TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kas bijo Juozo Kojelio?

2008 08 04 0:00
JAV prezidentas George'as Bushas sveikina J.Kojelį (kairėje) - jo sūnus Linas (viduryje) pakeltas į JAV laivyno leitenantus. G.Busho autografas: "Didžiuojuosi jūsų sūnumi, o jums reiškiu pagarbą."

"O, J.Kojelis yra rezistentas, kokių reta!" "J.Kojelis yra J.Kojelis - kietas kaip titnagas." Taip buvo ir tebėra sakoma.

"Tik nereikia manęs liaupsinti", - paprašo žurnalistas ir publicistas, visuomenės ir kultūros veikėjas J.Kojelis, nors daug gražių apibūdinimų ir epitetų būtų galima pririnkti: energingas organizatorius, darbų gundytojas, kietos tiesos bylotojas ir t.t. Nuo 1997-ųjų jis gyvena Kaune. Pasirinko savo jaunystės - studijų ir kalinimo - miestą. Netgi prisimena, kai buvo statomas tas įspūdingas pastatas, kuriame nutarė įsigyti butą - 1938-aisiais. Tada J.Kojeliui buvo dvidešimt dveji. Dabar - devyniasdešimt dveji. Ant stalo ir lentynose darbo kambaryje guli pluoštai medžiagos "ilgo gyvenimo apyskaitai", kurią ketina rašyti - viską labai atvirai. Čia jokia naujiena, joks netikėtumas, jau seniai J.Kojelis yra išgarsėjęs kritišku atvirumu ir tiesos, dažniausiai daug kam nepatogios, sakymu - tuo vienus glumina, kitus piktina ir gąsdina, trečius žavi.

Namas V.Putvinskio gatvėje Kaune vadinamas vienu gražiausių tarpukario Lietuvos daugiabučių namų. Sovietiniais metais paverstas "kagėbynu" ir baisiai nugyventas. Kai J.Kojelis darė remontą, pažįstami ragino po to būtinai pasikviesti kunigą, kad pašventintų - čia gyvenę nelabieji...

Lietuvos laisvės bylą Vakaruose pirmyn stūmęs J.Kojelis iš Los Andželo į Lietuvą persigabeno archyvą, biblioteką ir dailės rinkinį, kuriame, be kita ko, yra puiki Vincento van Gogho paveikslo kopija, daryta J.Kojelio sūnaus Lino, buvusio Baltųjų rūmų darbuotojo. "Tas vaikinas gabus dailei, studijuodamas buvo universiteto laikraštuko karikatūristas", - pakomentuoja tėvas.

Darbo kambaryje ramiai svirpia kompiuteris. Išmokti juo dirbti privertė vaikai. "Maniau, užteks man rašomosios mašinėlės, o dabar būčiau kaip be rankų", - prisipažįsta J.Kojelis. Bet didžiausias turtas sudėliotas į popierinius aplankus: "Čia mano susirašinėjimas su maždaug septyniais šimtais asmenų: Juozu Brazaičiu, Zenonu Ivinskiu, Antanu Maceina, Adolfu Damušiu, Stasiu Lozoraičiu, Vytautu Dambrava, Stasiu Žymantu (Žakevičiumi), Vytautu Vardžiu ir kitais. Yra Mykolo Krupavičiaus, Vinco Krėvės-Mickevičiaus laiškučių." Laiškai jau pradėti tyrinėti, žurnalistas Vidmantas Valiušaitis, dviejų J.Kojelio publicistikos knygų (trečioji turėtų pasirodyti netrukus) sudarytojas, remdamasis šia medžiaga ketina rašyti studiją.

Labai pavojingas turistas

1992 metais KGB archyvuose J.Kojelis susirado savo sekimo bylą - ten užfiksuotas kiekvienas jo krustelėjimas atvykus į Lietuvą 1986-aisiais. "Beje, trūko poros lapų - išplėšta. Dabar jau gal daugiau rasčiau išplėšytų", - spėja J.Kojelis. Tada jį, "labai pavojingą turistą", "globojo" saugumietis Ričardas Vaigauskas, tuometis "Lietuvos" viešbučio valdytojas. Ir - paradoksalus sutapimas! - jo kraštietis. Jau tik nuotraukose ir ne per seniausiai nutapytame paveikslėlyje matome R.Vaigausko tėvo kažkada sumeistrautas Kojelių trobos Viekšneliuose (Telšių apskritis) gonkeles. Nebėra tos gėlėse skendusios sodybos: nei namo, nei medžių, nei tvenkinių - viską nušlavė sovietmetis.

