TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kelionių dviračiu malonumus lydi traumos

Vasarą minti dviračio pedalus mėgsta daugelis Lietuvai gerai pažįstamų asmenybių. Palikusios tvankius automobilius garažuose, mūsų garsenybės mielai sėda ant balnelio ir su vėju lekia miesto gatvėmis, pajūriu ar kaimo keliukais. Net ir daugelį metų minant dviračio pedalus, dažnam nepavyksta išvengti incidentų, kurie, laimė, baigiasi tik gumbais, nubrozdinimais ar mėlynėmis.

LŽ kalbinti aistringi dviratininkai - dainų kūrėjas Deivydas Zvonkus, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, "peliukas-politologas" Sūrskio personažo atlikėjas Rimas Šapauskas, aktorė Nijolė Narmontaitė ir režisierius bei aktorius Sigitas Račkys prisipažino, kad ir jie, nors važiuoja atsargiai, patenka į ekstremalias situacijas.

Bum - ir be sąmonės

Neseniai kompozitorius Deivydas Zvonkus prarado teisę vairuoti automobilį. Vyras kelių policijos pareigūnų buvo pričiuptas prie vairo neblaivus. Net nelaukdamas oficialaus teismo sprendimo, "suspenduojančio" vairuotojo teises, D.Zvonkus skubiai nusipirko dviratį, o automobilį ilgam poilsiui pastatė į garažą. Prisiminęs dar vaikystėje įgytus važiavimo dviračiu įgūdžius, dainų kūrėjas ir vėl jaučiasi mobilus - šia transporto priemone nuvyksta visur, kur tik prireikia.

"Dviračiu išmokau važiuoti būdamas aštuonerių. Pirmieji mokytojai buvo brolis ir kiemo draugai", - sakė D.Zvonkus. Kad važinėjimas dviračiu lydimas traumų, jis įsitikino dar būdamas pyplys. "Esu patekęs į avariją, kai man buvo kokie devyneri. Nors per tą įvykį praradau sąmonę, ačiū Dievui, jokių rimtesnių pasekmių trauma neturėjo", - prisiminė jis. Deivydas atsipirko nubrozdinimais ir mėlynėmis, nuo sunkesnių sužalojimų, kaip pats sakė, likimas apsaugojo. Jis prisiminė, kaip važiuodamas kaimo keliuku už posūkio netikėtai pamatė priešais atvažiuojantį automobilį "Volga". "Daugiau nieko nepamenu, net paties smūgio. Viskas išsitrynė, matyt, nuo šoko", - teigė D.Zvonkus.

Nevažiuok prieš eismą

Dabar nuo dviračio muzikas nebekrinta. "Visas pralietas dėl nubrozdinimų kraujas liko tik vaikystės prisiminimai, - šmaikštavo jis. - Pasitaiko ir dabar kluptelėti, bet tai būna retai ir beveik neskausmingai. Vairavimo pamokos išmoktos gerai." D.Zvonkus prisipažino, kad yra ramus ir tvarkingas dviratininkas, nelinkęs į ekstremalumus. "Nemoku važiuoti dviračiu "be rankų" - nelaikydamas vairo. Nors daug kas tokius gebėjimus vertina kaip meistriškumo lygį, aš nerizikuoju. Kelis metrus gal ir pavažiuočiau, bet ne daugiau. Gal todėl ir traumų pavyksta išvengti", - šyptelėjo kompozitorius.

Pasak D.Zvonkaus, dviračio jis nevadintų nesaugia transporto priemone. "Saugi arba nesaugi gali būti tik eismo aplinka. Manau, kad važiuojant autostrada prieš eismą bet kuri transporto priemonė būtų nesaugi, ne tik dviratis", - nusišaipė vyras. Jam smagiausia važinėtis miško keliukais, kur aplinkui netyko jokie netikėti pavojai.

Ilgiausia distancija, kurią jis yra numynęs, - kelias iš Klaipėdos į Palangą, apie 25 kilometrus. D.Zvonkus yra iš tų laimingųjų dviratininkų, kuriam dar nė karto neteko patirti vagystės kartėlio. "Ne, man nė karto nėra pavogę dviračio. Tačiau gyvenimas ilgas, dar turiu šansų jo netekti", - nusikvatojo jis.

