėjo lankyti piešimo, tapybos bei meno istorijos pamokas. VDMC dailės paslaptis senjorams atskleidžia žinomi menininkai Vija bei Rimtas Tarabildos ir kiti.

Studija - balkone

Mokytis dailės S.Bijeikienė pradėjo 2005 metais. Įgijusi įgūdžių bei patirties, ji ėmėsi kurti namie. Būdama gamtoje, moteris daug fotografuoja. Nuotraukos padeda nepamiršti, kokios buvo spalvos, formos, linijos patikusio peizažo ar jo fragmento. "Vienu potėpiu nekuriu, viską darau step by step - žingsnis po žingsnio, - sakė pašnekovė. - Be to, neįmanoma staigiai pavaizduoti vienintelės akimirkos gamtoje, nes viskas greitai keičiasi: čia debesėlis pilkas, čia rausvas, čia saulė pro jį išniro." Iš natūros S.Bijeikienė tapo natiurmortus su gėlėmis. Namie pamerkia puokštę ir tą vaizdą paverčia paveikslu drobėje.

Dažniausiai moteris kuria erdviame balkone, kurį pavertė dailės studija. Čia patogu ir aliejinių dažų kvapas greitai išsisklaido. "Labiausiai mėgstu tapyti iš ryto, - pasakojo. - Keliuosi įvairiai, vasarą net šeštą valandą, kitais metų laikais - apie septintą. Išgeriu puodelį kavos, šiek tiek užkandu ir einu tapyti." Prie paveikslo su teptuku ji gali prabūti ir kokias penkias valandas - net nevalgiusi. Sakė, pašėlęs azartas įtraukia.

Kartais dažai nespėja išdžiūti

Medikė tvirtino, kad kūryba padeda jaustis sveikai, o kai tapo, nuotaika būna nuostabi. Geras emocijas S.Bijeikienė, kaip pati sakė, sukrauna į drobę. Todėl dauguma autorės darbų - šviesūs, skaidrūs, subtilių spalvinių tonų, giedros nuotaikos. Braižas savitas ir įdomus. "Kaip įsivaizduoju, kaip matau, taip tapau. Ir džiaugiuosi", - teigė kūrėja.

S.Bijeikienė tapo ne tik peizažus bei natiurmortus, bet ir figūrines kompozicijas.

S.Bijeikienei patinka leisti laiką prie molberto su teptuku rankoje. "Esu krapštukė, - su šypsena apibūdino save moteris. - Paveikslus išglostau. Iš pradžių apmetu vaizdą, pažymiu, kur, tarkime, bus dangus, žemė, medžiai. Tada parenku atspalvius. Vėliau sudedu akcentus." Būna, kad paveikslas lyg ir baigtas, dažai išdžiūvę, bet po kiek laiko apžiūrėjusi S.Bijeikienė nusprendžia, kad jį dar galima patobulinti, ir vėl imasi teptuko. Kol prieina prie išvados, kad dabar tikrai viskas gerai. O būna, kad ką tik nutapytą darbą, dar neišdžiūvusį, atsargiai pakuoja ir tempia į parodą, nes jau reikia kabinti.

30 paveikslų išdovanota

S.Bijeikienė namie turi sukaupusi daug paveikslų. Vieni yra baigti ir buvo ar gali būti eksponuojami parodose, kiti laukia paskutinių prisilietimų teptuku ar didesnių kūrybinių pokyčių. Išsaugotas ir pirmasis darbas - tapybiškai akvarele nulietas natiurmortas. Jis puošia vieną buto sieną. "Kai buvo surengta pirmoji paroda, dviese eksponavome po 30 paveikslų - sudėjome viską, ką turėjome", - pasakojo kūrėja. Vėlesnėms ekspozicijoms ji jau atrinkdavo darbus, ne visus iškabindavo. Per septynerius metus S.Bijeikienė nutapė daug įvairaus formato paveikslų. Ji yra labai produktyvi autorė. "Mane apima pasiutimas - noriu tapyti, - su humoru pasakojo moteris. - Tada puolu, vieną paveikslą pradedu kito nebaigusi, dar vieno imuosi. Kol kuris nors džiūsta, antrą tapau, tada vėl grįžtu prie padžiūvusio." Tokiu būdu ji iškart kuria du ar tris darbus. Kambaryje tvarkingai sudėti paveikslai - seniau tapyti, naujesni, laukiantys patobulinimo, dar tik pradėti. Kai kurie būna "užkonservuoti" ilgesnį laiką - metus ar daugiau - kol autorė sumąstys, kaip juos užbaigti.

