TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Keistuoliams, dar skaitantiems poeziją

2006 10 28 0:00
"Dirbu tai, kas man atrodo dar svarbu - ir ką sugebu", - sako poetė Ramutė Skučaitė.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Poetė Ramutė Skučaitė septyniasdešimt penkerių metų jubiliejų pasitinka nauja knyga "Varinis angelas", paremta autobiografiniais motyvais, ir iš prancūzų kalbos verstomis Charleso Perrault "Motulės Žąsies pasakomis"

Poetė ir dramaturgė Ramutė Skučaitė yra devynių poezijos rinkinių suaugusiems skaitytojams, per trisdešimties knygų vaikams ir daugiau kaip dešimties pjesių vaikams bei suaugusiesiems autorė. Pjesės statytos įvairiuose Lietuvos teatruose. Naujausia - "Kas liepyne išsipynė" - Kauno akademiniame dramos teatre 2004 metais.

- Leidyklos "Nieko rimto" išleista ir dailininkės Sigutės Ach iliustruota Charleso Perrault pasakų knyga ypatinga - XVII amžiaus autoriaus tekstus vertėte iš originalaus leidimo, be sutrumpinimų ar adaptacijų. Pirmoji pasiryžote išversti ir iki šiol nepublikuotas eiliuotas Perrault pasakas bei eiliuotus visų pasakų moralus. Kuo ypatinga ir nauja jums buvo ši patirtis?

- Kiekvienas naujas vertimas yra nauja patirtis, nors šiaip patirties toje srityje turiu gana nemažai: kol lietuviškoje muzikinėje scenoje karaliavo lietuviškas žodis, išverčiau per trisdešimt operų ir operečių libretų. Vienas naujausių - Charles'io Gounod "Romeo ir Džuljeta" - irgi iš prancūzų kalbos. Nemanykite, jog giriuosi, bet muzikinius vertimus paminėjau todėl, kad jų vertimo patirtis ir "atvedė" mane į šitą poetinę patirtį.

Klausiate, kodėl ir kaip pasiryžau? Nenustebkite, čia bus šiek tiek mistikos. Knygos, iš kurios verčiau, leidimo metai sutapo su mano gimimo metais... "Vadinasi, taip reikia", - pamaniau sau, neišsigandusi, jog prieš mane to vertimo buvo atsisakę net trys vertėjai.

Miniatiūrose - gyvenimas

- Eilėraščių ir užrašų knygoje "Varinis angelas", kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, prabilote autobiografinėmis miniatiūromis. Kaip atsirado ši knyga, kodėl pasirinkote būtent tokį žanrą kalbėti apie praeitį ir dabartį? Ir kodėl - "Varinis angelas"?

- Autobiografinėmis miniatiūromis, kaip jūs sakote, jau "kalbėjau" prieš penkerius metus tos pačios leidyklos išleistoje knygoje "Takelis iš naujo". Tik tos prozos atkarpos buvo skirtos vaikams, kaip ir visa knyga. Tiksliau - beveik visa, nes savo buvusiems skaitytojams, t. y. tiems, kurie mano eiles skaitė būdami vaikai, "kyštelėjau" gerą dešimtį eilėraščių suaugusiesiems.

Bet kalbėkime apie "Varinį angelą"... Todėl, kad tas angelas sunkus, šaltas. Negailestingas. Kalbu apie jį paskutiniame knygos eilėraštyje. Įsivaizduojate žiaurų angelą, braidantį po žmonių sielas? Jis kaip tik toks. Turbūt nereikia aiškinti, jog tai metafora.

Na, o tose miniatiūrose nėra metaforų, ten - gyvenimas. Toks kaip buvo, yra. Tik nesakau, kad bus.

Dar truputį apie varį. Juk jis gražus! O ta žaluma, kuri jį laikui bėgant aptraukia, - nuodinga! Tačiau norėjau jo grožio knygoje - ir dailininkės Jūratės Račinskaitės (dukra!) prašiau to. Nepagailėjo - gražaus, dar neaptraukto žaluma. Tik "suminkštino" - viršelyje dega jos pačios fotografuotos Milano katedros žvakelės.

