TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Keturios garsenybės iš vienos klasės

2009 04 18 0:00
Pasak pedagogų J.Gineikos ir V.Valečkienės, žymusis ketvertukas buvo padykęs, bet jokiu būdu ne piktybiškas.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kas sieja žinomus jaunus vyrus - dainininką ir televizijos laidų vedėją Deivį Norvilą, vieną garsiausių Lietuvos krepšininkų Arvydą Macijauską, aktorių Giedrių Savicką ir grupės "Pikaso" narį bei realybės šou "Kelias į žvaigždes 2" dalyvį Dainių Skinderį? Tikrai ne giminystės ryšiai, panašūs pomėgiai ar verslas, o tas pats mokyklinis suolas, bendri klasės draugai ir mokytojai.

Žymusis ketvertukas drauge mokėsi Klaipėdos Baltijos vidurinėje mokykloje. Tiesa, dvylika klasių joje baigė tik Deivis, Giedrius ir Dainius. 2003-iųjų Europos krepšinio čempionas ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas Arvydas abitūros egzaminus laikė kitur, nes su būsimomis pramogų ir šou pasaulio žvaigždėmis karčias mokslo šaknis kartu krimto tik iki dešimtos klasės. Tačiau paklaustas apie mokyklos laikus, vyras mini būtent Baltijos vidurinę. Prisiminimais apie garsius mokinius mielai sutiko pasidalyti du jiems dėstę pedagogai: istorikas Jonas Gineika ir lietuvių kalbos mokytoja Violeta Valečkienė.

Asmenybės nuo mažens.

Kaip sakė J.Gineika, minėtas ketvertas iš kitų moksleivių skyrėsi tuo, kad nuo mažumės turėjo labai aiškų tikslą ir kryptingai jo siekė. "Šie mokiniai buvo nepaprastai atkaklūs, ryžtingi, pasitikintys savimi, - tvirtina mokytojas. - Meistriškumo paslapčių, kaip profesionaliai dainuoti, žaisti krepšinį ar vaidinti, kiekvienas mokėsi papildomai, taigi krūvį turėjo nemažą. Kad savo svajones galėtų paversti realybe, jie labai daug dirbo. Nesuklysiu pasakęs, jog Arvydas, Deivis, Giedrius ir Dainius asmenybės buvo nuo mažens."

V.Valečkienė priduria, kad šie moksleiviai buvo padykę, bet jokiu būdu ne piktybiški. Taip pat pasižymėjo savitu humoro jausmu, iniciatyvumu, ypač Deivis, Giedrius ir Dainius. "Jie niekada neatsisakydavo dalyvauti mano organizuojamuose renginiuose, - tikina pedagogė. - Deiviui esu labai dėkinga už tai, kad tarp mokyklos berniukų pralaužė ledus, kitaip tariant, parodė, jog lipti ant scenos ir būti joje jausmingam - nieko gėdingo. Tiek jo, tiek Giedriaus ar Dainiaus nuomonė tarp klasės draugų buvo svari."

Užkimšta durų spyna

Į klausimą, kaip mokėsi pramogų ir sporto pasaulio žvaigždės, ar nusirašinėdavo, ar daug eibių prikrėsdavo klasės draugams ir mokytojams, lituanistė atsako su šypsena: "Visko būdavo. Arvydą mokiau trumpiausiai - tik metus, tad jį iš šio ketvertuko pažįstu mažiausiai. Gal ir negerai taip sakyti, bet visada laikiausi ir laikausi tokios nuostatos: jei mokinys visur aktyvus, geranoriškai padeda organizuoti renginius, į tai, kad neišmoko pamokos, neatliko namų darbų, stengiuosi žvelgti atlaidžiau, nenoriu sukirsti. O Deivis, Dainius ir Giedrius buvo kaip tik tokie - tikri aktyvuoliai. Vien dešimtukais nesimokė, bet galvas neblogas turėjo. Tiesa, neseniai buvau truputį pyktelėjusi ant Deivio. Viename interviu jis papasakojo, kaip kartą man atnešė ne savo rašinį. Pasigyrė, jog mokytoja klastos nepastebėjo ir parašė teigiamą pažymį. Tačiau aš juk viską žinojau!.. Paskui Deivis viešai manęs atsiprašė." Moteris užsimena, kad kartu su buvusiu mokiniu dalyvavo "Nomedos" TV laidoje. "Kalbėjome apie mokinių nusirašinėjimą", - šypteli ji.

