TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kelias padėjo suprasti, kas svarbu

2012 12 01 6:00
Žinomų pianistų Roko ir Sonatos Zubovų gyvenimo žemė˜lapis apima ir Lietuvąˆ, ir Amerikąˆ. Jame dabar atsirado ir Ispanija su šv. Jokūbo keliu, kuriuo pora p˜ėsč‹iomis nuė˜jo beveik 800 km./Romo Jurgaičio ir asmeninio albumo nuotraukos

Žinomas pianistas, vieno garsiausių Lietuvos menininkų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio provaikaitis Rokas Zubovas interneto dienoraštyje rašo: "Daug žmonių - tarsi dovanos. Jie aplanko, prisiliečia, palieka įspaudą, pėdsaką, ir eini toliau, jau ir jų atšvaitus švytėdamas." Apie tai ir LŽ pokalbis - apie harmoningą savęs, kitų žmonių suvokimo kelią. 

Pianistų Roko ir Sonatos Zubovų gyvenimo žemėlapis apima ir Lietuvą, ir Ameriką. Užatlantėje 10 metų praleidusi pora grįžo į gimtąjį kraštą. Čia gyvena jau daugiau kaip dešimtmetį. Šeimos žemėlapyje daugėjo aplankytų vietų, o dabar atsirado ir Ispanija su Šv. Jokūbo keliu (Camino de Santiago). Šį beveik 800 km kelią, simbolizuojantį gyvenimo kelionę, Zubovai nuėjo per penkias savaites. Grįžo namo įgiję daugiau dvasinės patirties ir fizinės ištvermės.

Vaidino M.K.Čiurlionį

Pavasarį, prieš išsiruošdamas į vasaros žygį Šv. Jokūbo keliu, R.Zubovas filmavosi britų režisieriaus Bobo Mulano kino juostoje - vaidino M.K.Čiurlionį. Tai buvo tarsi kelionė į praėjusį amžių. Garsaus Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko provaikaitis tokiu būdu, per filmą, prisilietė prie savo šeimos šaknų. Pianistui tai buvo kitokia patirtis.

Pirmasis kelionės rytas - migloje skendintis nedidelis miestelis slėnyje.  

Kaip sekėsi kurti šį vaidmenį? "Prieš 7 ar 8 metus vieną sezoną vedžiau televizijos laidas. Vedėjo patirtis pagelbėjo - nebijau filmavimo kamerų, laisvai jaučiuosi prieš jas ir žmones, kurie būna ne kadre, bet organizuoja, kad viskas atrodytų tinkamai, - pasakojo R.Zubovas. - Dar labai padėjo aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis. Jis įkvėpė man pasitikėjimo, kad galiu tai daryti - vaidinti filme. Keletą kartų važiavau pas Valentiną. Kalbėjomės apie personažą, kaip reikia ir kaip nepatartina elgtis filmavimo aikštelėje, kas yra svarbu, kaip susikaupti, sudaryti emocinį herojaus žemėlapį. Turbūt didžiausias iššūkis kine yra tai, kad epizodai filmuojami ne iš eilės, o iš pabaigos, iš pradžios, iš vidurio... Reikia staiga persiorientuoti į visai kitą dvasinę ir emocinę vaidinamo personažo būklę. Aišku, buvo nelengva."

Pianistas teigė, jog išgyvenimai filmuojantis kine įdomūs, o giminystės ryšį vadino papildoma našta. Mat negalima asmeniškai įsitraukti į herojaus gyvenimą. "Kalba eina apie prosenelį. Jei būtų bet kuris kitas abstraktus žmogus, žiūrėtum į jį kaip į tam tikrą objektą. O čia kiekvienas filmo herojaus gyvenimo įvykis atsispindi į mane, todėl reikėjo asmeniškai atsiriboti", - kalbėjo R.Zubovas.

Pasak pašnekovo, nuo pat pradžių buvo nuostata, kad filmas apie M.K.Čiurlionį skirtas pasaulio žiūrovui. Todėl kino juostoje pasakojama apibendrinta istorija - siekiama ne tiek atskleisti menininko unikalumą, kiek žiūrovui suprantamai parodyti žmogišką dramą. Premjerą režisierius B.Mulanas žada pavasarį. O spalį R.Zubovas drauge su kūrybine grupe turėjo galimybę pamatyti tarpinį filmo variantą.

