TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kas jį darė Vytautu Lapėnu?

2009 01 17 0:00
V.Lapėnas gyveno akrobatiniu skraidymu.
Asmeninio archyvo nuotrauka

Prieš metus, sausio keturioliktąją, pilotuodamas malūnsparnį ELA žuvo legendinis Lietuvos lakūnas Vytautas Lapėnas. Šiandien, sausio 17-ąją, 17 valandą Vilniaus planetariume vyks V.Lapėno atminimo vakaras.

"Kai pradedi aplinkinį pasaulį tvarkyti pagal save, kitiems dalykams lieka daug mažiau laiko, - šią chrestomatijos vertą frazę V.Lapėnas ištarė, kai, sugrįžęs į gyvenimą po 1989 metų rugsėjo 19-ąją jį ištikusios baisios avarijos, kartą balsiai pamąstė, kodėl sunkų metą jam padėjo tiek daug žmonių, ir čia pat atsakė: - Pirmiausia dėl to, kad gerų žmonių yra daug."

Kitą sykį, kai, aplankę kadaise per sklandytuvo avariją skaudžiai nukentėjusį panevėžietį Algį Gibą, išėjome į gatvę, Vytautas pratarė: "Kai žinau, kad geram žmogui negerai, man būna labai blogai."

Paskui, kai jau po antros lemtingosios nelaimės bandžiau suprasti, kas jį darė V.Lapėnu, nė vienas mano kalbintas pilotas net neužsiminė, jog Vytas buvo fantastiškai talentingas lakūnas - net likęs be kairės kojos, be dešinės rankos pirštų sugebėjo iškovoti Europos čempionato sidabrą. Galbūt mano pašnekovams atrodė, kad kalbėti apie Vytautą kaip akrobatinio skraidymo didmeistrį iš tikrųjų neverta, nes tai per daug akivaizdu. Tačiau veikiausiai žmonės titulų nevardijo todėl, kad jo esybėje regėjo galingesnių net už didžiulį lakūno talentą dalykų.

"Ateik ant kelio"

Būdamas dar visiškas pyplys jis klausė varganai gyvenančios kaimo senelės, ar ši turinti pinigų. "Iš kur, vaikeli, galėčiau jų turėti?" - klausimu atsakė močiutė. "Kai užaugsiu, būsiu lakūnas, - paguodė vaikas. - Tu ateik čia, ant kelio, aš atskrisiu ir išmesiu tau pinigų."

Daugelis lakūnų prisimena tą sunkiai nusakomą lėktuvų ilgesį, kuris pasaulį dažniausiai sujaukia anksčiau negu meilė klasės draugei. Sunkiau suprasti, kaip vaikas galėjo taip anksti lėktuvus susieti su žmogiškumu, teisingesniu gyvenimu - tik ateik ant kelio...

Tas motyvas, sakytum, lydėjo Vytautą visą gyvenimą. Tik dalijosi jis ne vien pinigais, kaip buvo žadėjęs močiutei. Dalijosi išmintimi, talentu, gerumu. Kai, atitarnavęs desantininku, Vytautas pasirodė Vilniaus S.Dariaus ir S.Girėno aeroklube, jis iškart visiems krito į akis - kuklus, mandagus ir ne pagal metus išmintingas. Artimesni draugai žinojo, kad Vytas dar ir Rytų dvikovų meistras, ne tuščiai skaito visokius konfucijus, domisi medicina - dvasios pusiausvyrą jautei kiekviename žingsnyje.

Subtilus humoras

Po poros metų, 1982-aisiais, jį, jau Lietuvos čempioną, pakvietė į Sovietų Sąjungos rinktinės treniruočių stovyklą. Nuo tol iki pat nelaimės Kyviškėse Vytautas septynerius metus važinėjo skraidyti arba į Pamaskvę, arba į Kaukazo prieškalnėse plytintį Jesentukų aerodromą.

Tose stovyklose tarp lakūnų, nors neretai visiems tekdavo stovėti prie naujo kauburio, tvyrojo ir nematoma įtampa - kiekvienas troško patekti į pagrindinę komandą. Vieni stengėsi atrodyti ypač patikimi politiškai, kiti ieškojo kitokių būdų įtikti treneriams ir DOSAAF generolams. Kai kurie lakūnai atmosferai sovietų rinktinėje apibūdinti vartojo net lotynišką sentenciją: "Homo homini lupus est" ("Žmogus žmogui - vilkas").

