TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kas būtų, jei meno nebūtų

2016 06 04 6:00
Šarūnas Datenis įstojo į Algirdo Latėno aktorių kursą, kuris kaip tik ir buvo renkamas „Lėlės“ teatrui. „Esu laimingas, nes tai – unikali sritis“, - sakė režisierius. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Šarūnas Datenis sostinės „Lėlės“ teatro sezoną užbaigė magijos ir gyvos muzikos spektakliu vaikams. „Čia buvo / čia nėra“ – tai jau ketvirtasis aktoriaus režisūrinis darbas, skirtas jaunajai auditorijai.

Š. Datenis į „Lėlę“ atėjo prieš šešerius metus. Kaskart ieško vis naujų – įtraukiančių, neinfantilių, edukacinių – žanrų vaikų spektakliams. Šį pavasarį „Lėlėje“ pristatė operą paaugliams „Kodas 555“. Prieš tai režisavo „Evoliuciją“ visai šeimai, kino ir lėlių pasaką „Mergaitė su degtukais“. „Teatras – istorijos, paliečiančios žmogų, pasakojimas. Kai sužinai ką nors naujo, kai grįžę sūnus su tėčiu ima skaityti apie evoliuciją, pasaulio atsiradimą, visatą – įvyksta teatras“, – sakė Šarūnas.

Kurdami naują spektaklį keturi teatralai susibūrė mažojoje „Lėlės“ salėje. Tai vienas smagiausių jų kūrybinių prcesų. Aktorė Severija Janušauskaitė kūrė kostiumus, aktorius violončelininkas Vytautas Leistrumas – garso takelį, jau nebe pirmą vaikų spektaklių scenografiją statė dailininkas ir grafičių menininkas Antanas Dubra. Magijos triukų juos mokė aktorius iliuzionistas Rytis Skripka, į sceną grįžęs po beveik dešimties metų pertraukos.

Kadangi netiki kūryba iš kančios, režisierius su aktoriais repeticijose gerai praleidžia laiką, tai matyti ir scenoje. Iš kairės: Rytis Skripka, Šarūnas Datenis, Vytautas Leistrumas ir Severija Janušauskaitė. /Irmanto Preco nuotrauka

Triukai ir patefonas

Kaip sakė režisierius, magijos ir muzikos jungtį pasirinko dėl žanro naujumo. „Magijos šou žiūrime triuką po triuko. Seniai žaviuosi šiuo menu, šiuolaikiniais pasirodymais, pasakojančiais dar ir trumpą istoriją. Mano užduotis buvo perteikti istoriją magijos būdu, greta parodyti triukų. Su Ryčiu nežinome panašių pavyzdžių net ir pasaulio teatre“, – aiškino Š. Datenis.

Spektaklis – apie tikrą draugystę ir (ne)materialius turtus. Šarūnas scenarijų rašė „Evoliucijai“, čia pirmiausia atrinko mikromagijos, pradanginimo ir atradimų triukus: kortų, monetų, kamuoliukų, skarelių. Pasirinkę mažąją triukų formą teatralai nusprendė spektaklį rodyti mažojoje salėje – arčiau žiūrovo. Istorija – apie du sunkiai gyvenančius draugus. Vienas (jį vaidina V. Leistrumas) turi talentą muzikai, kitas (R. Skripka) – magijai. Nusprendę kartu pasirodyti gatvėje sulaukia pirmojo pasisekimo, o tuomet ir draugystės išbandymo.

Šarūnas tęsė kūrybinį bendradarbiavimą su A. Dubra – jų teatrinis debiutas „Gaidelis pinigautojas“ pelnė „Auksinį scenos kryžių“. Su Vytautu ir Severija kartu statė „Mergaitę su degtukais“. Kadangi aktorė domisi kostiumo istorija ir daile, šiam spektakliui juos ir sukūrė. „O su Ryčiu susipažinome netikėtai, pasikalbėjome apie spektaklio idėją. Profesionalų magija jis užsiima jau dvylika metų. Jo sugrįžimas į teatro sceną įvyko po bemaž dešimties metų pertraukos“, – sakė Šarūnas.

