TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kas įdomu ir ką verta užrašyti

2007 02 24 0:00
Robertas Bringhurstas įsitikinęs, kad pažintis su lietuvių literatūra nenutrūks ir grįžus į Kanadą.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Vilniaus knygų mugės svečias Kanados poetas Robertas Bringhurstas pirmą kartą lankosi Lietuvoje, tačiau tokią svajonę puoselėjo nuo tada, kai dar buvo dešimtmetis berniukas

Roberto Bringhursto eilėraščių rinktinė lietuvių kalba "Kvėpuoti pėdomis" pavadinta taip pat kaip ir knygos pabaigoje publikuojamas autoriaus autobiografinis esė. Jame kūrėjas nusako savo požiūrį į poeziją, pasaulį, Šiaurės Vakarų Amerikos čiabuvių kultūrą.

- Esė "Kvėpuoti pėdomis" rašėte, kad jūsų asmeninė istorija nėra, ir neprivalo būti, per daug susijusi su jūsų kūryba, tačiau jūsų gyvenimas labai įdomus ir, atrodytų, vertas to?

- Gyvenu tyrinėdamas ne save, o pasaulį, kuriame gyvenu. Puiku, jei tai daro gyvenimą įdomų, bet įdomus esu ne aš, o tai, ką matau.

- Kada pirmą kartą išgirdote apie Lietuvą?

- Kai buvau mažas berniukas, gyvenau Kanadoje, Kalgario mieste, ir lankiau mokyklą su trimis mergaitėmis: viena buvo estė, kita latvė, trečia - lietuvė. Jos tarpusavyje draugavo, nes visų šeimos buvo atvykusios iš Baltijos šalių. Jei ne tos mergaitės, tokio jauno amžiaus nebūčiau net žinojęs, kad šios šalys egzistuoja. Įsimylėjau estę, bet ir kitos buvo labai mielos, taigi nuo tų dienų prieš penkiasdešimt metų norėjau aplankyti Baltijos šalis.

- Nuo dvidešimt aštuonerių metų išleidote jau septyniolika poezijos knygų, tačiau, kaip teko patirti, nesiekiate populiarumo?

- Jau seniai neskaičiuoju savo knygų ir nežinau, kiek jų išėjo. Rašau kiekvieną dieną, toks mano darbas. Rašau poeziją, skaitau paskaitas ir kartais paskaitų tekstus sudedu į knygas. Vienintelė priežastis išleisti knygą - tikėjimas, kad dar kas nors norės ją skaityti. Jei nusprendi sudėti į ją tai, ko, kaip spėji, nori pirkėjas, tikslo nepasieki. Tu maitini žmogų tuo, ką jis jau žino, nes to, ko nežino, niekas negali norėti. Vienintelis būdas rašyti knygą - perteikti tai, kas pačiam atrodo įdomu ir verta užrašyti, tikintis, kad bus įdomu ir kitiems žmonėms. Jie galbūt atras, ko dar nežino. Sąžininga knyga negali numatyti, ko žmonės nori ar nenori. Dažnai nutinka, kad žmonės nori knygos praėjus tūkstančiui metų, kai ji buvo išleista.

- Susidarė toks įspūdis, kad jus labiau domina praeitis ir į praeitį nueinantys dalykai?

- Taip, mane labai domina ikiindustriniai laikai, kai dar nebuvo gamyklų, automobilių, lėktuvų. Pats gyvenu kaime, nes ten, o ne mieste, esu laimingas. Mėgstu lankytis miestuose, žinoma, kaip ir visi, keliauju lėktuvais, antraip nebūčiau ir čia, bet manau, kad tarp manęs ir tikrovės yra tam tikra formali pertvara ir ją visuomet noriu įveikti. Be to, manau, kad žmonės iš skirtingų laikų ir vietų gali patikslinti vienas kitą, nes mokymąsi sudaro daiktų matymas iš įvairių perspektyvų. Sutelkęs kuo daugiau įvairiausių požiūrių ir kalbėdamasis su žmonėmis, kurie gyveno įvairiais laikais ir įvairiose vietose - senovės graikais, kinais, indėnais, europiečiais, afrikiečiais, susidarai kur kas išsamesnį bet kurio dalyko vaizdą. Noriu, kad mano mokytojai būtų iš kuo įvairesnių vietų, ne taip kaip dabar įprasta - visi skaito tas pačias knygas, žiūri į tuos pačius dalykus, klausosi tos pačios muzikos.

- Kaip susidomėjote haidų literatūra ir ar sunku, nors esate poliglotas, buvo išmokti šią indėnų kalbą?

- Pirmiausia - pats gyvenu tose vietose. Antra, šia kalba išlikusi literatūra itin vertinga. Kai europiečiai pradėjo plūsti į Šiaurės Ameriką, ten buvo dar kalbama apie 500 kalbų. Išliko užrašyta apie 100 kalbų literatūra, buvusi vien žodinė kaip senovės graikų ar germanų. Haidų literatūrai pasisekė. Labai geri pasakotojai susitiko su labai geru ir kantriu kalbininku, kuris visus metus užrašinėjo jų sakmes. Išliko tūkstančiai puslapių senosios haidų literatūros.

Haidų kalbą išmokti nebuvo lengva, bet ne sunkiau (nors nebuvo jokios pagalbos, jokio žodyno, jokios gramatikos knygos) kaip arabų, kinų ar kurią nors kitą ne Europos kalbą. Lietuvių kalba man labai neįprasta, nes tik retą žodį atpažįstu. Vokiečių ar prancūzų kalbų atveju yra kitaip, nors visos priklauso tai pačiai indoeuropiečių kalbų grupei.

Trumpai

Robertas Bringhurstas gimė 1946 metais Los Andžele. Užaugo Albertos, Montanos, Jutos, Vajomingo ir Britų Kolumbijos kalnuose. Gyveno Viduriniuose Rytuose, Europoje ir Lotynų Amerikoje. Nuo 1974 metų išleido 17 poezijos rinkinių ir pelnė daug įvairių apdovanojimų. Skaito paskaitas įvairiuose pasaulio universitetuose. Verčia poeziją iš senųjų graikų ir kinų bei šiuolaikinių kalbų. Pastaruoju metu daug dėmesio skiria Šiaurės Amerikos indėnų sakmėms, jas verčia iš haidų kalbos. Jau išleisti trys didžiuliai rinkiniai. Bringhursto knyga "Tipografijos stiliaus elementai" plačiai žinoma leidybos specialistams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"