Sykį, prisiminus anuos laikus, Vytautas pasakė: "Savaime taip išeidavo, kad mane aplenkdavo visokios intrigos. Niekam neaiškinau, girdi, jeigu gyventumėte Kinijoje, rašytumėte hieroglifais. Tokio požiūrio laikiausi tada, o po avarijos jaučiuosi esąs protingesnis už tuos, kurie niekada nesitrenkė į žemę. Negi ji nieko manęs nepamokė?"

Vytautas subtiliai jautė humorą, galėjo patraukti ir per dantį - taikliai, neužgauliai, mokėjo ir į save pažvelgti su lengva šypsena. O nelaimė, tas trenksmas į žemę, pakeitė jo gyvenimą ne vien dėl fizinių praradimų. Atgimęs po kraupios avarijos, jis buvo jau kitas V.Lapėnas, sakytum, paniręs į būties gelmes, kitaip suvokiantis savo priedermes gyvenimui ir žmonėms.

"Kad taptume geresni"

Vargu ar galima antrąją Vytauto gyvenimo pusę tiksliau apibrėžti, negu tai padarė jo mokinys iš Ispanijos, pasaulio vicečempionas Castoras Fantoba: "Manau, šį laikotarpį tarp dviejų nelaimių Dievas Vytui suteikė tam, kad jis pakeistų kitų gyvenimus, paversdamas paprastus žmones ypatingais. Kaip Vytas pateisino tuos

dangaus lūkesčius! Vieniems iš mūsų teko laimė įgyti skraidymo įgūdžių, kitiems - žmogiškumo, tačiau visi gavome po dalelytę jo, kad taptume geresni."

Kai Vytautas Panevėžio rajone įkūrė aerodromą ir pavadino jį netoliese tekančio upeliuko Įstra vardu, tai vietai buvo lemta tapti tikru aviatorių traukos centru. "Tai, kas čia pastatyta, turi tarnauti žmonėms, ir geriausia, kad tarnautų aplinkiniams, - kalbėjo tada Vytautas. - Mane šiek tiek erzina, kai girdžiu, atseit taip gražu, privažiuos užsieniečių. Čia iš tikrųjų lankosi svečiai iš toliau, daugiausia Ispanijos lakūnai, norintys pramokti akrobatikos. Kitą dieną skraidau su jais po kelias valandas - tai mano uždarbis, bet tą aerodromą statau pirmiausia jums. Burkitės, pradėkite skraidyti, trise nusipirksite lėktuvėlį - aerodromas jus suvienys, ir jūs padėsite vieni kitiems tvarkyti savo verslus."

Prasikalti pro kasdienybės luobą

Jis atvedė į aviaciją daug gerais lakūnais tapusių žmonių, o aerodrome keletą metų iš eilės rengtos šventės "Žmogus paukštis" būdavo didžiulis džiaugsmingas įvykis ne tik aviatoriams - suplūsdavo minios iš Panevėžio ir aplinkinių vietovių.

Vytautas apgailestaudavo, kad daugelis žmonių nugyvena savo amžių taip ir neatsiskleidę. Jų gabumai, viduje slypintys talentai neprasikala pro kasdienybės, kartais net tikro vargo ir nepriteklių luobą. "Jei imtum trijų kilometrų spinduliu, rastum įdomių žmonių, - pasakė kartą, mostelėjęs ranka į tolį, kur traktoriumi kažkas arė lauką. - O gal jis talentingas rašytojas? Auklėjimas, šeimos padėtis, dar kažin kokios aplinkybės neleido jam išsiveržti, patekti į srovę, kuri jį pakeltų galbūt iki pasaulinių viršūnių. Aria lauką, o gal būtų lakūnas pasaulio čempionas."

Reikėjo bendravimo šilumos

Beveik dešimt metų jį kamavo noras vėl rungtyniauti su geriausiais pasaulio lakūnais ir abejonės, ar fiziniai praradimai leis tai daryti. Žinoma, dar reikėjo ir šiuolaikiško akrobatinio lėktuvo.

Tačiau aerodrome pagaliau atsiradęs lėktuvas Su-29 iš tikrųjų Vytautui reiškė gerokai daugiau, negu galimybė pačiam vėl pakilti į aukščiausią akrobatikos orbitą. 2002 metais jis savo aerodrome surengė Europos čempionatą, sugebėjo suburti ir parengti Lietuvos komandą - ji tapo šių varžybų prizininke! Vadinti tai dar vienu Vytauto žygdarbiu maga juo labiau kai žinai, kokią kainą jam teko už tai sumokėti - susidūręs su verslo rykliais, jis prarado aerodromą, kuriam buvo atidavęs savo didelę širdį ir visus pinigus.