Tada, 1986-aisiais, J.Kojeliui buvo perduotas R.Vaigausko raštelis - kvietimas susitikti. "Ilgai svarsčiau ir po poros dienų nusprendžiau nueiti. Žinojau, kad pokalbis bus įrašinėjamas. R.Vaigauskas domėjosi, kodėl taip vėlai atvažiavau, argi nebuvo įdomu. Atsakiau, kad kraštas juk okupuotas. Tada jis šoko įrodinėti, kad Lietuva dabar kaip tik laisva, o va prieš karą buvusi pavergta - Anglijos, Vokietijos ir panašiai. Priekaištavo, kad mano sūnus buvo auginamas kaip amerikiečių Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) agentas, gavo valdžios stipendiją. Paneigiau: "Klystate, jis gavo paprastą universiteto stipendiją ir su CŽV neturėjo nieko bendra. Kodėl jūs visą laiką patys sau meluojate? Tvirtinate, kad išvažiavau į Vakarus "paragintas" gestapo, betgi puikiausiai žinote, kad sėdėjau gestapo kalėjime, kad vokiečiai man atėmė teisę mokytojauti, uždraudė lankytis Kretingoje."

"O dabar mudu su R.Vaigausku pasidarėme beveik draugai, - juokiasi J.Kojelis. - Jis kelis kartus buvo pas mane atvykęs, ilgai kalbėjomės. Ir apie jo knygą, kurios visą pirmą skyrių skyrė man: kad esą bendradarbiavau su CŽV ir panašiai. Aš jam sakau: "Žinau, kad KGB darbuotojas iki mirties yra KGB darbuotojas, bet jei tu dabar parašytum teisybę, aš išleisčiau tavo knygą. (Jo brolis, KGB generolas, padarė dar didesnę karjerą okupantų tarnyboje, Ričardas - tik pulkininkas.) Jis pasvarstė pasvarstė ir atsakė, kad dešimties nuošimčių teisybės vis tiek negalėtų atskleisti - apviltų juo pasitikėjusius žmones. O šiaip - galėtų. Ė, sakau, dešimt nuošimčių tiesos nesakymo yra labai daug."

"Matydavau, kaip vis šmirinėja po viešbutį... O jis gabus, - apibūdina R.Vaigauską J.Kojelis. - Buvo parengtas aukšto lygio sekimui, gerai mokėjo anglų kalbą, galėjo vaidinti, kad anglas. Buvo išvarytas iš Anglijos su didele rusų šnipų grupe. Neseniai iš manęs skolinosi "Mitrochino archyvą", kadangi ten minima daug jam žinomų pavardžių ir įvykių."

Kairė ausis primena gestapo tardymus

J.Kojelis, 1986-aisiais sėkmingai atvežęs nemažą pinigų sumą katalikų pogrindžiui ir popieriaus "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai", praėjus keletui metui sužinojo, kad tada buvo nuspręsta daugiau nebeįsileisti jo į Sovietų Sąjungą: "veda antitarybinę liniją", yra kraštutinių pažiūrų, sūnus Linas dirba JAV Valstybės departamente ir t.t.

Vertėtų dar kartą prisiminti, ką mąstė J.Kojelis išvykdamas iš sovietų pavergto gimtojo krašto: "Skrisdamas svarsčiau, ar Lietuvos žmonės irgi jaučia skausmą. Manau, kad ne tokį didelį, tik jį savo apsilankymais paaštrina išeiviai. Tada jie žvelgia į Vakarus kaip į išsigelbėjimą. Bet kaip jie supras Vakarus, jei kada nors prakiurs "geležinė uždanga"? Mums, kad suprastume, reikėjo Vakaruose pagyventi bent 10 metų."

Sovietų letena siekė J.Kojelio 1946-1947 metais Vokietijoje - jis yra aprašęs savo "pasivažinėjimą su NKVD agentu Alpėse". Tik dėl laimingo atsitiktinumo planuotas pagrobimas nesusiklostė. Matyt, jau tada jausta, kad šis žmogus kels grėsmę sovietijai. Tikra tiesa - kėlė. Pasak V.Dambravos, "J.Kojelio egzistencijos esmė buvo rezistencija prieš Sovietų Sąjungos įvykdytą Lietuvos okupaciją." Jis - aktyvus Lietuvių fronto bičiulis, žurnalo "Į Laisvę" redaktorius, pasak J.Brazaičio, pats geriausias. Su bendražygiais siekė, kad Amerikos vyriausybė keltų Baltijos valstybių okupacijos klausimą Jungtinėse Tautose. 1981 metais J.Kojelio iniciatyva įsteigta Baltų laisvės lyga. Tais pačiais metais JAV Kongresas priėmė rezoliuciją, įpareigojančią valstybės prezidentą birželio 14-ąją skelbti Baltų laisvės diena.

