TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kelias laimės link: pinigai ar/ir prasmė?

2011 05 21 0:00

Laimė ir vartojimas

Vargu ar padauginsime teigdami, jog viską darome dėl laimės. Darbas, karjera, šeimos kūrimas - visa tai yra tam, kad būtume laimingi.

Laimę turėtume laikyti ne tik asmeniniu siekiu, bet ir esminiu ekonomikos rodikliu: juo galima pamatuoti, kaip keičiasi žmonių gerovė mažėjant ar didėjant pajamoms, kintant verslo sąlygoms ir panašiai.

Daugelis asmenų savo pajamas naudoja tam, kad patenkintų materialius poreikius: nusipirktų geresnį būstą, naują automobilį, kitų gero gyvenimo ar prabangos daiktų. Bet jeigu žmonės naudoja pajamas, kad turėtų, pavyzdžiui, daugiau laisvės, tai visiškai kitaip pakreipia ekonomikos matavimus ir tyrinėjimus, nes parodo, jog pajamos ir tai, kas jiems teikia laimę, leidžia daugiau laiko skirti šeimai ir draugams, sportui, pomėgiams bei kitiems maloniems dalykams, nėra vienareikšmiškai susiję.

Jei modernios visuomenės perskirstytų pajamas, būtų galima tikėtis, kad jos gyventų sveikesnį, ilgesnį ir laimingesnį gyvenimą. Ši paprasta tiesa vis labiau populiarėja Vakarų šalyse. Jose atlikti tyrimai rodo - piliečiai dažnai nėra laimingi ir patenkinti, nors turi visas būtinas priemones patogiai gyventi.

Pasirodo, paprasti žmonės pajamų ir laimės santykį suvokia kitaip, nei siūlo ekonomistai. Šie "vidutinę laimę" priskiria vidutines pajamas gaunantiems asmenims. Tačiau dar XX amžiaus viduryje buvo atrastas paradoksas - pinigų Vakarų šalyse smarkiai daugėjo, turtuolių gausėjo, vargšų mažėjo, bet laimingų ir nelaimingų žmonių skaičius ne itin didėjo. Kodėl? Ar dideli pinigai neturi įtakos laimei?

Atsakymas glūdi ne tradicinės, o vadinamosios laimės ekonomikos idėjose. Jos tarsi paprastos - kad teiktų laimę, pajamos ir sukauptas turtas turi būti naudojami kitaip nei materialinei gerovei kurti. Todėl šiandien bandoma siūlyti naujus ekonominės raidos būdus, kurie leistų ne tik turtingiau, bet ir laimingiau gyventi.

Įprastas malonumas - vis dar malonumas?

Laimingos visuomenės idėja patraukli, bet laimė individuali, ir kiekvienas pats bando suprasti, koks tikslas ir koks turto panaudojimas ją suteiks. Be to, žmogus labai greitai įpranta prie gero, taigi ir prie aukštesnio gyvenimo lygio. Tada jo teikiamas laimės išgyvenimas silpnėja.

Neišsakomas, bet ekonominį vyksmą lemiantis principas - daugiau gaminti ir daugiau vartoti - Vakarų šalyse sėkmingai įgyvendinamas, tačiau laimės, regis, nebegausėja. Tai skatina naujai įvertinti hedonistinės vartotojų visuomenės tikslus. Juos tiriant ir aptariant

aiškėjo, kad nuolatinis malonumų ieškojimas kartais gali padaryti daugiau žalos, negu duoti naudos. Yra tyrimų, patvirtinančių, jog įprastai suvokiama laimė - malonumo ir teigiamų emocijų gausa - kur kas mažiau svarbi nei prasmingo veikimo teikiamas pasitenkinimas. Yra tyrimų, rodančių: žmonės, kurie gyvenime stengiasi turėti tikslą, dažniau net gyvena ilgiau ir senatvėje išlaiko guvesnį protą nei tie, kurių tikslas - laimės būsena.

Vien hedonistinės laimės vaikymasis gali neigiamai paveikti asmens fizinę ir psichinę sveikatą. Antai nuo 1938 iki 2008 metų tarp amerikiečių studentų tris kartus padaugėjo depresijos ir psichopatologijos simptomų. Psichiatras R.Morratis rašo, kad viena tai lėmusių priežasčių galėtų būti vis labiau akcentuojami pinigai ir už juos įsigyjamos materialinės gėrybės.

Užtat kokia nors nauja įdomi veikla, gal ir ne visada smagi, net reikalaujanti sunkaus darbo, sukelianti ir nemalonių pojūčių, gali tapti kur kas patrauklesnė už hedonistinį laiko leidimą. Svarbu, kad žmogus jaustų, jog tai, ką jis daro, yra prasmingas dalykas, ir suvoktų, kad gyvenimas eina ne veltui.

Todėl psichologai pataria žmonėms kelti sau didesnius tikslus, taip pat nebijoti streso (kaip tam tikro malonumo antipodo), nes jeigu jį įveikiant einama į užsibrėžtą tikslą, jis nebedaro didelės žalos.

Ar turime uždegantį tikslą?

Kas pasakyta apie atskirą asmenį, didele dalimi tinka kalbant ir apie visuomenę, susidedančią iš tų žmonių, bei valstybę. Visos valstybės kuria projektus ir strategijas, planuoja visuomenės ateitį. Todėl joms tikslų neturėtų pritrūkti.

Šiandien per apklausas užduodama pačių įvairiausių klausimų ir, regis, žmonės jau apie viską paklausti. Todėl yra ir apklausų, kuriose aiškinamasi, kaip įvairių šalių gyventojai suvokia savo valstybių nacionalinius tikslus.

Panašus klausimas užduotas ir Lietuvos piliečiams: teirautasi, kokių tikslų valstybė turėtų siekti per artimiausią dešimtmetį. Vyraujantys atsakymai: normalaus atlyginimo už darbą (veikiausiai tai reikėtų suprasti kaip solidaus atlyginimo), darbo vietų kūrimo (veikiausiai gerai mokamų) ir emigracijos mažinimo (veikiausiai kuriant darbo vietas, kurios leistų dirbančiam asmeniui gauti normalų atlygį). Dar vienas pageidavimas - remti šeimą, kad jį augintų vaikus, ir Lietuva nemažėtų (veikiausiai lietuvių skaičius nemažėtų).

Žmonės suvokia valstybės tikslus remdamiesi savo patirtimi. Gyvenantiesiems už skurdo ribos, o tokių Lietuvoje yra maždaug pusė milijono, svarstymai apie didingus siekius kelia susierzinimą. Vis dėlto klausimas, ar materialinės gerovės siekis pakankamas, siekiant gyvenimo prasmės, turėtų būti bent jau aptartas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"