TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kiek gyvensiu, padėsiu kitiems

2013 06 01 6:00
Kaip pasakojo E.Mėlinauskienė, artimam ryšiui žodžiai nebūtini. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Fotografuodama sergančiuosius Eglė Mėlinauskienė taip įsijausdavo, kad pati patirdavo fizinį skausmą, - kaip ir tie žmonės, į kuriuos nukreipdavo objektyvą. Dėl tokio jautrumo fotomenininkę į savo aplinką įsileidžia ir šeimos, kurių vaikai serga onkologinėmis ligomis, ir nuo pasaulietiško gyvenimo užsidariusios vienuolės.

Žinia apie ligą gali viską apversti aukštyn kojomis - ir ne blogąja prasme. Suvokimas, kad nežinai, kiek liko gyventi, gali išmesti iš kasdienės rutinos, į kurią esi įsisukęs, ir padėti rasti kitokių tikslų. Žmogus išmoksta mėgautis gyvenimu kaip gurmanas. Randa prasmingą veiklą arba atsigręžia į tai, kam anksčiau nelikdavo laiko. E.Mėlinauskienė šiandien - žinoma fotomenininkė, jos darbai daug kartų įvertinti įvairiais apdovanojimais. Šiuo - fotografijos - keliu moteris pasuko daugiau kaip prieš 13 metų, išgirdusi sukrečiamą diagnozę. Be to, įsteigė fondą, per kurį teikia paramą onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.

Labai arti žmonių

Gegužės mėnesį E.Mėlinauskienė pelnė Lietuvos spaudos fotografijos konkurso apdovanojimą - jos reportažas buvo pripažintas geriausiu. Vaizdingas pasakojimas apie vienuolių gyvenimą daugeliui įsiminė. Atsiimdama "Auksinį kadrą" E.Mėlinauskienė prisipažino svarsčiusi, ar teikti konkursui fotoistoriją apie gyvenimą uždarame vienuolyne. "Mane apskritai domina socialinė fotografija ir fotopasakojimai, - LŽ sakė vaizdų meistrė. - Kiek esu laimėjusi "Auksinio kadro" apdovanojimų, visi buvo iš šios srities. Man labai patinka fotografinės istorijos, nors jas sukurti - ilgas ir sudėtingas procesas. Turi įgyti žmonių pasitikėjimą. Kartu užsikrauti didelę atsakomybę juos fotografuodamas ir paskui rodydamas nuotraukas visuomenei. Būni labai arti tų žmonių, seki jų gyvenimą. Žmonės tavimi pasitiki, todėl negali jų nuvilti." E.Mėlinauskienė paaiškino, kad todėl ilgai ir svarstė, ar viešinti gyvenimo vienuolyne nuotraukas, ar pateikti jas Lietuvos spaudos fotografijos konkursui.

Iš ciklo apie moterų vienuolyno gyvenimą. / Eglės Mėlinauskienės nuotrauka

Vienuolyne ji praleido nemažai laiko. Tai nebuvo viena trumpa viešnagė ar atsitiktinis apsilankymas. Moterų vienuolių buveinėje su pertraukomis E.Mėlinauskienė lankėsi keletą metų. Fotomenininkė galėjo patekti net į klauzūrą, nors tai yra tik bendruomenės nariams prieinamos gyvenamosios patalpos, - taip vienuolės ja pasitikėjo.

Jaučia dvasią

Kaip E.Mėlinauskienė sugeba užmegzti ryšį, kad fotografuoti leistų vienuolės, onkologinėmis ligomis sergantys žmonės ir jų šeimų nariai? "Pirmiausia privalai būti labai atviras ir sąžiningas, - įsitikinusi pašnekovė. - Turi neslėpti tam tikrų savo gyvenimo dalykų, būti nuoširdus. Kiekvienas jaučia, su kokia intencija atėjai." Fotomenininkė teigė, jog su žmonėmis bendrauja ilgai. Būna dienų, kai nepadaro nė vienos nuotraukos. Kartais tenka net pagyventi šalia, kad pajustų atmosferą ir vaizdais perteiktų savo herojų gyvenimą.

Kai fotografavo onkologinėmis ligomis sergančius vaikus, ligoninėje būdavo nuo ankstaus ryto iki vėlumos, tik pernakvoti grįždavo namo. "Tapdavau tarsi daiktu - kėde ar taburete, kurios aplinkiniai nebematydavo, todėl elgdavosi natūraliai, nepastebėdami fotoaparato, - prisiminė Eglė. - Tada, kai emocijos ir išgyvenimai būdavo tikri, prasidėdavo mano darbas." Kai E.Mėlinauskienė fotografavo ciklui "Diagnozė", ji taip įsijausdavo, kad pati patirdavo fizinį skausmą, - kaip ir tie žmonės, į kuriuos nukreipdavo objektyvą. "Nuotrauka gali pavykti tik tada, kai susitapatini su fotografuojamuoju", - tvirtino moteris.

E.Mėlinauskienės manymu, artimam ryšiui žodžiai nebūtini. Tarkime, vienuolės šneka labai mažai. Gali ištisomis dienomis būti ir ką nors veikti tylomis. Tokiomis aplinkybėmis turi išmokti suprasti neverbalinę kalbą. "Tada "įsijungia" jautriausi jutikliai, padedantys pagauti nuotaiką, - sakė vaizdų meistrė. - Kad galėtum sukurti fotopasakojimą, turi jausti žmonių gyvenimą per jų dvasinius virpesius."

