TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kazimierėniškas Lietuvos istorijos kodas

2011 02 02 0:00
Alinos Ožič nuotrauka

Aplink varžybos dėl naujumo ir naujovių, o tapytojas Giedrius Kazimierėnas savo noru skendi istorijos ūkuose, iš kurių kyla gigantiškos drobės. Jums atrodo senamadiška? "O kas čia senamadiška?" - nesupranta dailininkas.

Užtat jis žino, kaip jautėsi Renesanso meistrai, imdavęsi didelių temų. "Nusigręžiu nuo pigaus karnavalo, alergija man nuo jo, ir einu priešinga kryptimi", - deklaruoja 62 metų tapytojas. Tolyn, gilyn - į Lietuvos istoriją, didingus ir dramatiškus jos momentus. Didingai istorijai - didingi formatai. Du su puse iš trijų metrų ir daugiau. Drąsa ir rizika. "Jei idėja įdomi, nusikaltimas netapyti", - įsitikinęs autorius. Septynerius metus jis stovi prieš gigantiškas drobes ir mojuoja nedideliu teptuku. Septynerius metus tapo vien istorinės tematikos paveikslus ir nė kryptelėjimo į šoną. Bus gal jau 12 darbų. "Tai labai daug, - paklaustas apie produktyvumą, sako G.Kazimierėnas. - Istorinis paveikslas tapomas lėtai, tai sudėtingas procesas, prasidedantis nuo skaitymo, apmąstymų, medžiagos rinkimo po trupinėlį. Nutapyti vieną darbą trunka apie metus."

Ir kainuoja. Vien rėmai - apie 7 tūkstančiai litų. O porėmiai, dažai, o dailininko laikas? Abejonė širdies kamputyje - ar šiandien reikia tokių kūrinių? Bet ir viltis, kad esame išsiilgę savo istorijos. G.Kazimierėno istorinių drobių yra įsigijęs meno kūrinius kolekcionuojantis verslininkas. Paprastai autorius tapo negalvodamas apie komerciją. Jis tvirtina niekada neturėjęs tikslo žūtbūt parduoti: "Gyvenimą sutvarkiau šitaip: kad turėčiau kūrybos laisvę, duoną užsidirbu pedagoginiu darbu. Dailės akademijoje prarandu laiko ir energijos, užtat turiu malonumą tapyti, ką noriu. Buvo sunkių momentų, tada džiaugdavausi, kad nuperka vieną kitą darbelį. Vis dėlto sugebėjau atsilaikyti ir nenuslydau į komerciją."

Pernai birželį G.Kazimierėnas apstulbino visuomenę parodęs "Algirdo žygius į Maskvą", "Gedimino laiškus", "Pirmojo Lietuvos Statuto priėmimą", "Mindaugo karūnavimą. Lietuvos krikštą", "Atsisveikinimą su Kęstučiu", "Zimburgės vestuves" ir pačią didžiąją "Algirdo pergalę prie Mėlynųjų Vandenų". Dabar LŽ žurnalistams teko laimė dirstelėti, kaip dailininko dirbtuvėje gimsta "Žalgirio mūšis". Sudėtinga, tiršta partitūra, tvieskianti auksu, pulsuojanti aktyvia energija. Gotikos ir šių dienų dialogas. "Rizikinga tema, - sutinka dailininkas. - Istorinis ciklas gal krypsta prie pabaigos, gal ne, bet įsidrąsinau ir Žalgirio mūšiui. Iš pradžių niekaip nebūčiau jam ryžęsis, atrodė tolygu savižudybei. Bus "altoriškas" paveikslas. Žalgiris mums - kone sakralus dalykas."