S. ir R.Zubovai pasakojo, kad piligrimai vieni kitus atpažindavo iš kuprinių ir aprangos.

Pianistas sakė, kad vaidyba filme, be kitų darbų, buvo viena priežasčių, kodėl nusprendė eiti šimtus kilometrų Šv. Jokūbo keliu. "Daug tokių potyrių sukėlė pojūtį, kad, atrodė, nebežinai, kas esi. Turėjau viską sudėlioti į savo vietas. Kelias padėjo tai padaryti", - tvirtino R.Zubovas.

Būtent tai, ko reikia

Jei žmogus turi tikslų ir siekių, jiems įgyvendinti intensyviame kasdieniame gyvenime reikia daug jėgų. O susigrąžinti jas būtina. Paradoksalu, bet muzikantų pora, norėdama pailsėti nuo virtinės darbų, pasirinko beveik 800 km kelią pėsčiomis. S.Zubovienė pasakojo, kad svarstė su vyru, ką veiks vasarą laisvu metu. Naršydami internete "užkibo" už Ispanijos. Planavo važiuoti ten automobiliu. Tačiau dėmesį patraukė Šv. Jokūbo kelias. Šiek tiek apie jį žinojo, dar pasidomėjo ir apsisprendė. "Per daug nekomentuodami linktelėjome vienas kitam galvas ir nutarėme: šis kelias yra tai, ko mums reikia", - prisiminė moteris. Būna, kad eiti Šv. Jokūbo keliu žmonės planuoja ilgai - 5-10 metų. "O mes tai padarėme spontaniškai, - kalbėjo R.Zubovas. - Mums šie metai buvo labai intensyvūs. Patyrėme daug emocinių išgyvenimų, dvasinių sukrėtimų ir atradimų. Jautėme, kad reikia ilgesnių atostogų. Gyvenimas sukasi pernelyg greitai. Kartais norisi viską išjungti: kompiuterį, televizorių, telefoną, vėl įsiklausyti į save, pajusti, kas esi, kas tau svarbu, kas padeda eiti pirmyn. Ir toks ritmingas penkių savaičių ėjimas leidžia tai padaryti." Pašnekovai pritarė žurnalistei, kad šitokią kelionę galima vadinti meditacine.

Kiekvienas keliautojas turi savo istoriją

Per 30 dienų - nuo liepos iki rugpjūčio vidurio - Zubovų pora nuėjo 790 kilometrų. Kelionės pradžia buvo Prancūzijoje, prie Ispanijos sienos, pabaiga - Santjago de Kompostelos mieste Ispanijoje ir pakrantėje prie Atlanto vandenyno. Nuo ankstaus ryto, maždaug šeštos valandos, per dieną jie nužingsniuodavo po 30-35 kilometrus.

Pavakarę skirdavo poilsiui, pasiektų vietų apžvalgai. Nors būdavo dienų, kai jausdavo didelį nuovargį, lietuvių pora nė karto nesigailėjo išsiruošusi į ilgą kelionę pėsčiomis ir nekėlė klausimo: "Koks velnias nešė į tą galerą?" Gal todėl, R.Zubovo nuomone, kad kelionės priežastis buvo svari - norėjosi atitrūkti nuo darbų, reikalų ir rūpesčių.

Pianistas sakė girdėjęs daug legendų apie Šv. Jokūbo kelią - kaip žmogus keičia kelią, kaip jis keičia žmogų. "Vienos piligrimų prieglaudos savininkė eidama šiuo keliu sutiko širdies draugą. Ir juodu liko drauge, tame kelyje įkūrė piligrimų namus, - pasakojo R.Zubovas. - Moteris alegoriškai palygino šį kelią su gyvenimu. Iš pradžių eini džiugus lyg vaikas. Iš tiesų pirmieji etapai labai smagūs: danguje sklando ereliai, kalnais risnoja arkliai, aplink daug žiedų... Paskui pajunti tarsi ankstyvos jaunystės blaškymąsi, kai reikia save nugalėti. Mat prasideda nuovargis, kojų skausmas - it bręstantis kūnas turi per tai pereiti. Pasiekus paskutinius etapus atsiranda patirties ir išminties."