Stojo juodos dienos ir apniko sunkios mintys, tačiau beveik niekas to nematė. "Jaučiuosi atlikęs savo pareigą žmonėms, kurie jau daug metų yra su manimi", - viešumon pateko tik tokie jo žodžiai. Į juos Vytautas sudėjo dėkingumą įvairių šalių pilotams, tada, po avarijos, padėjusiems jam išlikti ir sugrįžti į didžiąją akrobatiką.

Išgyventi tą slogų metą Vytautui padėjo Ispanija, kurioje jis kasmet praleisdavo po kelis mėnesius treniruodamas tos šalies akrobatinio skraidymo rinktinę: "Padariau išvadą - labai mažai kas turi prasmę iš to, ką darai gyvendamas, - vaikai, mokiniai."

Jo mokiniai - tai absoliutus Europos ir pasaulio čempionas Ramonas Alonso ir pasaulio vicečempionė Ispanijos komanda: C.Fantoba, Anzelmo Gamezas, Juanas Velarde, Juanas Socias. Kai prieš porą mėnesių pasveikinau Castorą, iškovojusį Pasaulio taurės varžybose antrąją vietą, jis atsakė: "Ačiū. Bet tu žinai, kas visada su manimi skrenda."

Ką Vytautui iš tikrųjų reiškė Ispanija, mes Lietuvoje pradėjome suvokti tik vėliau, kai po pirmosios jo išvykos į šią šalį prabėgo kone dešimtmetis. Tada jau galėjai pajusti, kad Ispanija jam brangi ne vien dėl vis brandesnių auklėtinių skrydžių. Nors po pirmos avarijos iš ugnies jį traukėme mes, vis dėlto, manau, ispanai jautriau atsiliepė į jo dvasios virpesį, subtiliau pajuto, kaip Vytui reikia bendravimo šilumos, kuri padėdavo jam nešti savosios lemties kryžių. Nesvarbu, kad Vytautas tos naštos niekam nerodė - jo gyvenimo drama dėl to nebuvo lengvesnė.

Po pasninkavimo ateina šviesa

Prieš metus kitus Vytautas atrado dar vieną gyvenimo uostą - būdamas Lietuvoje daugiausia laiko praleisdavo Rojūnų aerodrome, kurio šeimininkas Aurimas Bezaras ne tik sparčiai tobulėjo kaip lakūnas, bet ir tapo artimiausiu jo bendražygiu. Jųdviejų mintyse kilo ir akrobatinio skraidymo lėktuvais Jak-52 pasaulio čempionatas, šią vasarą vyksiantis Rojūnų aerodrome. Pasak Aurimo, čempionatas - tarsi nebylus Vytauto priesakas, ir jis įvyks, kad ir koks sunkmetis užeitų.

A.Bezaras: "Pastaraisiais metais Vytautas labai stipriai augo - dvasiškai, fiziškai, visokeriopai. Jis, apdovanotas unikaliais pajautimais, ėjo gilyn skaitydamas literatūrą, medituodamas. Jis tarsi išsigrynino ir kūnu, ir dvasia."

Kas skatino Vytautą atsiduoti tokiam nuosekliam dvasios darbui? Matydamas jį pastebimai atjaunėjusį, šviesaus veido ir žvilgsnio, galėjai tik tyliai pasidžiaugti, ir nekildavo klausimų, kas ir kodėl. Tikėdamas, kad visokia chemija užterštą organizmą galima apvalyti pasninkaujant, jis tai ir praktikavo. Kartą per savaitę - vieną dieną, kartą per mėnesį - tris, kas kelis mėnesius - savaitę, dar rečiau - didysis dešimties dienų pasninkas.

"Pasninkas veiksmingas apsivalymui, tabletėmis neapsivalysi, reikia streso. Savijauta gera, vadinasi - kelias teisingas. Tai ne badavimas. Badas, kai maisto nėra, o čia jo - tonos. Patyriau: po pasninkavimo ateina šviesa. Ne be reikalo ir religija to moko. Matyt, užprogramuota iš aukščiau. Nežinau, gal rytoj kas įvyks, bet jei Aukščiausioji valia leis man dar gyventi, turiu ir pats prisidėti."

Vytauto monologą girdėjau, kai gyventi jam buvo likę du mėnesiai.

V.Lapėno atminimo vakaras vyks šiandien, sausio 17-ąją, 17 valandą Vilniaus planetariume.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"