Vienoje kūrinio pusėje - kryžiuočių grupė, kitoje - Jogaila meldžiasi koplyčioje. Vytautas Didysis - ant žirgo. Autorius daug pasakoja apie sumanymą, istorinį kontekstą ir savo meninę kalbą, Vakarų ir Rytų Europos sandūrą ir jos kulminaciją - mūšį. Atkreipia dėmesį: "Pagrindinis kryžiaus žygių variklis - ideologija, kurią per popiežių diegė Šventoji Romos imperija. Todėl mano popiežius - griaučiai su sidabro aureole, jojantys ant žirgo griaučių. Sutinku, aštru, bet 250 metų nepaliaujamų kryžiaus žygių prieš Lietuvą, manau, nusipelno tokio traktavimo. Rodau personifikuotas Europos valstybes, kurios nuolat siuntė riterius kariauti su Lietuva. Dar įvedu motyvą, būdingą viduramžių menui, estetikai ir filosofijai - paskutiniojo teismo. Dievas šviesos strėle smeigia Vokiečių ordino magistrą Jungingeną - pasmerkia tuos, kurie Aukščiausiojo vardu tiek metų mus prievartavo..."

Paveikslas tapomas nuo vidurvasario. "Pernai vasaros pradžioje išvežiau parodą į Trakus, ir dirbtuvė ištuštėjo, - prisimena dailininkas. - Kad nutraukčiau spengiančią tylą, teko pradėti paveikslą "Vytautas, laukiantis karūnos". Dabar jį tapau paraleliai su "Žalgirio mūšiu".

- Kada "Žalgirio" pabaigtuvės?

- Galbūt kitą rudenį.

- Kas šių paveikslų reikšmingiau: perteikiama istorinė žinia, interpretacija ar plastinė kalba, jos ypatingumas?

- Turinys ir išaugina plastines vertybes. Ir tavo nuostatos. Visada svarbu konkretaus dailininko traktavimas. Jei čia yra kokių estetinių vertybių, tai ir vertinga, jei ne, lieka tik istorinė reikšmė, kuri nebūtų labai didelė.

Mums sakydavo: modernizmo estetikai nesvarbu, ką tapai, svarbu - kaip. Paulis Cezanne'as teigė galįs visą gyvenimą tapyti tris obuolius. Visa tai ir atvedė prie Fluxus menkumo, visiško svarbių temų, žmogaus nureikšminimo. Tik "kaip", "kaip", "kaip"... Aš manau, kad labai svarbu ir "ką".

- Kas skatino gręžtis į istoriją?

- Prieš tai tapiau "europietiškus" ciklus: itališką, prancūzišką, ispanišką. Atsiradus galimybei keliauti po Europą, pasivažinėjau. Tuose cikluose kalbu apie šiuolaikinio žmogaus santykį su senųjų civilizacijų ir kultūrų vertybėmis. Dabarties masinė kultūra paplauna kertinius dalykus: modernus žmogus apginkluotas galinga industrija, tačiau praradęs dvasinį turinį. Natūralu, kad iškilo klausimas apie lietuviškąjį ciklą. O kodėl jo nėra? Pabandžiau ir užkibau. Ir tupiu šioje temoje.

Jau maniau pailsėsiu nuo istorinių darbų, bet ramybės nedavė, vis kirbino sąmonę sumanymas pavaizduoti dramatiškiausius Lietuvos istorijos momentus ir sujungti į ciklą "Juodieji gobelenai". Planuoju jį baigti iki rudens. Dirbu rimtai ir tuo džiaugiuosi. Manau, kad žinau, ką jautė didieji Renesanso meistrai: kaip malonu imtis didžiulės temos ir bandyti ją suvaldyti.

(Rodo paveikslus.) Štai "Vytautas, laukiantis karūnos". Viena dramatiškiausių temų. Maniau, pavaizduosiu svečių stalą, bet jis man virto altoriumi. Mes galvojame, kad turim tik vieną karalių - Mindaugą. O privalėtume suvokti, kad buvo imperatorius - Vytautas, nes Vytauto laikų Lietuva atitinka visus imperijos požymius.

Čia - "Vytautas prieš Vorsklos mūšį", kai pranašas išpranašavo pralaimėjimą. Vytautas siaubingai pralaimėjo - Dievas jį nubaudė. Todėl, kad dabar jau jis pats suorganizavo kryžiaus žygį - su popiežiaus bule, vokiečių, lenkų riteriais. Gal tai ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laimėjimas, bet...