Lietuvių sutiktas vokietis Šv. Jokūbo kelią pradėjo nuo gimtojo krašto. Kelionę jis interpretavo taip: "Pirmos keturios savaitės yra atostogos. O nuo penktos kelias pasidaro tavo gyvenimas." R.Zubovui įsiminė, kad vokietis spinduliavo visišką ramybę.

Pamplonoje lietuviai rado specialią parduotuvėlę, skirtą piligrimams. Joje galima įsigyti kelionei būtinų daiktų, jei ką nors užmiršai namie arba kas sugedo, sulūžo ar suplyšo. Parduotuvėlės šeimininkas vengras tvirtino: "Yra posakis, kad kelias keičia gyvenimą. Aš tuo keliu net nėjau, bet jis visiškai pakeitė mano gyvenimą." Pasirodo, įkurti prekybos vietą patarė Šv. Jokūbo keliu žygiavusi vengro draugė. Juodu kartu persikėlė į Pamploną iš Budapešto, emigravo viską ten palikę, ir dabar yra tarsi kelio patarnautojai. "Tam keliui patarnauja visas regionas", - tvirtino R.Zubovas.

  

  

Garsusis piligrimų kelias pažymėtas rodyklėmis ir kriauklės formos ženklais. 

Lietuvių sutiktas Raulis iš Kolumbijos tiesiog vieną darbą keitė į kitą, turėjo galimybę ilgiau atostogauti, tad ir nusprendė eiti pėsčiomis. Jis keliavo vienas. Kaip ir Šv. Jokūbo kelią pasirinkusi airė, su kuria lietuviai susipažino ir susibičiuliavo. Gimtinėje ji steigė katalikų mokyklą, norėjo pati patirti, kas yra katalikybė. Airė smalsiai klausinėjo ir atidžiai klausėsi kitų piligrimų istorijų.

Kol nuėjo šimtus kilometrų, Zubovai išgirdo daug įdomių pasakojimų. Šv. Jokūbo kelyje sutuoktinių pora sutiko įvairiausių žmonių iš viso pasaulio: Pietų Korėjos, Japonijos, Kolumbijos, Australijos, Anglijos, Lenkijos, Vengrijos, Vokietijos... Kiekvienas turėjo savo priežasčių ir tikslų, kodėl rinkosi ilgą kelionę pėsčiomis, taip pat pažinimo būdų.

Dvasinė bendrystė

Šv. Jokūbo kelias pažymėtas nedidelėmis geltonomis rodyklėmis ir kriauklės formos ženklais, todėl pasiklysti būtų sunku. Lietuviai prisiminė, kad jei darydavosi neramu, ar juda ta kryptimi, kuria reikia, jie išvysdavo nuorodas. "Tai buvo mistiška, - teigė S.Zubovienė. - Kai tik suabejoji, iškart pamatai ženklą."

Piligrimų keliu einama grupėmis, poromis ir po vieną. "Mes keliavome dviese, - sakė moteris. - Tačiau ten dažniausiai esi apsuptas žmonių. Atsikeli pakeleivių pilnuose nakvynės namuose. Visi išeina ir išsisklaido kelyje." R.Zubovas paaiškino, kad tų kelių yra ne vienas, bet galiausiai jie visi sueina į tą, kuris veda Santjago de Kompostelos miesto link. Ten didingoje katedroje ilsisi Šv. Jokūbo palaikai. "Kelionės pradžioje jauti natūralų norą pulkuotis, mat yra daug nežinios, kyla klausimų. Žmonės dalijasi informacija, lygina aprašymus, pateikiamus knygose apie Šv. Jokūbo kelią. Todėl susiburia grupės. Mūsiškė buvo kokių 20-25 žmonių. Kai kurie jų tai atsirasdavo, tai išnykdavo, vėl prisijungdavo, pasakodavo, kur ėjo", - kalbėjo R.Zubovas.