Šunybių, pasak pedagogų, šiandienos žvaigždės iškrėsdavo, bet nepiktų. Kaip didžiausias jie įvardija išdaužtą langą, kreida išbalintą klasės draugo ar paties mokytojo kėdę, užkimštą kabineto durų spyną. "Prieš kontrolinį būdavo labai populiaru sugadinti užraktus, - abu nusijuokia. - Taip tikėdavosi išvengsią rašto darbo."

Mokytojai kartais stebisi skaitydami interviu su buvusiais mokiniais, nes juose randa būtų nebūtų istorijų. "Nežinia, ar čia žurnalistai taip išpučia tas išdaigas, ar jie patys nori pasirodyti vaikystėje neva buvę blogesni nei iš tikrųjų, didžiausi padūkėliai", - svarsto pedagogai.

Lošdavo iš baudų

J.Gineika prisimena, kaip ne kartą po pamokų mokyklos sporto salėje su A.Macijausku žaidė krepšinį. "Kadangi istorija nebuvo mėgstamiausia Arvydo disciplina, o aš visada pasižymėjau reiklumu, mudu, galima sakyti, kartais savotiškai susitardavome. Iškeldavau jam sąlygą: "Jei iš baudų aploši Gineiką, parašysiu dešimt", - šypsodamasis pasakoja mokytojas. - Tačiau Arvydui ne visada pavykdavo laimėti. O mokėsi jis, mano nuomone, nei labai gerai, nei blogai - vidutiniškai. Didžiausia A.Macijausko svajonė, be abejo, buvo tapti profesionaliu sportininku. Kiek pamenu, kamuolį po aikštelę jis vaikėsi nuo pradinių klasių. Labiausiai man ir kitiems mokytojams patiko tai, jog net nepasiruošęs pamokai, ko nors neišmokęs, Arvydas neišsisukinėdavo, atvirai pasisakydavo, kad nežino. Jei išvažiuodavo į varžybas ar krepšinio stovyklas, grįžęs visada stengdavosi atsiskaityti." Istoriko tvirtinimu, mokslai, išsilavinimas, žinios būsimai krepšinio žvaigždei tikrai nebuvo nereikšmingi dalykai, tai patvirtina ir jo iškalba. "Šiandien, girdėdamas ar skaitydamas interviu su Arvydu, džiaugiuosi, kad jo kalba išraiškinga, išmintinga, nuoširdi, - teigia pedagogas. - Man Arvydas nuo mažų dienų paliko rimto ir atsakingo žmogaus įspūdį."

Pranašingi žodžiai

V.Valečkienei į atmintį įstrigo kadaise Deivio ištarta frazė, kad jis gyvenime daug pasieks. "Tuomet vaikinas jau mokėsi Vilniuje, Muzikos ir teatro akademijoje, žengė pirmuosius žingsnius pramogų pasaulio link, - pasakoja ji. - Mudu susitikome vienoje uostamiesčio parduotuvių. Pasidžiaugiau, kad studijuoja tai, apie ką visada svajojo, regis, leptelėjau, jog ateityje galės kitus pamokyti muzikos. Deivis išdidžiai mane patikino, kad jis pasieks daugiau. Tąkart į jo žodžius nereagavau labai rimtai, tyliai sau šyptelėjau, kad vaikino lūpomis kalba jaunatviškas maksimalizmas. Tačiau Deivio žodžiai buvo pranašiški - juk šiandien jis ne tik dainuoja didžiojoje scenoje, bet ir veda televizijos laidas, renginius. Taigi yra žinomas, populiarus, mėgstamas."

Kolegei antrina J.Gineika: "Apie dainininko karjerą Deivis mąstė nuo vaikystės. Mokydamasis aukštesnėse klasėse buvo įkūręs ansamblį "Liūdesio gėlės". Istorikas tikina išsaugojęs vieną pirmųjų Deivio dainų įrašų. "Padovanojo specialiai man, - tvirtina jis. - Pamenu, klasės draugai tada jį net paerzino, klausė, ar Gineika taip patinkąs, kad atnešė savo kasetę. Deivis pusiau juokais, pusiau rimtai atrėžė, kad įrašą man įteikė dėl to, jog tikisi geresnio pažymio."