O apie dalyvavimą antinaciniame pasipriešinime nuolat primena kairė ausis - ja J.Kojelis beveik negirdi. "Buvo toks stambus gestapininkas, matydavau jį Šančiuose, - daužė mane ir trankė, vis per kairę ausį, - prisimena pašnekovas. - Bandė palaužti. Iš pradžių surengė "vaidinimą": sudėjo ant stalo pistoletus, bizūnus, bet daužė kumščiu. Nutrenkia ant žemės - vėl atsisėdu. Kitą dieną trankė jau be vaidinimų. Paskui padavė popieriaus lapą (gestapas buvo Vytauto prospekto pradžioje): sėdėsi, kol neparašysi teisybės. Baimindamasis, kad vėliau neužeitų koks silpnumas, trumpai parašiau, kad pasakiau viską, ką žinau ir nebeturiu ko pridurti."

Išeiviai Lietuvoje nepageidaujami

Šiandien juokaujama, kad tai buvo vienintelis atvejis, kada J.Kojelis nesakė tiesos. Vokiečių okupacijos metais jis, Kretingos gimnazijos mokytojas, buvo Lietuvos laisvės armijos narys. Suimtas, tardytas, kalintas Klaipėdos, Kauno ir Ragainės kalėjimuose. "Ragainės kalėjime buvau taip susirgęs, kad negalėjau nieko valgyti, - vyniojasi nelinksmų prisiminimų gijos. - Jau nebepaeidavau į sienas nesiramstydamas. Leido parašyti vieną laišką į Lietuvą, pranešiau, žinoma, kad laikausi neblogai. Parvažiavęs palengva sustiprėjau."

"Dabar nesutariu su kai kuriais savo draugais: Juozu Kazicku ir kitais, kurie sakosi vadovavę sukilimui prieš vokiečius Vilniuje. Nebuvo jokio sukilimo Vilniuje", - tvirtina J.Kojelis.

Jis tebepalaiko artimus ryšius su dabar į Lietuvą grįžusiais bičiuliais išeiviais: Jadvyga Damušiene, V.Dambrava. "Ne tiek jau daug mano amžiaus draugų beliko, - sako. - Atkūrus Nepriklausomybę, jei tik mus čia būtų pakvietę, būtume visi lėkę, bet iškart pajutome, kad esame nereikalingi, nepageidaujami. Atvažiuodavo V.Vardys, kuriam parašyti knygas užsakydavo įvairios Amerikos leidyklos, o čia niekas su juo nenorėdavo šnekėti. A.Damušis, tiek Lietuvai nusipelnęs, čia būdamas, čia pat gyvendamas, su Vytautu Landsbergiu buvo priverstas bendrauti raštu! Nejaugi manyta, kad mes čia viską užimsim, nustumsim? Aš norėčiau turėti V.Landsbergio talentus, bet jei su tais talentais man duotų ir jo būdą, sakyčiau, ačiū, ne."

Bet J.Kojelis, nuolatinis polemininkas, turi J.Kojelio būdą ir talentus! "Kažkodėl mane parinko "Į Laisvę" redaktoriumi, nors buvau niekam nežinomas, - dėsto pašnekovas. - Aš net nesuvokiau, kas tai yra redagavimas, ką reiškia būti redaktoriumi. Paskui supratau: didelis organizacinis darbas, paties parašyti vedamieji, o svarbiausia - prievolė sudominti skaitytoją. Mielai spausdindavau kritiką, nebijojau. Džiaugdavausi, kad sulaukiu kritiškų straipsnių. Jaunystėje, dar gimnazistas būdamas, buvau pradėjęs rašyti noveliukes, jas spausdindavo. Žinot, jauni žmonės - įsimyli ir pradeda kurti. Amerikoje parašiau pirmą straipsnį į "Draugą" - ir kaip nustebau, kad įdėjo kaip vedamąjį. Tada įsismaginau. A.Damušis primygtinai siūlė perimti "Į Laisvę". Iš pradžių pasimokiau iš Leonardo Valiuko - svarbiųjų dalykų - ir paskui būdavo taip: žmona ant vieno stalo galo muša mėsą, ant kito aš redaguoju."

Lietuvybės politika šeimoje

"Kai gimė vaikai, žmonai Elenai, irgi mokytojai, prasidėjo didieji rūpesčiai. Mano atlyginimas nedidelis. Ji labai išmaniai tvarkė namų ūkį, pati siuvo, važiuodavo į pigesnius Los Andželo prekybos centrus ir turgus. Mėginau gauti mokyklos sargo darbą, kaip buvęs ponas direktorius, - juokiasi J.Kojelis, - bet į mane taip pasižiūrėjo, kad nėriau šalin - kaip aš čia išdrįsau.

