TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kartu beveik 70 metų

2016 01 04 8:03
Jadvyga Liongina ir Zenonas Tumalovičiai. Autoriaus ir Tumalovičių šeimos archyvo nuotauka

Pasakojimą apie Jadvygos Lionginos ir Zenono Tumalovičių gyvenimą norėčiau pradėti rusų mąstytojo ir rašytojo Levo Tolstojaus žodžiais: „Kad deramai nugyventum gyvenimą, turi suprasti, kas yra tas gyvenimas ir ką tame gyvenime reikia ir ko nereikia daryti“. Matyt, taip gyveno ir gyvena šie du paprasti, kuklūs žmonės, nes jų bendro gyvenimo stažas artėja prie 70. 

Gražus kelias nueitas kartu. Buvo visko tame kelyje: ir džiaugsmo, ir skausmo, bet kai du žmonės palaiko vienas kitą, ir sunkumus lengviau įveikti. Ir Jadvyga, ir Zenonas – Švenčionių krašto žmonės. Jadvyga Liongina gimė ir augo Baranavo kaime, o Zenonas – švenčionėliškis, o ir visas gyvenimas prabėgo čia, netoli savo vandenis plukdančios Žeimenos upės. Kadangi tiek Jadvygai, tiek Zenonui nesvetimas kūrybos jausmas, tai ir po keletą eilėraščių, skirtų gimtajam kraštui yra parašę. Kai pokalbio pradžioje pasidomėjau, kodėl gi gerb. Jadvyga Liongina turi du vardus, ji šyptelėjusi atsakė:

– Čia tėvai neišsprendė ginčo, kokį vardą duoti. Tėvas norėjo, kad mano vardas būtų Liongina, o paprasčiau – Lionė, o motina norėjo pavadinti Jadvyga. Taip ir gavau du vardus. Nors dokumentuose pirmas įrašytas Jadvygos vardas, bet visi mane vadina Lione.

Gimė ir augo Jadvyga Liongina, kaip jau minėjau, Baranavo kaime, Veronikos ir Kazimišo Nosevičių šeimoje, be jos dar buvo trys broliai ir sesuo. Vienu žodžiu – šeima buvo gausi ir iš 15 ha žemės, kurią turėjo Nosevičiai, išgyventi nebuvo lengva, bet Kazimišas Nosevičius sugebėdavo dar ir laikraščius bei žurnalus prenumeruoti, žmogus buvo ne tik raštingas, bet ir apsiskaitęs. Vienu metu net Kaltanėnų seniūnijai, kuriai tuomet priklausė ir Baranavo kaimas, vadovavo. Mama mokėjo ir vokiškai kalbėti, nes pirmojo pasaulinio karo metu Baranavo apylinkėse nemažai kaizerio kareivių buvo dislokuota. Baranavo kaimas buvo visai netoli demarkacinės sienos tarp Lenkijos ir Lietuvos.

– Ganydamos karves matydavom, kaip Lietuvos patruliai vaikšto. Karvės kartais valstybės sieną pažeisdavo, bet nieko neatsitikdavo, atgal grąžindavo. Januliškyje buvo mokykla ir bažnyčia. Mes ten ir mokytis, ir melstis eidavome. Kunigą žmonės pagal grafiką atveždavo. Sunkiausi buvo antrojo pasaulinio karo ir pokario metai, juk gyvenome miškų apsuptame kaime. Sunkūs tie buvo metai, net prisiminti nesinori. Karo metu su karvėmis ir miškuose teko slėptis, o užėjus rusams, žmonės iš kaimo pradėjo masiškai bėgti, kas į miestus, kas į Lenkiją. Tuščiuose namuose valdžia įrengė biblioteką, ir aš ten trejetą metų dirbau, – prisiminimais apie jaunystės metus dalinasi mano pašnekovė, kuri nuo jaunystės mylėjo dainą, giedojo bažnyčios chore. Baranavo kaime buvo daug ne tik dainingų, bet ir gražių merginų, tad ir kavalierių susirinkdavo iš aplinkinių kaimų nemažai. Pokario laikai buvo neramūs, kartais nežinojai, iš kur gali laukti nelaimės.

– Taip, iš tiesų buvo nelengva, o kartais ir baisu. Aplinkui buvo daug ginkluotų žmonių. Užeidavo ir vieni, ir kiti. Juk ginkluotam žmogui durų negali neatidaryti, o vieną kartą buvo iš tiesų baisu. Jau draugavom su Zenonu, kuris kaip tik buvo pas mane, kai užėjo Lietuvos partizanai. Zenonas vilkėjo geležinkeliečio uniformą. Pirmoji mintis, šovusi į galvą, kad bus blogai, nes svetimas žmogus ir dar su uniforma nieko gero nežadėjo, bet Zenonas su partizanais pradėjo bendrauti, šnekėtis, ir viskas baigėsi gerai. Su Zenonu mes apsivedėm 1948 metais ir nuo tada esame kartu. Nuo tada mano gyvenimas jau ėjo čia, Švenčionėliuose. Čia išauginome du sūnus Stanislavą ir Aleksandrą.