- Parodose šalia jūsų darbų pateikiamas informacinis tekstas - tarsi įvadas į istorinį kontekstą, raktas į simbolius. O jei jo nebūtų?

- Istorinis paveikslas turi būti įdomus net ir nežinančiajam istorijos. Patraukti kokiais nors kompoziciniais dalykais, tapybine nuotaika, ritmika. O kad suvoktum iki galo - nekenkia minimali informacija.

- Kas šių paveikslų stilistikoje yra iš jūsų mokytojų?

- Yra nemažai. Aišku, ne paviršutinis, tiesioginis sekimas. Gal ir galima įžvelgti vieną kitą gudaitišką potėpį, tam tikrų plastinių dalykų, kuriuos perėmiau iš kompoziciją dėsčiusio Jono Švažo. Vis dėlto tiesioginių sąsajų nei su mokytojais, nei apskritai su lietuviškąja tapybos mokykla nėra. Jauti, kad čia tau netinka gudaitiška kalba. Ir J.Švažas netinka, ir Pablo Picasso. Ir modernistai netinka, kai tapai Mindaugo karūnavimą. Motyvai veda į gilius viduramžius, supranti, kad reikia bent iš dalies remtis ano meto estetika - ankstyvosios gotikos, Bizantijos. Aišku, kuriu savitą darbą, bet viena koja remiuosi į tuos laikus. Štai čia (rodo į "Žalgirio mūšį"), apačioje, - gotikinės natos. Prieš mūšį buvo giedami choralai. Artėja dvi kariuomenės, ir ore susilieja polifoninis dviejų choralų gausmas, virstantis chaosu. Čia gotika man viską diktuoja: plokštuminį vaizdą ir t.t.

- Gal jūsų užmojus deramai supras ir įvertins tik ainiai?

- Čia ne mano reikalas.

- Bet galvojot apie tai, prisipažinkit.

- Būtų labai arogantiška. Taip, šie darbai nėra lengvai suprantami, daug užkoduotos medžiagos. Reikia suvokti plastiką ir skaityti meninės kalbos reikšmes. Bet sudėtinga meninė kalba, kurią reikia atpažinti, būdinga visai šiuolaikinei tapybai. Sutinku, daugybė žmonių neišskaito tų dalykų. Manote, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį supranta mūsų visuomenė?

- Bet jau daugiau nei jo amžininkai.

- Nieko ne daugiau. Kai studijavome, Leopoldas Surgailis mums aiškino: visi įsitikinę, kad supranta M.K.Čiurlionį - gimnazistai rašo rašinėlius. Bet tai literatūra. O jei nesupranti plastinės kalbos, nesupranti ir M.K.Čiurlionio. Jo mintis: tapybos priemonėmis išreikšti muziką. Tokia tapybos kalba jis priartėjo prie abstraktaus meno. Kad ir paveikslas "Fuga" - ką ten suprasi, jei neįskaitai tų vingių reikšmės. Tų miško formų. Esmė - ne miškas, o kaip gražiai linija nubanguoja ir persipina su kitais elementais. Lygiai taip pat žmonės neįkanda Leonardo da Vinci, tik siužetą perskaito. O meno kalbos, tų ryšių, to kompozicinių mazgų grožio visiškai nesuvokia - jei nebuvo mokomi.

- Ar kas išnarpliojo jūsų darbų kompozicinius mazgus?

- Pirmiausia minėčiau labai rimtą Antano Andrijausko tekstą mano albumui. Yra keli Juozapo Algimanto Krikštopaičio straipsniai. Jis darbus analizuoja kaip semiotikas - stebėtinai lengvai skaito jų meninę kalbą. Pritrenkė, nes aš irgi maniau, jog 100 metų reikės laukti, kad jie būtų išlukštenti. Prašau - išlukštenti čia pat. Jei nebūtų jokios reakcijos, dailininkui - tragedija.

- Kaip reaguoja jūsų studentai - "ainiai"?