Giedrių vadina Kovaldu

Pašnekovas šypteli prisiminęs ir kitų mokinių pastangas gauti didesnį balą. "Prieš trimestro pabaigą neduodavo ramybės klausinėdami, gal man ko nors reikia, atnešdavo "pakišų": įvairių senų rakandų, istorinę vertę turinčių daiktų. Ir iš kur juos traukdavo? - stebisi. - Kovaldas, oi, tai yra Giedrius (pradeda juoktis - aut.) - beje, vaikai jo kitaip ir nevadina, dėl serialo "Moterys meluoja geriau" vaikinas jiems labiau pažįstamas šiuo vardu - kadaise atnešė labai gražią medinę užgavėnių kaukę, vieno sovietų suvažiavimo originalų aplanką."

Ne paslaptis, kad šiandien vienu populiariausių jaunosios kartos teatro ir televizijos aktorių laikomas Giedrius į didžiąją sceną žengė nuo mokyklinės. J.Gineikos nuomone, ryškesni jo kurti personažai - Čigonas, Kalėdų Senelis, Dėdė Derlius. "Jau pradinėse klasėse buvo galima atspėti, kokią profesiją rinksis Savickas, - tikina istorikas. - Scenoje Giedrius jautėsi tarsi žuvis vandenyje, drąsiai improvizuodavo, nesunkiai išmokdavo ilgiausius tekstus. Ne kartą yra dalyvavęs skaitovų konkurse."

Konfliktai dėl istorijos

Abu mokytojai tvirtina, kad sunkiausia buvo nuspėti, kaip klostysis grupės "Pikaso" nario D.Skinderio profesinis gyvenimo kelias. "Galbūt dėl to, kad užklasinėje veikloje jo būdavo pilna visur? - svarsto jie. - Dainius buvo nepaprastai komunikabilus, judrus, lakios vaizduotės vaikas. Nieko nuostabaus, kad šiandien duoną pelnosi dainuodamas, šokdamas, dalyvaudamas realybės šou."

Pasakodamas apie "pikasą" J.Gineika sako negalįs nepaminėti vieno fakto. "Per vieną interviu paklaustas, ką iš mokyklos laikų prisimena geriausiai, Dainius įvardijo konfliktines situacijas su istorijos mokytoju. Nesistebiu. Nelabai jis mokėjo istoriją, ypač aukštesnėse klasėse, - šypsosi pedagogas. - Pamenu, kartą surengiau istorijos žinių patikrinimo konkursą tiems, kurie jos visiškai neišmano. Dainius pasirodė nuostabiai - tapo pirmu tarp nemokančiųjų. Kaip tada jis pyko ant manęs!"

Ateities drąsintojai

Nuo šio rudens gimnazijos statusą įgysianti Klaipėdos Baltijos vidurinė mokykla jau kelerius metus dalyvauja respublikiniame projekte "Drąsinkime ateitį". Jo tikslas - sėkmingu ir teigiamu pavyzdžiu padrąsinti bei įkvėpti jaunąją kartą. Į mokyklą pabendrauti su moksleiviais kviečiami žymūs ar gyvenime ko nors pasiekę buvę jos auklėtiniai. "Deivis, Arvydas, Giedrius, Dainius - visi šie jauni ir puikūs vyrai mokiniams yra patys tikriausi autoritetai, - tikina J.Gineika. - Džiugu, kad jie, nors ir be galo užsiėmę, randa laiko atvykti pas mus. Aišku, rečiausias svečias uostamiestyje - Arvydas. Ir nieko stebėtina, juk jis gyvena užsienyje, daug keliauja." Pedagogas pasidžiaugia, kad prieš kelerius metus šalia mokyklos buvo atidaryta A.Macijausko krepšinio aikštelė.

Į susitikimus su moksleiviais atvykstančių žvaigždžių prašoma užpildyti specialias anketas apie save, parašyti linkėjimą į garbės sąsiuvinį. "Noriu pacituoti keletą jų minčių, - šypteli istorikas. - Deivis apibūdina save taip: "Esu ramus, isteriškas, liūdnas, linksmas, sąžiningas. Mano gyvenimo moto - gyvenk taip, kad nereikėtų gailėtis. Didžiausias pasiekimas - magistro laipsnis." Mums, mokytojams, pastarasis sakinys ypač glosto širdį. Tai rodo, kad Deivis labiau vertina įgytas žinias, o ne populiarumą. Savybe, padėjusia siekti tikslo, Deivis įvardija užsispyrimą. Kitiems pataria nepasiduoti. Dainiaus save apibūdina šitaip: "Esu užsispyręs, talentingas, darbštus, kūrybingas, šeimos žmogus. Mano gyvenimo moto - imk iš gyvenimo viską ir dar daugiau. Didžiausias pasiekimas - pavardė mokyklos garbės galerijoje." Savybe, padėjusia siekti tikslo, atlikėjas nurodo pasitikėjimą savimi. Kitiems pataria nebijoti turėti svajonių ir jų siekti. Beje, būdami maži Deivis ir Dainius tvirtina norėję tapti ne žymiais žmonėmis, bet... kosmonautais. O Arvydas ne kartą yra užsiminęs, kad didžiausias jo laimėjimas - ne Europos čempiono ar olimpinio prizininko titulai, bet faktas, jog pasiekė tai priklausydamas Lietuvos rinktinei."

