TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kazys Bradūnas: "Tai aš devintam danguj!"

2007 02 10 0:00
Kazys Bradūnas su žmona Kazimiera.
Onos Pajėdaitės nuotrauka

Minime literatūros klasiko Kazio Bradūno 90-metį.

Poetas gimė 1917 metų vasario 11 dieną Kiršuose (Vilkaviškio r.), 1944-aisiais turėjo pasitraukti iš Lietuvos, ilgai gyveno JAV. Sulaukęs Nepriklausomybės kartu su žmona Kazimiera grįžo į Lietuvą, įsikūrė Vilniaus senamiestyje. Kol buvo žvalesni, abudu apėjo visas teatrų, koncertų, parodų, literatūrinių susitikimų sales.

Nors Kazys Bradūnas tikrai ne daugiažodis poetas, jo knygų išleista bemaž trys dešimtys - nuo rinkinio "Vilniaus varpai" (Vilniuje - 1943, Tiubingene - 1947) iki rinktinių eilėraščių šimtinės "Paberti grūdai" (ką tik išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Buto durys retam atsiveria

Pastaraisiais mėnesiais "Pabertų grūdų" rengimo spaudai reikalais keletą kartų teko aplankyti Bradūnus. Dėl amžiaus ir sveikatos poetas jau neišeina iš namų. Žodžiais nemokėčiau perteikti jaukaus bendravimo atmosferos, tvyrančios šioje šeimoje. Štai ponia Kazimiera padeda poetui pakilti iš kėdės, štai cituoja iš atminties jo paties kiek primirštą eilėraštį, štai pamažiukais eina abu susikabinę.

Supratęs, kad garbaus amžiaus šviesiųjų žmonių buto durys jau retam atsiveria, ir prisiminęs artėjančią sukaktį, vieną dieną ryžausi įsijungti diktofoną, nors nesu joks reporteris. Ponia Kazimiera, daugiau už mus visus šiandien suvokianti savojo žmogaus galimybes kalbėti viešai, iš pradžių lyg paprieštaravo. Vis dėlto švelniai papiktnaudžiavau senoka bičiulyste. Galimybė buvo per daug brangi. Taigi sausio 22 dienos pokalbio fragmentai.

Sapnuodavo Lietuvą

- Ar nesigailite, kad visam laikui sugrįžote į Lietuvą?

- Na ne. Visą laiką galvojau, būdamas svetimose šalyse, kada galėsiu grįžti. Sapnuodavau Lietuvą. Tie sapnai kaip grįžimas. Sapnuose būdavau tai Kiršuos, tai Vilkavišky, tai Vilniuje. Tai tautosakos turtus kur nors užrašinėju...

- Bet ten, Amerikoje, gal turėjote daugiau gyvenimo patogumų. Ar į Lietuvą grįžus nebuvo per sunku?

- Kad nesunku. Jokių čia darbų jau nesiėmiau. Paskui šitą dešimtmetį ligelės sugriebė, tai reikėjo ir plunksną visai perlaužt. Bet tikrai niekad nesigraudinau, kad parvažiavom į Lietuvą. Ypač gerai, kad čia, Vilniuj, apsigyvent pasisekė, kad šitą butuką gavom.

Jeigu antrąsyk vėl būtų koks egzodas, galvoju - ar išvažiuočiau iš Lietuvos, ar neišvažiuočiau. Reikia abejot dabar. Kur jau čia benuvažiuočiau, ir ko.

- Sudarėte savo rinktinių eilėraščių šimtinę. Ar buvo koks nors atrankos principas? Ar temas ryškinti, ar motyvus, ar eilėraščius, kuriuos kas nors pagyrė? Kas lėmė, kad į šimtinę atrinkote tuos, o ne kitus eilėraščius?

(Žodžiai, kuriuos išgirdau, nebuvo tiesioginis atsakymas, bet vis dėlto poeto vertas atsakymas - aut.)

- Visą laiką prieš akis buvo Lietuva - tie medžiai, ta tėviškė, Kiršai, kaimo žmonės. Lietuvoj negyvenau dešimtmečius, bet buvau joje mintimis. Sapnuodavau ją, gimnazijos draugus, karo sūkurius, - kas dingo juose, kas išliko.

Pavadinimą sugalvojo žmona

- Ar vienas pats rinkotės, ar su žmona Kazimiera pasitardavot?

- Pradėjau rinkt pats, o paskui supratau, kad jau sunku vienam spręsti, ar geras eilėraštis, ar ne. O Kazimiera beveik visus mano eilėraščius - mažai perdėdamas kalbu - moka atmintinai. Prisimenu vieną dvi eilutes, o ji mane iš tos neprisiminimo bėdos visada išvaduoja. Svarbiausia - pasako, katras blogas, katras geras eilėraštis. Jai skirčiau - net nežinau, kaip tokį žmogų pavadinti -

padėjėjo ar net daug svarbesnį vaidmenį.