Šv. Jokūbo kelio piligrimai turi tradicinį pasisveikinimą - "Buen camino" ("Gero kelio"). Po kurio laiko vieni kitus atpažįsta iš kuprinių, aprangos. "Kai lieka maždaug 100-150 km iki tikslo, einančių žmonių daugėja", - sakė pašnekovas. Retsykiais lietuviai pamatydavo anksčiau sutiktų keliautojų. Pasisveikindavo lyg su gerais pažįstamais. Zubovai matė tris vienos šeimos moteris iš Belgijos - senelę, dukrą ir anūkę, taip pat einančius austrus - tėvą ir sūnų, susibičiuliavo su jaunavedžiais slovėnais, kurie Šv. Jokūbo kelią pasirinko kaip povestuvinę kelionę. "Su belgėmis susitikome antrą dieną, ilsėjomės tuose pačiuose nakvynės namuose. Kai jas vėl išvydome po kokios savaitės, glėbesčiavomės ir kalbėjomės kaip seni draugai, nors nė vardų nežinojome, - šypsojosi prisimindamas R.Zubovas. - Ten pajunti bendruomenės jausmą. Žmogus, kuris ryžtasi kasdien nueiti po 30 km, užsimetęs ant pečių 10 kg sveriančią kuprinę, yra kitoks nei daugelis. Kitam tokiam - su kurpine, avinčiam piligrimo batus - jis pasidaro kaip brolis."

Astorga. Katedra. Iki Santjago de Kompostelos belikę vos 264 kilometrai. 

Žingsniuojantieji Šv. Jokūbo keliu linkę vieni kitiems pagelbėti. Jie nepraeis pro šalį, jei matys, kad kuris nors keliautojas turi rūpesčių. "Sonatai pradėjo trinti batai. Kai sustojome, ji nusiavė. Tuoj priėjo piligrimė ir paklausė, kuo gali padėti. Tada iš savo vaistinėlės išsitraukė pleistrų, tepalų. Jei tau skaudą pilvą, atbėgs kokie penki, ir parodys, kokių turi vaistų, - pasakojo Rokas. - Tai įsimenama. Mes elgėmės taip pat. Kai po kokių penkių savaičių kelionės pamatėme šlubuojantį vaikiną su lazdą, priėjome ir pasiūlėme savo vaistinėlę."

Tokios Šv. Jokūbo kelio akimirkos įstringa į atmintį ir keičia požiūrį - ypač patirta dvasinė bendrystė. S.Zubovienė neslėpė, kad jai buvo gera jausti sielos ramybę, kuri vis labiau skleidėsi einant keliu: "Pradedi girdėti savo žingsnius, kelionės ritmą, pulsą." R.Zubovas pridūrė, kad iš pradžių juodu tarpusavyje kalbėdavosi, o paskui eidavo tylomis ir jausdavo vienas kitą be žodžių. Vyras prisipažino, kaip jam darėsi liūdna, kai kelionė artėjo į pabaigą.

"Mane sužavėjo - ir tai buvo unikalus patyrimas, - kad visas regionas jau tūkstantį metų gyvena apimtas tokios dvasios, - sakė jis. - Šv. Jokūbo kelias yra dvasinis, ekonominis, kultūrinis ir istorinis regiono stuburas."

Keliautojams įsiminė Mesetos plynaukštė su savo lygumomis ir spalvomis, saulėgrąžų plantacijos, nusidriekiančios iki horizonto, virš galvų kabėjusi ir kepinusi saulė, vėjo gūsiai ir nešiojamas smėlis, galingų eukaliptų girios ir jų aromatas... Pagal piligrimų tradiciją kelionės pabaigoje reikia nusiprausti ant lieptelio prie Šv. Roko bažnytėlės. "Mums ji buvo svarbi ir dėl vardo sutapimo", - nusijuokė Rokas. Kelias atvedė lietuvius iki Santjago de Kompostelos. Sonata prisiminė: "Kai įėjome į miestą, ėmė purkšti malonus vasariškas lietutis. Ir pradėjo gausti bažnyčios varpai." Pora per pamaldas apsilankė šventovėje, kur ilsisi Šv. Jokūbo palaikai ir yra didžiausia pasaulyje smilkyklė. Kai kurie piligrimai dar nueina papildomus 80 km ir, kaip sakė R.Zubovas, į Atlanto vandenyną nuleidžia vakaro saulę. Lietuviai irgi tai padarė.

Išlėkė kaip paukščiai iš narvelio

Štai kokių įspūdžių ir patirties sukaupė sutuoktiniai Zubovai, per mėnesį pėsčiomis nukeliavę beveik 800 kilometrų. "Gal netapome kitokie, bet labiau susigyvenome su savimi, pasidarėme ramesni", - apibūdino Rokas. "Radome daugiau harmonijos su savimi ir aplinka", - pritarė Sonata.