Dviratis sau, Petras - sau

Saksofonininkas Petras Vyšniauskas - didelis dviračių mėgėjas. "Net neprisimenu, kada išmokau minti. Tikrai vaikystėje, bet kiek man buvo metų, nežinau. Kiek dabar mėginu atkurti įvykius, regis, sėdau ir ėmiau važiuoti. Svarbiausia buvo išlaikyti pusiausvyrą, ir tai man visai neblogai pavyko", - pasakojo garsus džiazo muzikantas. Pirmasis jo dviratis buvo seno modelio vyriškas, kuriuo važinėjo vyresnieji šeimos nariai.

P.Vyšniauskas prisipažino, kad jam taip pat teko virsti nuo šios transporto priemonės. "Buvo: dviratis - į vieną pusę, Petras - į kitą, tai puikiai atsimenu. Pasitaikė ir nubrozdinimų, palašinau kraujo, bet rimtų traumų išvengiau. Visa tai - vaikystėje, o kai suaugau, išmokau dviratį suvaldyti ir nebesiversti kūliais", - nusišypsojo saksofonininkas.

Jis taip pat važinėja ramiai, adrenalino netrokšta. "Be rankų" važiuoti nemoku ir niekada nebandžiau. Tai - ne man. Mėgstu kontroliuoti situaciją. Matyt, todėl traumos mano kelionių dviračiu dabar nepersekioja. Tiesiog nerizikuoju", - sakė P.Vyšniauskas. Jis įsitikinęs, kad dviratis yra gana saugi transporto priemonė, ypač jeigu kelyje pagarbiai elgiasi visi eismo dalyviai - ir automobilininkai, ir dviratininkai. Muzikas mieliausiai važinėjasi Vilniaus Vingio parko keliukais, kvėpuoja grynu oru ir stengiasi atsipalaiduoti.

"Ilgiausias mano žygis dviračiu buvo iš Klaipėdos į Plungę - apie 70 kilometrų. Pirmyn šiaip taip numyniau, bet jau atgal į uostamiestį grįžau traukiniu. Skaudėjo visą kūną", - juokėsi P.Vyšniauskas. Nors iš muzikanto ilgapirščiai dviračio nėra pavogę, tačiau mėgstamos transporto priemonės praradimo kartėlį yra patyrę jo šeimynykščiai. "Tai buvo brangoki dviračiai, gaila, žinoma, bet ne tragedija, - filosofiškai į netektį žvelgė muzikantas. - Dabar vadovaujuosi sūnaus, kuris gyvena ir mokosi Amsterdame, patarimu: pirkti patį pigiausią dviratį ir nesigailėti, jeigu jį prarasiu." Saksofonininko teigimu, Nyderlandų sostinėje šių populiarių transporto priemonių galima įsigyti vos už 10 eurų.

Nubrozdinti keliai

"Peliuko-politologo" Sūrskio personažą televizijoje įkūnijantis Rimas Šapauskas taip pat yra užkietėjęs dviratininkas. "Važiuoti mane išmokė tėtis, kai buvau kokių šešerių ar septynerių metų", - prisiminė vyrukas. Vaikystės pamokas lydėjo nubrozdinti keliai ir gausios mėlynės. Tačiau kai Rimas įgudo valdyti dviratį, pavyksta jų  išvengti. "Labai didelių traumų virstant nebuvo. Esu daugiau nukentėjęs krisdamas nuo riedlentės, ši atrakcija, manau, gerokai pavojingesnė nei dviratis", - įsitikinęs R.Šapauskas.

Kruvinos alkūnės ir keliai liko tik vaikystės prisiminimai, šiandien tokių nemalonumų vyras teigia lengvai išvengiantis. Jis mėgsta dviračiu važiuoti maršrutu Antakalnis-Senamiestis, kur šalia Neries upės įrengti patogūs dviračių takai. "Nesu iš tų ekstremalų, kurie lekia tarsi galvą pametę, todėl neskaičiuoju lūžusių kaulų ar išmuštų dantų. Dėl menkų traumelių neteko net į medikus kreiptis, užgyja savaime", - pasakojo Rimas.