Pačią pirmąją vasarą Amerikoje mes su seserimi sunkiai dirbome vienoje vasarvietėje. Ten susipažinau su tokiais žydais, kurie prižadėjo padėti gauti darbo Niujorke. Padėjo. Metalo apdirbimo fabrike aptarnavau vamzdžių gręžimo mašiną. Per dieną rankos mirksta vandens ir aliejaus mišinyje - gana bjaurus darbas ir mažas atlyginimas. Sesuo Modesta dirbo labai malonioje žydų šeimoje. Bet apsisprendėme abu vykti į Čikagą, kur telkėsi 1944 metų pabėgėliai iš Lietuvos. Su generolu Kaziu Musteikiu, krašto apsaugos ministru, ėjome prašytis į garsiąsias skerdyklas. Jau buvau pramokęs angliškai, o jis ne, ir jo nepriėmė. Paskui, išlaikęs egzaminus, gavau darbą "United Airlines" bendrovėje. Po poros metų pajudėjau į Kaliforniją, nes bendrovė paskelbė streiką ir darbą praradau. Los Andželo priemiestyje Culver City dirbau tekstilės įmonėje, iš pradžių paprastu darbininku, bet porą metų vakarais pasimokęs išlaikiau aukšto spaudimo garo katilų ir turbinų operatoriaus specialybės egzaminus ir buvau pakviestas į fabriko administraciją. Gyvenimas pagerėjo. Vėliau dirbau vėl "United Airlines", daug skraidžiau, nes turėjau lengvatų."

Augdami trys vaikai Kojeliukai ne tik lankė lietuvišką šeštadieninę mokyklą - dar penkias dienas per savaitę sėdėdavo lietuvių kalbos pamokose, vedamose šeimos galvos. "Šeštadieninė mokykla gerai: vaikai bendraudavo, susidraugaudavo, vėliau ir lietuviškas šeimas sukurdavo, bet daugelis tėvų klaidingai manydavo, kad to pakanka, - pasakoja J.Kojelis. - Kai aplinka nelietuviška, labai sunku išlaikyti lietuvybę. Mūsų atžalos rašinėdavo į vaikų laikraštėlius ar "Draugo" vaikų skyrelį. Linas dabar politikas. Daina advokatė. Rasa - gailestingoji sesuo, važinėja į indėnų rezervatus, teikia ten medicinos pagalbą, savo mieste rengia įvairias programas neturtingiesiems remti."

Vaikai mielai pritarė tėvo sumanymui įsteigti Kojelių šeimos fondą, remiantį išeiviškų temų tyrinėjimus. Lėšos fondui - iš parduoto namuko Los Andžele. "Savo didžiąją žuvį ištraukiau į gyvenimo pabaigą, - šypsosi J.Kojelis. - Pasisekė, nes būstas Los Andžele baisiai pabrango, kadangi miestui nebėra kur plėstis. Pamaniau, kad nelabai kas imasi išeivijos temų, o pasiryžusieji galės tikėtis paramos. Eugenija Vaitkevičiūtė rašo studiją apie lituanistinį švietimą išeivijoje, Kęstutis Kasparas rengia doktoratą "Lietuvių fronto ir "Santaros-Šviesos" teorinės nuostatos ir praktinė veikla". Norėdami, kad viskas būtų "švaru", administruoti fondo pinigus pavedėme "U.S.-Baltic Foundation", ir kai noriu paremti kokį projektą, pats turiu prašyti pinigų. Naudojamos tik palūkanos, kad fondas ir po mano mirties tarnautų tam pačiam tikslui."

Atsiprašau, jūs neteisus!

"Jokia kita lietuvių išeivių organizacija, tik Lietuvių frontas, parengė tokį iškilų dokumentą - programą "Į pilnutinę demokratiją". Čia kalbama, kaip turėtų atrodyti atsikūrusi Lietuva. Programa buvo svarstoma ir tobulinama apie 10 metų, dirbo Lietuvių fronto bičiuliai J.Brazaitis, A.Maceina. A.Damušis ir kiti. O "Santaros-Šviesos" atstovų buvome pravardžiuojami fanatikais ir superpatriotais".