Mokslai - antroje vietoje

Krepšininkas A.Macijauskas neslepia, kad prisiminimai apie mokyklą išblėsę. "Jei visą laiką baigęs ją būčiau gyvenęs čia, Lietuvoje, dažniau bendravęs su klasės draugais ar mokytojais, gal ir kitaip būtų. Vis dėlto laikas ir atstumas daro savo. Kai kuriuos netyčia sutiktus bendramokslius šiandien sunku ir atpažinti. Būna, prieina, sveikinasi, prisimena senus laikus, o man kartais prireikia kelių minučių, kad identifikuočiau, su kuo bendrauju. Aišku, nekalbu apie Deivį, Dainių, Giedrių, kuriuos rodo per televiziją, kurie yra matomi viešoje erdvėje. Pagal pažymius buvau vidutiniokas. Žemesnėse klasėse mane, galima sakyti, net kamavo egzistencinis klausimas - kam apskritai reikia mokslų, kokia iš jų nauda (šypsosi - aut.). Tik ilgainiui žmogus supranti, kad tikrasis kelias į gyvenimą - per išprusimą, nes be išsilavinimo pasieksi nedaug. Pamokos ir namų darbai man visada buvo antroje vietoje, nes nuo vaikystės turėjau svajonę, aiškų tikslą - sportą. Dėkoju tėvams, kad laiku prispausdavo prie knygų, nes, kaip ir dauguma paauglių, nerodydavau iniciatyvos sėdėti prie jų. Kad ir kaip būtų, manau, buvau gana drausmingas moksleivis: nevengdavau atsiskaityti, rašyti kontrolinius. Ar prisimenu, kaip lošdavome iš baudų su istoriku J.Gineika? Žinoma! Krepšinį žaisdavau ne tik su juo, bet ir kitais mokytojais. Ir ne visada laimėdavau. Į mokyklą užsuku labai retai. Anksčiau, kai dar tėvai gyveno netoli vidurinės, bent pro šalį dažniau pravažiuodavau. Žinau, kad šalia mokyklos yra įrengta mano vardo krepšinio aikštelė. Džiaugiuosi - vaikai turi vietą, kur gali žaisti. Apmaudu ir šiek tiek pikta, kad jaunimas dabar nevertina to, kas jiems duodama, nesaugo inventoriaus, per pusmetį ar metus viską sulaužo."

Aplanko ir valgyklą

Aktoriaus G.Savicko prisiminimai apie mokyklos laikus - patys šilčiausi. "Mielai atsukčiau laikrodžio rodykles atgal. Nors vienai dienai. Kodėl? Na, mokykloje man buvo labai smagu - mažai mokslų, daug linksmybių. Tik nesupraskite manęs klaidingai. Sakydamas "mažai mokslų" turiu galvoje ne tai, jog visiškai nesimokydavau, neruošdavau pamokų. Tiesiog mokslai man buvo savaime suprantamas dalykas, o ryškiausiai į atmintį įsirėžė linksmybės, išdaigos, visokie drauge su bendraklasiais vieni kitiems krėsti "šposai". Į mokyklą užsuku retai, pastarąjį kartą joje buvau praėjusį rudenį. Beje, kai lankausi mokykloje, man visada norisi įkišti nosį ir į valgyklą. Ten nuo senų laikų kepa labai skanius roksus ir šnicelius. Su lietuvių kalbos mokytoja sutardavau, jos dėstomas dalykas man sekėsi. O štai

istoriją, galima sakyti, beveik visą pramiegojau. Aišku, perkeltine reikšme. Ši pamoka mūsų klasei, jei nieko nepainioju, ilgą laiką buvo nulinė. Suprantama, kad taip anksti atsikėlus norėdavosi ne ką nors rašyti ar pasakoti, o miegoti. Su Deiviu, Dainiumi, Arvydu ir kitais klasės draugais bendrauju retokai: visi esame užsiėmę, išsibarstę po skirtingus miestus, kai kurie laimę suradę užsienyje. Nors mūsų klasė buvo labai draugiška, normalu, kad šiandien ryšys susilpnėjęs. Tačiau susitikę visada sveikinamės, pasikalbame, esant progai ir bokalą galime kartu išlenkti."