Kaip ir daugelis berniukų, būdamas vos dvylikos, jis išbandė važiavimo dviračiu nelaikant vairo subtilumus. "Moku taip važiuoti ir šiandien, galiu atlikti ir daugiau "fintų" bei triukų, bet nebesinori rizikuoti. Iš tokių vaikiškų eksperimentų, manau, išaugama, aš taip pat jų nebedarau", - sakė R.Šapauskas. Jis įsitikinęs, kad dviratis yra saugi transporto priemonė, ypač jeigu juo važiuojama protingai, nesistengiant kam nors padaryti įspūdžio neregėtais įgūdžiais.

Į ilgas keliones dviračiu jis prisipažino nesileidžiantis, dažniausiai važinėja po miestą su reikalais arba savo malonumui. "Nesu dalyvavęs jokiuose dviračių žygiuose. Važinėju sau, be įtampos. Daugiausia esu numynęs kokių 10-12 kilometrų, tik tiek, neturiu kuo pasigirti", - nusijuokė televizijos Sūrskis.

R.Šapauskas važinėja "naujos kartos kolchozniko" modelio dviračiu, kuris ilgapirščiams pagundos jį pavogti nekelia. "Niekada neperku brangiausio modelio, tai ir labai saugoti nereikia. Tiesa, turiu tokį "lenciūgą", kuriuo dviratį prirakinu, o jo lengvai nenukirpsi, tad vagys praeina pro šalį", - šaipėsi vyras.

Tėčio meilės išraiška

Aktorės Nijolės Narmontaitės aistra dviračiams yra viena stipriausių jos priklausomybių. Aktyvų ir sportišką gyvenimo būdą su sutuoktiniu Pauliumi Kovu propaguojanti moteris prisipažino, kad LŽ žurnalistės skambučio sulaukė važiuodama dviračiu. Užklupome aktorę Klaipėdoje, kur ji rengėsi filmavimui.

"Visą gyvenimą prisimenu save minančią dviratį. Važiuoti juo išmokė tėtis, bet seniausias prisiminimas, kaip aš, dar visai maža mergytė, buvau vežiojama pasodinta į specialią, jo rankomis sumeistrautą kėdutę, pritvirtintą prie rėmo priekyje", - leidosi į prisiminimus N.Narmontaitė. Ji pasakojo, kad ta dviračio kėdutė buvo pritvirtinta taip, jog joje reikėjo sėdėti šonu, bet matydamas, kad mažajai dukrelei nepatogu, tėtis sumeistravo kitą, kurioje Nijolė galėjo patogiai sėdėti ir žiūrėti į priekį. "Jis mane visada veždavosi kartu, nepalikdavo vienos. Turėjau tokią mažą kraitelę, kurią pasiimdavau, kai važiuodavome į turgų pirkti braškių", - nostalgiškai pasakojo aktorė.

Per vieną tokią kelionę maža Nijolės kojytė įlindo į rato stipinus. "Man nudrėskė pusę kojos, kraujas tiesiog kliokė. Prisimenu, kaip tėtis ant rankų mane nešė į ligoninę. Atrodo, skaudėjo beprotiškai, įstrigo tėtės rūpinimasis, kai jis visomis išgalėmis stengėsi mano skausmą sumažinti", - jausmingai sakė N.Narmontaitė.

Milicininkui po kojomis

Pati sėdusi ant dviračio, Nijolė neišvengė virtimų. "Pirmą kartą nuo dviračio nukritau tiesiai milicininkui po kojomis, - nusikvatojo aktorė. - Jis mane išgąsdino, nesuvaldžiau vairo, todėl ir išsitiesiau jam prieš nosį. Pareigūnas mane pakėlė. Nusibrozdinau, bet skausmo nepamenu, greičiau baimę. Tada buvau gal šešerių."