Kai "Dienovidis", apgailestaudamas dėl Zigmo Zinkevičiaus pašalinimo iš švietimo ir mokslo ministro pareigų, parašė, kad tai pirmas "Santaros-Šviesos" laimėjimas, J.Kojelis suskubo pataisyti - antras: "Pirmuoju reikėtų laikyti Lietuvos prezidentūros išsikovojimą. Valdas Adamkavičius ir Raimundas Mieželis yra buvę šios federacijos pirmininkai. Duok Dieve, kad tai būtų ir Lietuvos laimėjimas". Šiandien J.Kojelis tik galva linguoja - netapo tai jokiu Lietuvos laimėjimu, švelniai tariant.

Vadinasi, ir Lietuvių fronto bičiulių "Į pilnutinę demokratiją" gairės netapo realybe? "Netapo, - atsidūsta J.Kojelis. - J.Brazaitis svarstė: jei Lietuva atsikurtų ir į ją grįžtų kokie 50-60 išeivijos idealistų, kartu su Lietuvos rezistentais padarytų stebuklus. Tačiau, kaip minėjau, mes čia buvome nereikalingi. Išėjo visai kitaip. Jūs geriau žinote, kaip išėjo. Ne tik išeiviai nepriimtini, bet ir tie, kurie čia kovojo, rizikavo gyvybe, pasidarė nereikalingi, paliko bebalsiai."

J.Kojelis sako, kad juo labai nepatenkintas Leonidas Donskis, gyvenęs tame pačiame name Kaune, viršutiniame aukšte, dabar išsikėlęs. Kodėl nepatenkintas? J.Kojelis ir su juo polemizavo - išgirdęs, ką tas su Aleksandru Štromu porino per vienos Čikagos radijo stoties laidą (tai buvo 1995-aisiais). O porino juodu apie tai, kad Lietuvoje jokio rusinimo sovietmečiu nebuvę, priešingai, rusų kalba tik atvėrusi langus į pasaulį, į apsišvietimą. Okupacija priartinusi lietuvius prie europietiško gyvenimo standartų, pakilęs tolerancijos lygis, ksenofobijos apraiškų sumažėję. Užtat lietuvių išeivija taip ir likusi ksenofobiška ir kompleksuota. "Broliuk mano, kad jie ten dėstė, kad aiškino! - prisimena J.Kojelis. - Parašiau straipsnį, kad tai, ką L.Donskis vadina tolerancija, vakarietiškos kultūros aplinkoje ir demokratijos sąlygomis susiformavusiam žmogui yra paprasčiausia totalitarinės santvarkos įvaryta baimė..."

"Manipuliacijų ir suktumo meistrai! - piktinasi J.Kojelis. - A.Štromas pasirašinėdavo ir T.Ženklio slapyvardžiu. Ir būdavo taip, kad A.Štromas kritikuoja A.Sniečkų, o T.Ženklys stato šalia Vytauto Didžiojo. Arba A.Štromas savo tekstuose pateikia ilgas T.Ženklio citatas... Šiandien jo knygos užima tris ar keturis Išeivijos instituto prie Vytauto Didžiojo universiteto Kaune kambarius." Ir apie tai J.Kojelis netylėjo ir netyli. Dėl to ir savo archyvų šiam institutui nepatikės.

"Aš susikirsdavau ir su kolegomis frontininkais, - neslepia J.Kojelis. - Buvau už tiesą, kad ir nemalonią. Ir savo draugams nevengdavau pasakyti: atsiprašau, jūs neteisūs. Esu klydęs, bet niekada nebijojau savo klaidos pripažinti ir išdėstyti, kodėl klydau."

J.Kojelis dar ilgai pasakojo: apie JAV kariuomenės kalbų mokyklą, kur dėstė lietuvių kalbą (grįžo prie savo pašaukimo - pedagogikos) ir artimai bendravo su generolu Stasiu Raštikiu; apie vargo mokyklas pabėgėlių stovyklose Vokietijoje (vėliau sutiktas buvęs mokinys stebėjosi: pusė tavo auklėjamosios klasės mokinių - mokslų daktarai, kita pusė - milijonieriai); kaip redagavo 1953 metais išleistą "Amerikos lietuvių vardyną", biografijų sąvadą; apie diplominį darbą iš Horacijaus lyrikos Kauno universitete; apie šiandien sunkiai suprantamą tarpukario jaunuomenės idealizmą ir visus uždegusį profesoriaus Kazio Pakšto šūkį: "Pasukime Lietuvos laikrodį šimtu metu į priekį!"; apie vaikystę - kaip vyresni vaikai įstūmė į duonkubilį su užmaišyta tešla, o paskui dar teko pylos iš suaugusiųjų. Daug visko buvo, vyko, nutiko. J.Kojelis, visų tų pasakojimų protagonistas, dar norėtų pateikti skaitytojams "ilgo gyvenimo išpažintį".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"