Vaikams - tiesa

- Gimėte Palangoje. Septyniolikos metų buvote ištremta į Irkutsko sritį, į Zimą. 1956 metais grįžote į Lietuvą. Studijavote Irkutsko ir Vilniaus universitetuose. Dirbote Eltoje, "Genio", "Žvaigždutės" redakcijose. Tokie būtų sausi biografijos faktai, tačiau jie, galima sakyti, atskleidžia visos tautos dramatišką kelią ir stiprybę. Kaip dabar, jau nepriklausomoje Lietuvoje, vertinate šią istorinių lūžių paženklintą patirtį?

- Istoriniai lūžiai vyksta sau, o žmonės gyvena - sau. Ne tai, kad sau, gyvenimą priimdami kaip nuosavybę, bet lyg atskirai nuo istorinių lūžių. Daug kas nepelnytai ir per greitai pamirštama, tarsi

to ar kito fakto nė nebuvo. Taip dabar yra su buvusiais tremtiniais, politiniais kaliniais. Jie patyliukais miršta, negalėdami įpirkti klaikiai brangių vaistų, neįstengdami užsimokėti už stogą viršum galvos... O dar virš - gerokai virš - verda niekingos aistros dėl neva tikrų, bet iš tiesų tokių laikinų nuosavybių ir turtų.

Nemėgstu politikos, kišimosi į ją - taip pat. Dirbu tai, kas man atrodo dar svarbu - ir ką sugebu.

- "Susirūpino Pelynas:/ "Kurgi mano draugas Kmynas?/ Gėlės šoka, gėlės ploja,/ O jisai visur vėluoja?!" Šį posmelį ir dabar prisimenu iš vaikystėje skaitytos jūsų eilėraščių knygelės "Gėlių gegužinė". Esate labai mylima vaikų, tačiau ar lengva jiems rašyti? Kuri kūrybos sritis, vaikams ar suaugusiesiems skirta, artimesnė, brangesnė, svarbesnė pačiai? O gal net neskirstote, negalite taip skirstyti?

- Ačiū už posmelį iš vaikystės ir už tai, kad kalbate apie mylėjimą. O ta "Gėlių gegužinė" - tai pirma mano poezijos vaikams knygelė. Mažutė, kuklutė, iki šiol man miela.

Ar skiriu poeziją vaikams ir suaugusiesiems? Ir taip, ir ne. Nes "... poezija yra, arba jos nėra", - yra pasakiusi profesorė Viktorija Daujotytė. Bet aš (visiškai sutikdama su profesorės teiginiu!) rašau specialiai (oi, koks nepoetiškas žodis...) vaikams. Rašau nebijodama pasakyti jiems tiesos: gyvenimas nėra vien žaidimas - net vaikystėje, - jis kupinas ne tik džiugesio, lengvumo, šviesos, bet ir liūdesio, ašarų, sunkių praradimų. Poezija geriausiai gali paruošti vaiką susitikimui su skausmu, nes ekranuose matomos žudynės, lavonai, kraujas žadina tik žiaurumą, o ne sugebėjimą išgyventi savo ar kito kančią.

Bet - jei dar atsimenate pacituotą posmelį - manau, jog žinote: mes, t. y. skaitytojai drauge su manimi, džiaugiamės gražiais ir gerais dalykais, pažaidžiame, o svarbiausia - mylime. Vaikas turi ne tik gauti meilę - jis turi mylėti pats.

Poezija suaugusiesiems? Dar yra keistuolių, kurie ją skaito. Tai tokiems.

"Mano miestas"

- Ir kokia yra poetės kasdienybė: šeima, namai, gyvenimas Vilniuje, kai viskas Lietuvoje taip greitai keičiasi? Kaip šioje kasdienybėje dera kūryba, kūrybiniai ateities planai?

- Kasdienybė lieka kasdienybė. Kad ir kas tu būtum - ji yra. Atlekia anūkė studentė ir anūkė mokinukė, nešina mano jaunystės smuiku. Atvedamas (į svečius!) labai balsingas šuo. Ateina dukterys. Šalia rašo vyras. Bėga laikas. Artėja žiema.

Vilniuje per balius švyti puošnios ponios, kiemuose prie šiukšlių konteinerių anaiptol nešvyti mano amžiaus ir vyresnės moterys, pats miestas gražėdamas pamažėle praranda savo veidą, bet myliu tą miestą, labai myliu. Nes tai ir mano miestas, kuriame "kuriasi" eilėraščiai, kasdien gimsta maži vaikeliai. Tai ir gerai, kad bėga laikas!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"