- Nuolat jų pasikviečiu. Būsimieji dizaineriai, kuriems dėstau tapybą, vertina teigiamai. Neseniai buvo atėję menotyros pirmakursiai su dėstytoja Ramute Rachlevičiūte. Tiesą sakant, buvo beveik baisu - ką sakys menotyrininkai. Susėdom visi ant grindų ir šnekučiavomės. Jaučiau, kad susikalbam.

- Dėstytoja juos parengė, nuteikė.

- Galbūt pamokė, kad nereikia kritikuoti, nes dėdulė Kazimierėnas gali apsiverkti arba širdies smūgį gauti. Išėję - kalbėkit, ką norit. Tikriausiai taip ir įvyko. Su manimi jie buvo tokie mandagūs, jog man net pasirodė (kadangi esu naivus ir iš kaimo), kad vienam kitam ir patiko. (Juokiasi.)

- Prieš tapydamas svarstote, kaip ir ką padarius, kad tik nebūtų senamadiška? Kad moderniau?

- Tokios mintys kankino, kai buvau jaunas. Baisiai norėjau būti modernus. Noras atkreipti į save dėmesį - mirtinas! O kaip atkreipsi? Geriau už A.Gudaitį nenutapysi. Tada reikia trenkti ką nors nauja, ko dar nebuvo. O kai suaugi, ateini į protą, noras žūtbūt atkreipti dėmesį praeina. Supranti, kad to dėmesio tiek daug ir nereikia. Žmogus įdomiausias savo gelme. Nes ką tu čia nauja pasakysi, o pasakyti ką nors giliai - man įdomu. Tada tikslai kiti. Rembrandto gelmė: rodos, nieko ten nėra, o kažkodėl akių negali atitraukti. Va čia tai paslaptys. Johanno Sebastiano Bacho muzika man absoliučiai nauja, aktuali, retas modernus kūrinys taip giliai užkabina. Kas iš to naujumo, jeigu po 15 minučių nusibosta?

Tapau istorinius darbus ir manęs nejaudina, nauja čia ar ne. Koks skirtumas? Jei brendu į motyvą, kurio niekas nejudino, argi tai ne nauja? Karūnos laukiantis Vytautas - niekas nebandė tapyti. Kaip smagu - eini pirmas. Man regis, šiuolaikinė europinė kultūra serga, nes per daug ieško nauja. Nuvažiuok į Ispaniją, Italiją, Lenkiją, Rusiją, Baltarusiją - visur rasi tuos pačius reiškinius. Tai kur mus atvedė varžybos, kas dar ką nors nauja pasakys, jei visi apsivilko uniformą? Paradoksas: iškelta naujumo vėliava, o iš esmės - rutina. Postmodernistinis akademizmas. O kai aš Žalgirio mūšį tapau gotikine stilistika, naudodamas sidabrą ir auksą, drįstu manyti, kad tai nauja. Raskite panašų dalyką šiais laikais. "Juodieji gobelenai" - o kas čia sena? Kad nosis detaliai nutapyta?

Esu lietuvis, gyvenu Lietuvoje ir matau, kaip ji tyliai miršta, ardoma mūsų pačių: destrukcijos, pseudokultūros, pseudopolitikos. Ir tų, kurie kelia naujumo vėliavas. Kas lieka senam Kazimierėnui? Mano protesto forma - tose varžybose nedalyvauti. Nusigręžiu nuo pigaus karnavalo ir einu priešinga kryptimi. Mąstau apie savo valstybės istoriją. Ką, neaktualu šiuolaikiniam žmogui? Prieš netenkant savo valstybės. Ir aktualu, ir modernu, ir reikalinga. Ir nieko čia senoviško. Motyvas senovinis? Bet ar anksčiau buvo įmanoma nutapyti popiežių-griaučius? Buvo laikai, kai dailininkas už tai galėjo supleškėti ant laužo. Ir vėliau karjeros nebūtų padaręs. Sovietmečiu vien jau paveikslo pavadinimu būtum atkreipęs tam tikrų struktūrų dėmesį. Per visą Lietuvos istoriją pagaliau turime galimybę įvertinti Žalgirio reiškinį savaip - ar čia ne nauja?