Prieš S.Zubovienės akis - karštos saulės spindulių glostomos Ispanijos platumos.  

Grįžusi į Lietuvą šeima įsitraukė į greitesnio ritmo gyvenimą. Nuo rudens R.Zubovas kiekvieną savaitę keliauja maršrutu Vilnius-Kaunas. Pianistas juokėsi, kad įgyvendina dipolio idėją. Jis pakviestas dirbti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijos prodekanu ryšiams su užsieniu ir kaip dėstytojas moko fortepijono specialybės studentus. Be to, įstojo į doktorantūrą. Kaunas yra gimtasis R.Zubovo miestas. Nors namai - Vilniuje, galima sakyti, kauniečiai pianistą laiko savu žmogumi. "Keletą metų dirbau M.K.Čiurlionio muziejuje, tyrinėjau archyvus, organizavau renginius. Prieš dvejus metus Kauno menininkų namai pripažino mane įsimintiniausiu šio miesto menininku", - priminė pašnekovas.

Neseniai R.Zubovas su VDU rektoriumi prof. Zigmu Lydeka savaitę viešėjo JAV, lankėsi Niujorke ir Vašingtone, ten tarėsi dėl bendradarbiavimo su Džuliardo mokykla ir Džordžtauno universitetu. "Radome bendrų galimybių ir sąsajų taškų", - sakė Rokas.

Pianistui Amerika gerai pažįstama. Jis čia turi ryšių, laisvai kalba angliškai, nes sutuoktiniai daugiau kaip 10 metų gyveno šioje šalyje. Kodėl buvo palikę Lietuvą? "Išvykome 1990 metų spalio 3 dieną, - tiksliai nurodė R.Zubovas. - Tuo metu savo profesiniame gyvenime pamatėme, kad idėjos kartojasi, tradicija - vienpusiška. Kadangi turėjome šiek tiek patirties užsienyje - Graikijoje, Šveicarijoje, žinojome, koks yra platus, margas, ryškus ir intriguojantis muzikos pasaulis, kiek jame įdomybių, skirtingų požiūrių, aspektų, interpretacijų... Todėl išlėkėme kaip paukščiukai iš narvelio."

Šv. Antano vienuolyno liekanos. 

Lietuvos muzikos paukščiai nuskrido į Ameriką. Kaip teigė pianistas, tikslas buvo gilintis į muziką, ieškoti naujos patirties, atrasti kitokių spalvų. Zubovų pora niekada neplanavo likti svetur visam laikui. "Stimulas grįžti atsirado, kai pamatėme, kad galime įgyvendinti sukauptą potencialą", - tvirtino pašnekovas.

Kultūros šviesa tėvynėje

Nuo tada, kai sugrįžo į gimtąją žemę, prabėgo daugiau kaip 10 metų. Zubovų pora su koncertais ir edukacinėmis programomis išvingiavo daug Lietuvos kelių. "Regionų miesteliams skiriama per mažai dėmesio. Kalbėjau apie tai prieš 10 metų, tą patį sakau dabar, - tvirtino pianistas ir pedagogas. - Per mažai investuojama jėgų ir energijos. O matuoju pagal save. Kai dirbau filharmonijoje, kėliau iniciatyvas, kaip padaryti, kad miesteliuose vyktų daugiau koncertų. Kai dėsčiau Muzikos ir teatro akademijoje, man rūpėjo edukacinės programos. Dabar manau, kad VDU terpė yra labiau harmoninga toms mano mintims. Tikiu, jog per kokius 10 metų pavyks išplėtoti su regionų miestais glaudžiai susijusias programas, užtikrinti, kad ten nesunyktų kultūrinis gyvenimas, kad būtų pradėti kurti nedideli centrai, kurie patys skleistų šviesą, o ją matytų net didmiesčiai."

R.Zubovas įsitikinęs - kūrybinga Lietuvos jaunoji karta tikrai neišvažiuotų iš tėvynės, jei galėtų čia atskleisti savo talentą, rastų erdvės kūrybiniams ieškojimams. "Mano tikslas - sudaryti nors minimalias galimybes jaunimui, kad jis turėtų bent vieną argumentą neemigruoti, - pabrėžė R.Zubovas. - Jei pavyks pagelbėti, misija bus įvykdyta."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"