Pasak režisieriaus, šis kūrybinis procesas buvo vienas linksmiausių jo biografijoje. „Smagūs išgyvenimai. Sumanėme, kad būtų įdomu scenoje turėti patefoną kaip dekoraciją. Kai jis atsirado, supratome, kad būtent juo norime groti: džiazą, bliuzą, girdėti autentišką plokštelių traškesį, – prisiminė Šarūnas. – Mažoji magija ir yra objektų teatras. Dingsta monetos, atsiranda kortos, joms suteikus dramaturginę prasmę ir gimsta lėlių teatras.“

Iliuzionistas Rytis Skripka. Pagrindiniai spektaklio instrumentai – kortos, monetos, kamuoliukai, skarelės ir patefonas, kuriuo groja grupės „Solo ansamblis“ narys Vytautas Leistrumas. /Imanto Preco nuotrauka

Vaikams be infantilumo

Š. Datenis „Lėlės“ teatre dirba nuo 2010 metų. Algirdo Latėno aktorių kursas, į kurį jis įstojo, kaip tik ir buvo renkamas „Lėlei“.

Spektaklių vaikams, edukacinių scenos kūrinių vis ieško ir į savo aktų sales kviečia darželiai bei mokyklos. Jie kuriami ne tik „Lėlėje“, „Menų spaustuvėje“, bet ir pavienės trupės specializuojasi teatro vaikams kūryboje. „Visgi yra daug neprofesionalų trupių, važinėjančių po darželius ir mokyklas. Esu nusiteikęs prieš mėgėjų trupių įsitraukimą į vaikų teatrą. Vaikui turime suformuoti gerą skonį, estetinę pajautą, supažindinti su aktoriais profesionalais“, – įsitikinęs Šarūnas.

Spektaklius vaikai prisimena savitai – juose pamato tai, kas patiems įdomiausia. Taip ir „Čia buvo / čia nėra“ – jaunesni įsidėmės fokusus, vyresni bei jų tėvai – istoriją. „Infantilumo teatre nemėgstu, – sakė Šarūnas ir pridūrė, kad tėvai turėtų paruošti vaiką spektakliui: – Supažindinti su programa ir kūrėjais, pasikalbėti pakeliui į teatrą.“

Š. Datenis vaikystėje teatro nepažinojo. Pirmasis jį įkvėpęs būti scenoje spektaklis – Oskaro Koršunovo „Oidipas karalius“. „Mane visą gyvenimą formavo filmai – pasiimdavau jų iš nuomos ir peržiūrėdavau po porą per dieną. Taip pat knygos. Dabar įdomūs ir populiarūs filmai, galima išmokti, kas juose traukia žmones“, – vardijo režisierius.

Filmavimai. Kūrybines stovyklas jauniems „Lėlės“ aktoriai rengia Šilutėje. /Asmeninio albumo nuotrauka

Vaidybos pamokos jauniems

Šį pavasarį, taip pat „Lėlės“ teatre, vyko Š. Datenio režisuotos operos paaugliams „Kodas 555“ premjera. Ją kūrė 9–11 klasių moksleiviai. Be styginių kvinteto ir mušamųjų skambėjo elektroninė muzika, kurią papildė mokyklose nufilmuoti epozodai. Spektaklis skirtas vyresniųjų klasių moksleiviams, kadangi kalbama jiems aktualia tema – apie mokinius ir mokytojus, maištą mokykloje, kartų konfliktą.

Be kūrybinių stovyklų, su kolegomis rengiamų Šilutėje, tai buvo pirmasis Šarūno susidūrimas su žiūrovais ties pilnametystės riba. „Ir įdomu, ir sunku, nes aktorinio pamato jie neturi – apie vaidybą reikia pasakoti kaip pirmo kurso studentams. Vaikystėje mano susidūrimas su opera – žiūrėjau „Spragtuką“ – jį vaidino jau trys aktorių kartos – buvo nekoks. Taigi norisi jauniems pasiūlyti aktualią temą, kad būtų įdomu vaidinti, dainuoti ir žiūrėti bendraamžiams“, – komentavo jis.

