TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Karolina ir neregiukų teatras

2014 05 10 6:00
Pojūčių teatro kūrėja K.Žernytė, kurdama spektaklius neregiams daug eksperimentuoja. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) lėlių teatro specializacijos kurso absolventė Karolina Žernytė sukūrė jau tris unikalius spektaklius neregiams. Iš kursinio darbo eksperimento išsiruuoliojo nuostabą ir susižavėjimą keliantis Karolinos pojūčių teatras.

Karolinos aplinkoje iki šiol nebuvo nė vieno neregio - nei tarp giminių, nei tarp pažįstamų. "Dar studijų metais, kai galėjome daug improvizuoti, visas kursas važiavome į vieną festivalį. Ten gavome užduotį sugalvoti lėlių teatro utopijos idėją. Kai pradėjau svarstyti, kas man pačiai būtų tokia utopija, supratau, kad reikia padaryti taip, jog aktorius scenoje ne vaidintų pats, o būtų lyg ir žiūrovo tarnas. Mąsčiau, kaip padaryti, kad aktorius nebūtų dėmesio centre, kaip iki šiol įprasta, kaip šio dėmesio centru padaryti patį žiūrovą. Turbūt reikia, kad žmogus žiūrovas ko nors negalėtų. Tarkim - nematytų. Tada aktorius iš tikrųjų turėtų jam tarnauti", - mintį, kuri virto teatru neregiams, prisiminė Karolina.

Žiūrovai scenoje virsta tiesioginiais spektaklio dalyviais./Asmeninio albumo nuotraukos

Žiūrovai ir dalyviai

Pabandžiusi tokią utopiją įgyvendinti, Karolina suvokė, kad kai žiūrovas nemato vaizdo, reikia spektaklio veiksmui sutelkti kitus jo pojūčius. Per pirmąjį bandymą tenkintasi vos vienu žiūrovu užrištomis akimis, aplink kurį šokinėjo daug aktorių, vėliau eksperimentuodama mergina suprato, kad vienam nematančiam žiūrovui reikia skirti po vieną aktorių. "Dirbdami su kolegomis pastebėjome, kad iš šalies stebėti tokį neįprastą vaidybos procesą taip pat įdomu, taigi dabar spektaklyje "Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams" yra neregiai žiūrovai - dalyviai scenoje ir likusi publika salėje. Visada būna įdomi reakcija ir tų, kurie nemato, ir tų, kurie stebi vaidinimą iš salės", - teigė Karolina.

Pojūčiams sukurti scenoje naudojama daug įvairių detalių. / Marijos Šaboršinaitės nuotrauka

Po pirmojo spektaklio neregiams Lietuvoje, Karolina buvo pakviesta sukurti tokį projektą Maskvos lėlių teatre, ten lietuvė pastatė spektaklį "Gegužės naktis". Vos prieš mėnesį įvyko dar viena Karolinos pojūčių teatro premjera Totorijos mieste Naberežnyje Čelnai. Čia ji mažiems vaikams pastatė veikalą "Ežiukas ir rūkas".

Karolina pasakojo, kad jos spektaklyje dalyvaujantys neregiai daug laisviau reaguoja į veiksmą. "Gal taip yra todėl, kad regintiems žiūrovams užrišame akis, kad jie jaustųsi taip pat, kaip neregiai. Kartais žmonės prisipažįsta, kad tik įpusėjus spektakliui pradeda justi, kas su jais vyksta, kokią istoriją pasakoja juos "aptarnaujantys" aktaiai, nes ilgą laiką tiesiog bando priprasti prie naujo potyrio - aklinos tamsos. Manau, po tokio spektaklio daugelis reginčiųjų susimąsto, kaip iš tiesų gyvena turintieji regėjimo negalią", - sakė Karolina.

Anot jos, neregintys vaikai, dar neišmokę apsimesti ir elgtis lyg matytų aplinką, pojūčių teatro pastatymų "klausosi" visu kūnu, liečia aktorius, elgiasi visai laisvai. Karolina prisipažino, kad dažnai pagal tokių vaikų reakciją labai sunku atspėti, ką jie galvoja, nes neregių kūno kalba visai kitokia nei matančiųjų. "Kartais atrodo, kad vaikas tiesiog sėdi susigūžęs, ir jam tikrai nepatinka tai, kas su juo vyksta per spektaklį. O šiam pasibaigus karštai dėkoja, kad patyrė daugybę smagumo. Pasirodo, mažasis žiūrovas šitaip susikaupęs išjautė tai, kas su juo vyksta", - sakė K.Žernytė.

Idėjos sklando ore

Pirmasis Karolinos spektaklis neregiams "Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams" atvėrė jai kelią į festivalius, kitų šalių lėlių teatrus. Po studijų LMTA K.Žernytė kurį laiką dirbo Kauno lėlių teatre, o autorinį "Bitinėlį" pristatė Talino lėlių teatrų festivalyje. Lietuvės darbą pamatė Sankt Peterburgo teatro akademijos studentai, pakvietė ją dalyvauti festivalyje šiame mieste. "Ne veltui sakoma, kad idėjos sklando ore, - šyptelėjo Karolina. - Tuo metu Maskvos lėlių teatre būrėsi nauja trupė, keitėsi vadovai, svarstyta, ką naujo ir savitai padaryti. Be kita ko, kilo mintis statyti spektaklį akliesiems. Gandas apie mano "Bitinėlį" jau buvo pasklidęs tarp lėlininkų, po kelių mėnesių gavau pasiūlymą tokį projektą sukurti su Maskvos trupe", - prisiminė Karolina.