- Sakėte, kad ir tos šimtinės pavadinimą - "Paberti grūdai" - ji pasiūliusi.

- Taip. Buvo gal trys keturi pavadinimai, liko nutart, katras tinka. Paskui pradėjom abejot (ir aš pats), ar geresnių negalima sugriebt. Tai ji lyg niekur nieko sako: "Pavadinkim "Paberti grūdai", ir bus gerai." Tada visi: "Paberti grūdai!" O! Kazytė gerai sugalvojo."

Viskas prasidėjo "Ateity"

- Ar galėtumėt prisiminti, kada pirmą kartą jau pats pamanėte apie save kaip apie poetą, - kad gal jau ir turiu kokį Dievo skreplelį?

- Nepriklausomybės paskutinį dešimtmetį gimnazijos septintoj aštuntoj klasėj būdavo daug rašančiųjų poeziją. Ją dažniausiai spausdindavo "Ateitis", to meto žurnalas, įkurtas P.Dovydaičio. Daugelis būsimų poetų pradėjo kelią "Ateity", taip pat ir aš. Taip atsitiko, kad Dovydaitis mane įkalbėjo redaguot "Ateitį". Ir vienus metus redagavau. Redakcija buvo tokiam bute, kur darbavosi ir "Židinio" žurnalo redakcija, vieni pro kitus vaikščiojom. Praeidami sakydavom "labas" I.Skrupskeliui, J.Griniui, A.Maceinai. Išspausdindavau savo eilėraštukų "Ateity". Mūsų redakcijos narys, daugiau techninį darbą dirbęs, vieną dieną man sako: "Žinai, Kazy, Skrupskelis (jis tada buvo "Židinio" redaktorius) manęs paprašė, kad iš tavęs iškaulyčiau kokį eilėraštį jo žurnalui. Skaitęs "Ateity", nori į "Židinį". Tai aš devintam danguj buvau! Daviau tris, vieną išspausdino. O iš mano kartos nė vienas ten nebuvo išsispausdinęs. Ten, žinai, tik jau Putinas, Brazdžionis, Keliuotis... Tai man buvo didelis daiktas. Ir kad patys paprašė.

Šita publikacija "Židiny" gal net nulėmė mano tolesnį gyvenimą ir likimą. Buvo stumtelėjimas.

Toliau. Tą eilėraštį pamatė J.Keliuotis, "Naujosios Romuvos" redaktorius. Susitikome, šneka: "Žinai, Bradūnai, neblogas eilėraštis. Tu daugiau tokių parašyk ir man duok." - "Ne tik parašysiu, aš ir turiu, - sakau, - geresnių dar." Nunešiau. Tris ar keturis išspausdino. Beveik visą puslapį - "Naujojoj Romuvoj". Tai ko daugiau man?

"Naujosios Romuvos" redakcija buvo per gatvę, ten nueidavom paskaityt užsienio spaudos, pasišnekėt. Susitikdavom ten su mūsų žymiaisiais. Pasimačiau kartą ir su Czeslawu Miloszu. Jis bičiuliavosi su J.Keliuočiu. Prieš karą kelis mėnesius Miloszas pagyveno Lietuvoj, kol diplomatai nepadėjo persikelt į Angliją.

Susipažino per Putino seminarą

- O ką Jums reiškė susitikimas su mergaite, vardu Kazimiera?

- Tai buvo Vilniuje. Dėl to Vilnius mums iki šiol ir patrauklus. Buvom abudu studentai, lituanistai. Abudu klausydavom Putino (Vinco Mykolaičio-Putino - red.) paskaitų ir dalyvaudavom jo seminare. Putinas mano darbus pagyrė, tai buvo akstinas nenumest savo literatūrinių bandymų. Apie tą seminarą: ilgas stalas būdavo per visą kambarį. Susėsdavom aplink, gale - Putinas. Skaitydavom savo darbus, diskutuodavom. Aš vienoj pusėj stalo, o tokia Kazimiera sėdėdavo kitoj pusėj, visai netoli Putino. Tai vis susimirksėdavom. Paskui visiem buvo aišku, kad mudu jau nesiskirsim.

- Ar esate kada nors pagalvojęs: "Gal aš Lietuvai ką nors gera padariau?"

- Nelabai. Man "sarmata" būdavo taip galvot apie save ir savo kūrybą.

- Kai 1990-aisiais pirmą kartą po amerikų lankėtės Lietuvoje ir važinėjom po ją, kartu buvo ir jūsų anūkė Vaiva. Ji tada turėjo būti ketverių penkerių metų. Važiuojant padainuodavo. Išgirdau, kad jos tartis visai suvalkietiška. Gimusi Havajuose, ten augusi, tai kaip čia galėjo būti?

- Ji tik su tėvais, su gimine bendraudavo nuo mažens. Niekas jos specialiai nevertė, nemokė, viską ėmė iš kalbos su tėvais, su gimine.

- O ką Vaiva veikia dabar?

- Studijuoja literatūrą ir muziką Amerikoj, netoli Bostono.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"