Pasak N.Narmontaitės, jos gimtajame kaime gyveno kaimynas, negalėdavęs pakęsti mergaičių ir moterų, dėvinčių kelnes. "O tu pamėgink pavažinėti dviračiu be kelnių - juk segint sijoną nepatogu", - kvatojosi aktorė pasakodama apie piktą kaimyną. Anot jos, kai šis vyriškis pamatydavo mergaitę ar moterį, minančią dviratį ir mūvinčią kelnes, vydavosi net ir kelis kilometrus. Kartą jį sutikusi Nijolė iš baimės nebesugebėjo minti pedalų - jie tiesiog sukosi vietoje - ir ji nudribo nuo dviračio.

"Kaimynas mane pakėlė už pakarpos, papurtė ir pasakė: "Dar kartą pamatysiu kaip berniuką mūvinčią kelnes, numausiu jas ir iškaršiu kailį", - vaizdingai pasakojo aktorė. Ji patikino, kad nuo pat vaikystės dviratis ją lydi visose gyvenimiškose situacijose. Neseniai N.Narmontaitė pateko į įdomią padėtį, apie kurią neiškentusi papasakojo vyrui P.Kovui.

Pasirinkti gintarų

Pasak aktorės, jai teko dviračiu pervažiuoti per visą Vilniaus miestą, nes sugedo automobilis, o reikalų laukė daug. "Gyvenime nesutiksi tiek pažįstamų žmonių, kaip važiuodamas dviračiu per miestą. Niekas tau tiek nemojuos, nefotografuos, nešnekins, nesistebės. Tai buvo juokinga, kad aplinkiniai stebėjosi: "Jūs važiuojate dviračiu?!" Atsakydavau jiems: "Negi man koks 100 metų, ir aš negaliu jo minti?" - nusikvatojo moteris.

Aktorė išdavė paslaptį, kad jos su vyru automobilyje yra du sulankstomi dviračiai, kurie visada keliauja kartu. "Juos išsilankstome, apvažiuojame visas pakampes - iš Juodkrantės į Preilą, Pervalką ar Nidą. Mes net gintarus įsigudriname rinkti važiuodami dviračiais pakrantėmis", - apie sutuoktinių aistrą minti pedalus pasakojo N.Narmontaitė.

Aktorė prisiminė, kad Nidoje patyrė daug baimės įvariusį nuotykį. Važiuodama nuo stataus kalno ji pastebėjo, kad neveikia dviračio stabdžiai. "Incidentas baigėsi mažais nubrozdinimais, pavyko išvengti skaudesnių pasekmių", - su palengvėjimu atsiduso aktorė. Moteris prasitarė, kad sūnui yra tekę nukentėti daug skaudžiau, kartą griūdamas nuo dviračio jis išsimušė dantis.

40 km dėl sliekų

Nors N.Narmontaitė moka važiuoti dviračiu nelaikydama vairo, šiomis dienomis taip važinėti neberizikuoja. Tam yra ir kita priežastis - moteris juokdamasi sakė, kad jos dabartinis plieno žirgelis nesileidžia taip mankštinamas. "Tie sulakstomi dviratukai, kuriais su vyru visur važinėjame, nesiduoda vairuojami tik kūnu, be rankų. Tik vaikystėje, kai turėjau paprastą sovietinį vyrišką dviratį, galėdavau juo važiuoti rankomis nelaikydama vairo", - sakė aktorė. Ji prisipažino, kad dabar nelabai nori rizikuoti. Yra mėginusi parke prisiminti vaikystės bei paauglystės triukus ir vairuoti be rankų, tačiau tuo nepiktnaudžiauja.

N.Narmontaitė prisiminė vaikystės keliones dviračiu iš Telšių į Plungę. "Laikiausi tradicijos kiekvieną sekmadienį važiuoti dviračiu šalia geležinkelio į Plungę. Tai buvo savotiška mankšta. Pakeliui tekėjo upelis, kuriame būtinai išsimaudydavau. Į Telšius grįždavau traukiniu, nes kelionė tikrai būdavo ilga", - pasakojo aktorė.