Neruošdavo matematikos

Dainininkas ir televizijos laidos vedėjas D.Norvilas šypteli, kad iš mokyklinio laikotarpio geriausiai prisimena būtent istoriką J.Gineiką ir lietuvių kalbos mokytoją V.Valečkienę. "Istorikas ir jo taisyklės kartais truputį erzindavo (juokiasi - aut.), ypač kai už kokį nors nusižengimą, pavyzdžiui, atsikalbinėjimą per pamoką, keiksmažodį, reikėdavo atnešti kaktusą (istorijos kabineto palangės lūžta nuo kaktusų vazonėlių, ir visi mokinių sunešti augalai - skirtingi - aut.). Ar daug toje kolekcijoje maniškių? Yra keletas. Lietuvių kalbos mokytojai V.Valečkienei esu nepaprastai dėkingas už tai, kad ji man įskiepijo meilę menui, kūrybai. Visada su didžiausiu malonumu dalyvaudavau jos rengiamuose projektuose ir kitus skatindavau būti aktyvesnius. Koks buvau mokinys? Jei vertinčiau elgesį, manau, kažkur per vidurį - nei labai ramus, nei labai padykęs. Buvau tinginys. Jei koks nors dalykas man nepatikdavo, nesistengdavau jo išmokti, ir priešingai - tam, kas domino, atsidėdavau nuoširdžiai. Pavyzdžiui, neatsimenu, kad būčiau daręs matematikos namų darbus, matyt, todėl jos ir nesuprasdavau. Su Giedriumi, Dainiumi, Arvydu pabendraujame, tačiau retokai. Dažniausiai, ko gero, susitinku su Skinderiu - koncertų ir renginių užkulisiuose. Tiesa, visai neseniai mačiau Savicką, bet... tik ant scenos. Žiūrėjau O.Karšunovo spektaklį "Hamletas", kuriame vaidino klasės draugas. Į mokyklą, jei tik turiu laiko, galimybių, jei pakviečia, mielai užsuku."

Nesusipratimai pamiršti

Grupės "Pikaso" narys D.Skinderis tikina prisimenantis mokyklą su nostalgija. "Visko per tuos 12 metų buvo: vieni mokytojai patiko, kiti - nelabai, į kai kurias pamokas eidavau su malonumu, o iš kitų norėdavosi bėgti, bet apskritai prisiminimai apie anuos laikus - puikūs. Ar gerai mokiausi? Visaip: kartais būdavau geras, stropus, kartais vėjai galvoje švilpaudavo. Su Arvydu, Deiviu, Giedriumi šiandien nesame patys artimiausi draugai, vis dėlto praėjo daugiau kaip dešimtmetis, kai baigėme mokyklą, tačiau susitikę visada pasisveikiname, pasišnekučiuojame. Dažniausiai matomės su Deiviu, rečiausiai - su Arvydu. Suprantama, juk abu su Deiviu duoną pelnomės panašiai - dainuodami, o štai Arvydas daugiausia laiko būna išvykęs. Ar nuo mažens žinojome, kokias profesijas rinksimės užaugę? Na, jau pradinėse klasėse buvo galima nuspėti, kad, pavyzdžiui, Arvydas žais krepšinį. Galima sakyti, jis krepšinio aikštelėje ir gyveno. Deivis, kiek prisimenu, visada dainavo, kūrė. Be Giedriaus nevykdavo nė vienas mokyklos vaidinimas. Aš irgi nevengdavau scenos, noriai dalyvaudavau įvairiuose renginiuose. Istorijos nelabai mėgdavau. Dėl jos kildavo ir pykčio, ir ašarų, bet būdavo ir juoko. Šiandien visi nesusipratimai tarp manęs ir mokytojo J.Gineikos jau seniai pamiršti. Beje, būtent jo kviestas kelis kartus buvau atvykęs į susitikimus su moksleiviais. Ar mūsų patarimai, patirtis jiems imponuoja? Gal... Tikiuosi, tokie susitikimai paaugliams tik į naudą."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"