Dvidešimt metų Jadvyga Liongina Tumalovičienė išdirbo sandėlininke Švenčionėlių miškų urėdijoje. Čia atsirado puiki galimybė dainuoti. Su daina beveik visą Lietuvą apvažinėjo. Žinoma, giedojo ir bažnyčios chore. Matyt, ne vienas švenčionėliškis prisimena smagiai automobilį vairuojančią Jadvygą Lionginą Tumalovičienę. Išlaikiusi egzaminus 1979 metais, ji važinėjo virš 30 metų ir tik neseniai po nedidelės avarijos pasakė sau „gana“. Beje, kai 1979 metais ji gavo vairuotojo pažymėjimą, vairuojančių moterų rajone ir miestelyje buvo vienetai. Buvo Jadvygos Lionginos, aplinkinių tiesiog Lione vadinamos, gyvenime atvejis, kuris aukso raidėmis įrašytas Švenčionėlių parapijos ir naujosios bažnyčios istorijoje. Tai važiavimas į Maskvą su prašymu leisti užbaigti statyti bažnyčią.

– Kadangi nuolat giedojau bažnyčios chore, o gal dėl kitų priežasčių, kunigas Bronislovas Laurinavičius į delegaciją įtraukė ir mane. Buvau jauna, antram sūnui tebuvo 7 mėnesiai, o ten ir atgal turėjome užtrukti trejetą parų. Prieš tai man davė pasiskaityti raštą su tikinčiųjų parašais. Kadangi buvau giliai tikinti ir norėjau, kad nauja bažnyčia būtų pastatyta, sutikau važiuoti. Juolab, kad ir vaikus buvo kam prižiūrėti. Važiavome keturiese: Anastazija Martinkėnienė, Stasys Petkūnas, toks Mackevič ir aš. Žinoma, važiavo ir kunigas Bronislovas Laurinavičius. Kadangi Zenonas dirbo geležinkelyje, tai man iki Maskvos išrašė nemokamą bilietą. Nuvažiavome į Maskvą. Kadangi kunigas Br.Laurinavičius jau, matyt, žinojo visus kelius, tai mus nuvedė į įstaigą, atsakingą už religines bendruomenes, iš ten teko eiti į dar kelias įstaigas. Po Raudonąją aikštę prisivaikščiojome nemažai. Matėm ir didžiules eiles prie Lenino. Ilgokai klajojome kol atsidūrėme ten, kur mums reikėjo. Į vidų neleido, bet davė voką, ant kurio užrašiau kam ir atgalinį adresą. Ryte nuėjome į bažnyčią pasimelsti, o mintys sukosi apie tai, kuo baigsis mūsų vizitas. Parduotuvėje kunigas Bronislovas Laurinavičius nusipirko spausdinimo mašinėlę lotynų kalba. Atsakymo, žinoma, tada negavome, jo kažkiek reikėjo laukti. Matyt, buvo viskas tikrinama, bet atėjo atsakymas palyginus greitai. Nueinu vieną sekmadienį kaip įprasta į bažnyčią, dar senąją, ir matau švytintį kunigo Bronislovo Laurinavičiaus veidą. Priėjo, apkabino ir sako: „Žinai, Lione, gavome leidimą baigti bažnyčios statybą“. Džiaugėmės lyg maži vaikai. Buvo toks jausmas, lyg saulė nušvito. Žmonės dirbo kaip skruzdės, o ir vietinė valdžia, matyt, į kai ką akis užmerkdavo, nes technikos darbo irgi būta nemažai. Daug prakaito išliejome, bet tas darbas teikė džiaugsmą. Didžiausias džiaugsmas mano gyvenime buvo ta diena, kai nauja bažnyčia buvo pašventinta, – dalinasi prisiminimais Jadvyga Liongina Tumalovičienė, kuri džiaugiasi ir tuo, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo susigrąžinta ir jos jaunystės bažnyčia Januliškyje. Prisimindama kelionę į Maskvą ir bažnyčios statybą, Jadvyga Liongina įsitikinusi, kad be Dievo pagalbos nieko nebūtų buvę.

Kur kas ramesnis buvo Zenono Tumalovičiaus gyvenimas, prabėgęs tuose pačiuose Švenčionėliuose, tame pačiame name. Daug, labai daug gerb. Zenonas gali papasakoti apie gyvenimą Švenčionėliuose, apie darbą geležinkelyje.

Zenonas Švenčionėliuose 1937 metais baigė 7 klases, po to važinėjo į gimnaziją Švenčionyse, bet 1939 metais Rusijos kariuomenei įžengus į Švenčionis, teko gimnaziją mesti, nes atsirado siena, Švenčionys buvo atskirti, o Švenčionėliai liko Lietuvos sudėtyje. Baigė technikumą. Dirbo buhalteriu, sąskaitininku, vėliau vėl vyr. buhalteriu ir vis geležinkelyje iki pensijos. Išėjęs į pensiją daugiau laiko galėjo skirti namų aplinkai tvarkyti. Svarbu ir tai, kad ką nors darydamas gerb. Zenonas Tumalovičius viską stebi, tyrinėja. Įdomybių jis papasakojo nemažai. Štai, kad ir kada geriausia kirsti karklus, kurie savo gajumu ne vieną sodininką „užknisa“. O pagal jo pastebėjimus, geriausia kirsti rugpjūčio mėnesį, per patį vidurį. Gerb. Zenonas prisimena, kiek sielių buvo plukdoma Žeimena. Kai kurie sieliai plaukė net ir su Lietuviškomis vėliavomis. Sunku kartais net patikėti, kiek tada buvo surenkama vėžių. Vėžius veždavo net į Vokietiją.

Laikas daug ką pakeičia. Keičia ir karta kartą. Jadvygos Lionginos ir Zenono Tumalovičių kartos gyvenimas buvo pilnas nepriteklių, bet užtat skambėjo dainos, jaunimas mokėjo linksmintis, gal todėl ir gražų gyvenimą kartu palaikydami vienas kitą nugyveno šie du paprasti ir kuklūs žmonės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"