Juokingas nuotykis jai su P.Kovu nutiko atostogaujant Švedijoje. Pro šalį keliaunatys vokiečiai nustebo, kad lietuvių pora žvejoja su sliekais. "Jie mūsų klausia, iš kur gavome sliekų, juk aplinkui vien akmenys, nėra dirvos, kur būtų galima jų pasikasti. Atsakėme, kad numynėme dviračiais iki artimiausios fermos, esančios už 40 kilometrų. Juokingiausia, kad tiek pat kelio reikėjo grįžti, tad tai buvo geras ištvermės išbandymas", - kvatojosi N.Narmontaitė. Ji patikino, kad tie sliekai jiems su sutuoktiniu buvo labai "brangūs", nes visą kelią važiuojant dviračiu vėjas pūtė tiesiai į veidą ir minti buvo be galo sunku.

Įsiminė gerus pavyzdžius

Aktorė sakė, kad per ilgą dviratininkės karjerą jai nėra tekę nukentėti nuo vagių. Jos turimais dviračiais ilgapirščiai nė karto  nesusigundė. N.Narmontaitė prisiminė, kad didelį įspūdį paliko Švedijoje, Danijoje ir Olandijoje matyta praktika, kai senus dviračius šeimininkai tiesiog palieka gatvėje neprirakintus ir prikabina telefono numerį, kuriuo, pasinaudojus tokiu dviračiu, galima paskambinti šeimininkui ir pasakyti, kur dviratis paliktas, ir kad juo gali pasinaudoti kitas žmogus.

"Žinoma, tai - seni dviračiai, kurių nebegaila palikti kitiems, o ir vagys tokiais nesusigundys. Man ši idėja labai patiko - imk, naudokis, jei tau reikia, bet pasirūpink, kad ir kitas galėtų pasinaudoti. Tokie draugiški komunos santykiai - labai mieli", - mano N.Narmontaitė. Važinėdama Lietuvoje ji visada prirakina dviratį, jeigu jį tenka trumpam palikti be priežiūros.

Penki dviračiai

Režisierius ir aktorius Sigitas Račkys yra ilgametis dviračių mėgėjas. Jis suskaičiavo, kad šiuo metu mieste turi du dviračius, kaime - tris. Iš viso jų net penki, jau galima būtų vadinti kolekcija. Tačiau S.Račkys patikino, jog dviračiai paprasti - tokie, kokiais net vagys nelabai domisi. Tikrai ne kolekciniai egzemplioriai ar brangios dviratės transporto priemonės su "tiuningu". "Už tūkstančius neperku, - patikino teatralas. - Kodėl net penki dviračiai? Taip išeina - kai vienas susidėvi, perki kitą... O tą, pavarinėtą, į kaimą išveži."

Po miestą - į darbą ir namo - S.Račkys dviratį mina beveik kasdien, nebent reikia nukakti kur nors toliau, tada sėda į automobilį. "Gyvenu Antakalnyje, tad kai reikia keliauti į centrą, dažnai važiuoju dviračiu, - tvirtino pašnekovas. - Nėra toli, ir kelias patogus."

Be rimtų pasekmių

Nors S.Račkys dviračiu važinėja labai seniai, nemalonių atsitikimų būta tik vieno kito. Jis sakė, kad įgūdžių saugiai vairuoti pakanka. "Kartą verčiausi per galvą", - prisiminė pašnekovas. Kas nutiko? Važiuodamas šalia šaligatvio jis norėjo kilstelėti priekinį ratą aukštyn ir su dviračiu užšokti. Tačiau vairas nepakluso, nes jo "ragai" buvo atsipalaidavę. Todėl S.Račkys vertėsi per galvą. "Buvo labai efektinga", - juokdamasis prisiminė teatralas. Tąkart pravertė aktoriaus meistriškumas. "Kadangi turiu sceninių įgūdžių, kaip reikia verstis, padariau kūlverstuką ir atsistojau, - pasakojo S.Račkys. - O aplinkiniai žiūrėjo paklaikusiomis akimis, manė, kad man bus amen. Tačiau aš vėl sėdau ant dviračio ir nuvažiavau." Taigi kūlverstukas buvo sėkmingas ir artistas beveik nenukentėjo.