Pojūčiams aukurti scenoje naudojama daug įvairių detalių. / Marijos Šaboršinaitės nuotrauka

Karolinos pastatymai grindžiami pojūčiais, o ne vaizdu. Mergina tikino negalinti atsiplėšti nuo lėlininkės patirties, todėl kaip pojūčių objektą naudoja lėles. Pasak pašnekovės, lėlininkui dirbti tokiame teatre yra lengviau, nes jis moka atsiplėšti nuo kūno ir visą dėmesį perkelti į objektą - lėlę.

Kaip tai vyksta

Dar neįprasto pojūčių teatro kūrėja pasakojo, jog per vaidinimą naudojami įvairūs supančią aplinką nusakantys daiktai - šakos, lapai, akmenukai. Visi jie aktorių rankose tarsi prabyla, kiekvienas turi tam tikrą reikšmę. "Kai kūrėme spektaklį mažiesiems Naberežnyje Čelnuose, turėjome daug lėlių: kad vaikiukai sėdėtų ramiai, jiems reikia daugiau lytėjimo negu garso. Tam tinka visokie kiškučiai, voverytės. Tarkime, norint perteikti nereginčiam vaikui voverės pojūtį, visai nereikia gaminti tikros žaislinės voverės. Kadangi jos greitai bėgioja, užtenka pirštinės pūkuota uodega, kuria aktorius brūkšteli per žiūrovo kūną. Be to, iš plaukų segtukų pagaminome nagelius, jais taip pat reikia vos prisiliesti, kad sukeltum įspūdį. O kiškis ar ežys - jau su tam tikromis detalėmis. Vaikas gali gyvūnėlius čiuopti, šildyti apglėbęs, priglaudęs, ir tai daro labai gražiai", - pasakojo Karolina.

Maskvos lėlių teatro pastatyme spektaklyje veikia lėlė, kurią gaminant teko smarkiai pasukti galvą, kaip perteikti pojūtį, o ne vaizdą. Kartu su dailininke Karolinai teko svarstyti, kaip padaryti, kad lėlę būtų malonu liesti. Ieškojo specialios medienos, nes medžiaginė šiuo atveju netiko, Karolinos žodžiais, ji lyg negyva. Plastikas - dirbtinis pluoštas, taip pat netiko. Lėlė tiesiog išskaptuota iš medžio, jos bruožai apčiuopiami rankomis. "Mes jos veiduko net nedažėme, to juk nereikia perteikti pojūtį", - sakė Karolina.

Vaikai geriausi žiūrovai

Pojūčiams sukurti scenoje naudojama daug įvairių detalių. / Marijos Šaboršinaitės nuotrauka

Spektaklių žiūrovų pojūčių teatro kūrėja randa bendraudama su regos negalią turinčių žmonių bendrijomis. Labiausiai jai patinka vaidinti vaikams, šie žiūrovai itin imlūs. Karolinos teigimu, Maskvoje aklųjų organizacija net turi savo teatrą, kuriame patys neregintieji vaidina scenoje. Repetuodama naują pastatymą, Karolina su bendraminčiais visada kviečiasi ir neregių, kad šie išsakytų pastabas, nes aktoriams tai svarbu. "Kita vertus, rūpi, kad aktoriai priprastų prie šių žmonių, suprastų juos. Vienintelis būdas tai padaryti - kuo daugiau bendrauti. Po kurio laiko nebeskiri, kad neregintis žmogus - kitoks. Aš jau neįžvelgiu skirtumo", - tikino K.Žernytė.

Karolinos darbai buvo nominuoti Maskvos teatralų "Auksinės kaukės" apdovanojimui eksperimento kategorijoje. Nors ir nelaimėta, faktas, kad buvo pastebėti - didelis įvertinimas. Sankt Peterburgo festivalyje "Arlekin" Karolinos pojūčių teatras susižėrė visus papildomus, nekonkursinius komisijos prizus, mat pastatymą rodė ne konkursinėje programoje, o svečių teisėmis.

Kadangi Karolina dabar laisva menininkė, ji svajoja, kad vieną dieną susirastų patalpą, kurioje galėtų bent jau laikyti rekvizitą. Dabar važinėdama po pasaulį su savo "Bitinėliu", mergina visą spektaklį vežasi lagamine. "Norėtųsi turėti ir keleto žmonių nuolatinę trupę, su kuria galėčiau dirbti. Priklausyti kuriam nors vienam miestui. Kita vertus, dabar priklausau daugeliui žmonių ir miestų. Neseniai vėl pakvietė į Maskvos lėlių teatrą statyti vaidinimo. Jaučiu, kad pamažu atsiranda "mano žmonių", su kuriais gera dirbti ir eksperimentuoti", - pasidžiaugė Karolina.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"