Bataliniuose paveiksluose paprastai duria, smeigia ir t.t. O čia - apmąstymai apie istorinę tiesą, moralines kategorijas. Šiuolaikinio žmogaus požiūris į karą kaip į absurdą. Manau, kad kalbu dabarties žmogui prasmingus dalykus. Šiuolaikiškumo samprata nebūtinai turi sutapti su išoriniais šiuolaikiškumo atributais.

- Ką apie jūsų kūrinius sako istorikai, pavyzdžiui, Alfredas Bumblauskas?

- Ne vien A.Bumblauskas yra Lietuvoje... Bet nėra istoriko, kuriuo vienu galėtum remtis. Reiškiniai vertinami įvairiai, kartais labai prieštaringai. Tenka daryti savo išvadas. Dailininkas turi teisę teikti savo versiją, savo emocinę sampratą ir vertinimą. Nori nenori reikia išdrįsti. Gal imuosi darbų ne pagal jėgas, bet noriu, kad paveiksluose būtų ir mūsų istorijos emocinis kodas. Kazimierėniškas - kaip man atrodo.

Mes blaškomės bandydami kurti Lietuvos įvaizdį - drąsi šalis ir panašiai. Nieko nereikia kurti, tik atmerkti akis ir pasižiūrėti, kokia mūsų istorija. Barboros Radvilaitės perlus, dovanotus Žygimanto Augusto, po jo mirties per savo žvalgus nusipirko Anglijos karalienė. Elžbietos I, paskui ir Viktorijos portretai - su Barboros perlais. Čia Lietuvos įvaizdis ar ne? Mūsų karalienės Bonos Sforzos namuose buvo Leonardo da Vinci freskos. Įvaizdis ar ne? Algirdo pergalė prie Mėlynųjų Vandenų, sustabdžiusi Čingischano slinktį į Europą - įvaizdis ar ne? O Algirdo tezė, kad visa Rusija turi priklausyti Lietuvai? Ir dar daug tokių dalykų.

- Kaip jaučiatės priešais didžiulį paveikslo plotą? Kiek jam jėgų atiduodate?

- Atrodo, nieko ypatinga nedarai, stovi ir teptuku mojuoji. O jėgų atima. Sutvarkyti visumą, sureguliuoti energijų tėkmes - ir nervas, ir kova. Atsistoji priešais keturių metrų plotą, broleli tu mano... Brūkštelėti pirmą brūkšnį nėra paprasta. Jauti, kad nepataikai. Dar bandai, ir dar - apima neviltis. Tada važiuoji žvejoti. Grįžęs vėl bandai ir vis nepavyksta - dar pažvejoji, paskui staiga pradeda sektis. Visą laiką vidinės turbulencijos, bet paprastai dailininkai apie tai nešneka. Čia - virtuvė.

- Kaip tokius darbus išnešti iš dirbtuvės?

- Nuimti nuo porėmio, suvynioti ant specialaus rulono, nugabenti į parodos vietą ir ten sumontuoti. Pernai, kad nuvežčiau septynis darbus į Vilniaus rotušę, prireikė darbuotis visą savaitę.

- Per tuos septynerius metus tapėte ką nors mažesnio, kitokio - kad atsikvėptumėt, atsipalaiduotumėt?

- Nebuvo poreikio. Jei ne "Juodieji gobelenai", gal būčiau tapęs portretus.

- Lieka laiko pasidomėti, ką nuveikia kolegos tapytojai?

- Man patinka, kai dirbama iš visų jėgų. Maksimalistų darbai. Pavyzdžiui, Šarūno Saukos, Mindaugo Skudučio, Aloyzo Stasiulevičius. Dabar mus pjauna komercinis menas. Daugybė kūrėjų paskendę žemiausio lygmens problematikoje: pardavė, nepardavė. Kalbos tik apie tai, kiek sumokėjo. Visiškas nuopuolis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"