Kitas atsitikimas buvo kiek rimtesnis - dviračiu važiuojantį S.Račkį partrenkė taksi automobilis. Tai atsitiko Vilniaus centre naktį. "Pasitaikė žioplas taksi vairuotojas - kirto skersai, - teigė pašnekovas. - Tačiau ir mano, ir jo greitis nebuvo didelis. Tiesiog stuktelėjo, užlėkiau ant automobilio kapoto, ir tiek bėdos." Ir tada S.Račkys nenukentėjo, tik dviratis buvo šiek tiek aplamdytas.    

Palikdavo su raktu spynelėje  

Įdomu, kad S.Račkys nėra praradęs dviračio net tada, kai pats neapdairiai palikdavo jį kaip masalą ilgapirščiams. Keletą kartų jis pastatydavo dviratį, prirakindavo, bet raktelį pamiršdavo ištraukti iš spynos. "Esu išsiblaškęs, - su šypsena save apibūdino artistas. - Dviratis prirakintas, bet spynoje kyšo raktas." Taip nutiko Kalvarijų turguje. S.Račkys nuėjo apsipirkti. Kai grįžo prie dviračio, pamatė šalia jo stovintį žmogų. Šis pasakė, kad laukė manydamas, jog dviračio savininkas - koks nors skleroze sergantis senis. Tačiau pasirodė, kad jis - protingai atrodantis brandus vyras. Artisto transporto priemonę pasergėjęs žmogus buvo taip pat dviratininkas. Todėl pareigingai - apie 20 minučių - laukė, kol atsiras S.Račkys, kad vagys lengvo grobio nenuvarytų. Kai kitą kartą teatralas miesto centre paliko dviratį su raktu spynoje, grįžęs pamatė netoliese sėdintį jaunuolį ir atidžiai stebintį masalą. "Turbūt ilgai sėdėjo ir svarstė, gal čia kokia pasala, tarkime, filmuojama slapta kamera. Tačiau taip ir nesiryžo pasinaudoti mano žioplumu", - juokėsi S.Račkys. Aišku, linksma, nes ir tada dviratis nebuvo nuvarytas.     

Be kompanijos

Teatralas prisiminė, kad dviratį minti pradėjo vaikystėje, kai gyveno kaime. Kasdien nuvažiuodavo po tris kilometrus į mokyklą, po pamokų parmindavo namo. Persikėlęs gyventi į miestą šio pomėgio neatsisakė. Tad ši transporto priemonė daug metų ištikimai jam tarnauja. "Man patinka važiuoti dviračiu", - patikino S.Račkys. Vyras mina atsargiai, neskuba, nelekia. Kelionės dviračiu jam - malonumas. Kadaise, vaikystėje, važinėdavo ir rankomis nelaikydamas vairo. Tačiau tai buvo tik žaidimas. Ekstremalumo S.Račkiui nereikia. Į tolimas keliones jis netraukia. Kartą buvo numynęs iš Klaipėdos į Juodkrantę ir atgal - ramiai, neskubėdamas.

Su kompanija S.Račkys nevažinėja. "Žygių nepraktikuoju, - sakė jis. - Įsivaizduoju, kad su kompanija gali būti labai smagu. Tačiau neturiu tokios "chebros", maniškiai nėra dviratininkai, o prisiplakti prie svetimų žmonių nelabai norisi."  

S.Račkys prisiminė, kad ankstesniais laikais Lietuvoje žmonės net manė, kad dviračiu važiuoti gėda, nes esą nesolidu. Jis džiaugėsi, kad dabar nuomonė pasikeitusi. Mūsų krašte ši transporto priemonė išpopuliarėjo. Tačiau dar reikėtų keisti požiūrį. Artistui nepatinka, kai dviračių takais eina pėstieji. Jis atsiduso, kad Lietuvoje nėra šios transporto priemonės tradicijų. Tačiau S.Račkys jaučiasi gana  saugus, kai mina po miestą. Sakė, kad apsidairo ir stebi važiuojančius automobilius, todėl rimtesnių nesusipratimų išvengia. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"