Ir per „Gaidelį pinigautoją“ žaidžiama, fantazuojama su spektaklio auditorija. Po pasirodymo kūrėjai (Š. Datenis ir A. Dubra) rengia dirbtuves, su vaikais kuria muzikinę pasaką „Du gaideliai“. „Tiesioginis bendravimas teatre, ypač vaikų teatre, yra tai, kuo galime kuonkuruoti su animaciniais filmais, jų efektais ir nuostabiais vaizdais. Filmas su vaiku negali pasikalbėti, pažaisti“, – įsitikinęs pašnekovas.

Lėlių teatras savo gyvumu ir žaidyba konkuruoja su animacinių filmų efektais. Muzikiniame spektaklyje „Gaidelis pinigautojas“. /Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Spalvotas takas į teatrą

Baigęs Vilniaus Gabijos gimnaziją Š. Datenis trumpai studijavo automatikos specialybę Vilniaus Gedimino technikos universitete, vėliau įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Laisvalaikiu sėda prie garso pulto ir efektų pedalų – įrašo savo beatbox (vokalinės perkusijos) improvizacijas. Nuo paauglystės domisi japonų animacija, kurios estetika primena lėlių teatrą, pasiūlo filosofinių minčių.

Paklaustas, ar yra socialinio (vaikų, jaunimo), ar egzistencinio teatro kūrėjas, Šarūnas sakė: „Norėčiau atstovauti – pasakysiu drąsiai – inovatyviam teatrui. Kaskart stengiuosi kurti tai, ko dar niekas nėra sukūręs. Baisu pradėti kartotis. Yra dalykų, kurie keliami iš spektaklio į spektaklį, bet jei vienas atrodo kaip kitas – tai jau režisieriaus mirtis.“

Šarūnas taip pat vaidino televizijoje, nusifilmavo filmuose „Duburys“ ir „Miegančių drugelių tvirtovė“. Po studijų pusė jo kurso iškart atsidūrė „Lėlės“ teatre. „Esu laimingas, nes tai – unikali sritis. Tačiau dar norisi stiprinti požiūrį į lėlių teatrą – jis nėra skirtas vien vaikams. Erzina ir teatralų žvilgsnis iš aukšto, neva esame nerimti. Iš tiesų geriausi užsienio kūrėjų darbai, kuriuos esu matęs, buvo būtent lėlių teatro“, – kalbėjo Šarūnas.

Aktorius Šarūnas Datenis Gintarės Radvilavičiūtės spektaklyje „Smėlio žmogus“. /Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Įsimintinai pasižymėti teatre

Naujojo spektaklio pavadinimas sako „Čia buvo / čia nėra“. O kaip teatralui įsimintinai pasižymėti – čia buvau – scenoje, kino aikštelėje, savo profesijoje? „Ar tai – svarbu? Žinoma, visi užlipę į sceną, kai į mus nukreiptos šviesos ir sakome monologą, norime būti pamatyti, – šypsodamasis sakė Š. Datenis. – Manau, geriausia būti nuoširdžiam ir nevaidmainiauti. Kai kuriu spektaklį, pirmiausia jis turi patikti man. Gal bus nedaug suprantančių mano humorą, bet jų tikrai bus.“

Ketvirtasis spektaklis yra tas, kurio rezultatu ypač džiaugiasi režisierius. Sako, aktoriai dirbo atsidėję ir savęs negailėdami. „Kartais kortos taip „sukrinta“, kad gauni kolegas, kurie dirba su dideliu entuziazmu ir užsidegimu. Atsitiktinumas ir pastangos lemia, kad visa susijungia į darnią visumą“, – kalbėjo režisierius.

Kiekvienam kūrėjui – savas teatro apibrėžimas. „Teatras ir menas apskritai gali įkvėpti žmones, padėti sunkią akimirką, keisti. Nežinau, kas nutiktų, jei rytoj atsibustume ir nebebūtų meno. Pasaulis nesubyrėtų, bet taptų nuobodesnis ir tikrai ne toks įdomus“, – teigė Š. Datenis.

Kino ir lėlių pasaka „Mergaitė su degtukais“. /Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Evoliucijos“ mokslinis nuotykis. /Irmanto Preco nuotrauka

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"