Žiemiškas peizažas.

Apie 30 paveikslų ji yra padovanojusi, kai kuriuos - pardavusi. S.Bijeikienė tvirtino: "Labai malonu, kad žmonės nori turėti mano sukurtų darbų." Kaimynams patiko, kai kūrėja paveikslais papuošė laiptinę. Į žurnalistės repliką, kad iš tapybos galima būtų užsidirbti, moteris sakė: "Ką ten... Net profesionalūs dailininkai vargsta. Tas malonumas, aišku, man kainuoja: drobė, dažai, teptukai..." Jei kokį paveikslą parduoda, tuos pinigus ji dažnai išleidžia dailės reikmenims.

Vyriausiai senjorai - 90 metų

Medikė nėra namisėda - ji lengvai bendrauja su žmonėmis. Todėl mielai važiuoja į senjorų plenerus, kuriuose turi galimybę kurti ir semtis patirties. Jie dažniausiai rengiami pavasarį arba rudenį. Gali trukti savaitgalį, kartais savaitę ar vieną dieną. Grupė kūrybingų solidaus amžiaus žmonių yra nemažai apkeliavusi. Pasak S.Bijeikienės, dalyvavo pleneruose Molėtuose, Širvintose, Kairėnų ir Trakų Vokės dvaruose, keletą kartų Druskininkuose. Ji yra surengusi ne vieną personalinę parodą, jos darbai eksponuojami grupinėse parodose. Paveikslus yra matę ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žiūrovai - Lenkijos, Graikijos, Italijos...

Dailės pamokas lankantys ir kartu piešiantys senjorai keičia vieni kitus, ateina naujų laiko turinčių ir kurti norinčių žmonių. "Kokie penki mirė per tuos septynerius metus, kai pati užsirašiau mokytis", - liūdnai sakė S.Bijeikienė. Tačiau yra ir ko džiaugtis. Tarkime, vyriausiai grupės narei jau yra 90 metų, o ji vis dar kuria. Ir pleneruose dalyvauja. "Kovo mėnesį važiavome į Latviją susitikti su šios šalies senjorais. Kas norėjo, pajūryje tapė. Įsivaizduokite, ji taip pat važiavo ir kartu su visais vaikščiojo, - džiaugėsi S.Bijeikienė. - Mes ją labai mylime."

Įvertinimai

Pasakodama apie dailės prisodrintą gyvenimą, S.Bijeikienė parodė diplomą, kuriame pažymima, kad ji yra 2012 metų Antrosios respublikinės konkursinės primityviosios tapybos parodos Monikos Bičiūnienės premijai laimėti trečiosios premijos laureatė. Dar buvo ir piniginis prizas. O taip įvertintas paveikslas "Baltijos kelias" atsidūrė Lietuvos nacionalinio muziejus Etnografijos skyriaus fonde.

Kūrybingai S.Bijeikienei buvo pasiūlyta stoti į Tautodailininkų sąjungą. "Nuo 2010 metų esu tautodailininkė, - sakė ji ir atskleidė: - Dabar man patariama siekti Meno kūrėjo statuso. Tokia mintis man krebžda." Derėtų sudaryti kūrybos darbų sąrašą, o tam reikia laiko - kantriai pasėdėti prie kompiuterio. Galbūt S.Bijeikienė prisiruoš tai padaryti, jei neužsups kūrybinės bangos. Juk nebaigtų paveikslų ir naujų sumanymų ji turi daug.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"