Sukrečianti žinia

Fotografija E.Mėlinauskienės gyvenime atsirado, kai moteris, susirgusi onkologine liga, sveiko. "Pradėjau daryti tai, ko anksčiau sau neleisdavau, - pasakojo ji. - Troškimas slypėjo kažkur giliai ir tiesiog sprogo. Nebuvo šiaip sau: sumaniau, ir dabar pradėsiu fotografuoti." Iki tol E.Mėlinauskienė nemanė, jog kada nors to rimtai imsis. Fotografija atrodė tik laiko švaistymas, o ir jos darbas tuo metu buvo tolimas nuo meno. Pradėjusi fotografuoti moteris stengėsi kuo daugiau sužinoti, lankė kursus, peržiūrinėjo gerų autorių darbus. Be abejo, fotoaparatas tapo neatskiriama jos gyvenimo dalimi.

Kad serga vėžiu, Eglė sužinojo 1999 metais. "Negaliu sakyti, jog ši žinia manęs neišgąsdino. Tai buvo didžiulis sukrėtimas, - prisiminė fotomenininkė. - Kiekvienas išsigąstų. Nežinau, kaip reaguočiau dabar, nes per tą laiką mano požiūris labai pasikeitė - ir į ligą, ir į mirtį."

Iš ciklo apie sergančius vaikus. / Eglės Mėlinauskienės nuotrauka

E.Mėlinauskienės įsitikinimu, ligos ignoruoti nevalia. Reikia ją pripažinti, susigyventi su mintimi, kad sergi. Toks sukrėtimas kaip žinia apie ligą padeda suprasti, jog nesi amžinas. Į kasdienę rutiną įsisukę žmonės nedažnai apie tai susimąsto. "Kai suvoki, kad rytoj tavęs gali nebebūti, ypač pajunti laikinumą, mirties alsavimą, - teigė fotomenininkė. - Iki tol gyvenau taip, tarsi būčiau nemirtinga. Planai, noras siekti materialių dalykų... Kodėl prie daiktų turėtum prisirišti lyg virvėmis prie akmenų?" Tai supratusi moteris pirmiausia atsigręžė į save, nes, pasak jos, kol neišmoksi mylėti savęs, negalėsi mylėti kitų. Su tokiu požiūriu, kad svarbiausi yra dvasiniai dalykai, E.Mėlinauskienė ligą įveikė, o dabar padeda kitiems, kuriuos ji užklumpa. Aplinkinį gyvenimą Eglė taip pat pradėjo matyti kitokiomis akimis. Likimo moteris nekeikė. "Tiesiog esu dėkinga ligai, nes per ją daug ko išmokau, - tvirtino fotomenininkė. - Pasveikusi daviau sau žodį: kiek gyvensiu, padėsiu kitiems žmonėms. Mat prisiminiau, kokį siaubą patyriau neturėdama pakankamai informacijos. Aišku, man pasisekė, nes jaučiau stiprų šeimos - vyro ir dukters - palaikymą. Parama labai svarbus dalykas."

Pagalba - per fondą

Nusprendusi padėti šeimoms, kurių narius yra paženklinęs vėžys, fotomenininkė suprato, kad geriausia - įkurti fondą. Prieš penkerius metus tai ir padarė su bendramintėmis - televizijos laidų vedėjomis Rūta Mikelkevičiūte ir Laima Kybartiene. Onkologinėmis ligomis sergančius vaikus fotografavusi, o paskui tiesiog lankiusi E.Mėlinauskienė matė prasmę jiems padėti steigdama "Mamų uniją". "Vaikai negali savimi pasirūpinti. Visai šeimai reikia kompleksinės pagalbos", - sakė fotomenininkė.

Pastaruoju metu paramos ir labdaros fondo "Mamų unija" reikalais rūpinasi E.Mėlinauskienė, R.Mikelkevičiūtė ir apie 10 savanorių. "Savanorystė mums labai svarbi. Tai ne tik pagalba, bet ir jauno žmogaus auklėjimas, tradicijų ugdymas, skatinimas padėti. Lietuvoje neturime ilgamečių paramos ir labdaros tradicijų. Todėl šiems dalykams skiriame daug dėmesio", - kalbėjo "Mamų unijos" vadovė. Fondo savanoriai yra būtent jauni žmonės. Tačiau kviečiama padėti ir vyresnioji karta, turinti jėgų, noro ir laiko.

Ar žmonės ir organizacijos noriai aukoja paramos ir labdaros fondui? E.Mėlinauskienė pripažino, kad pradžia buvo labai sunki. Apie "Mamų uniją" niekas nieko nežinojo. "Pasitikėjimą galima įgyti nuveiktais darbais, - pabrėžė pašnekovė. - Turiu tokią bėdą - man nesinori kalbėti apie tai, ką darau. Tiesiog po vieno darbo imiesi kito ir taip toliau." E.Mėlinauskienė sulaukė patarimų, kad ji turi pasakoti apie savo veiklą. Tik taip žmonės žinos ir galės prisidėti. "Gerais darbais užsikrečiama, - sakė suvokusi "Mamų unijos" vadovė. - Socialiniame tinkle "Facebook" sukūrėme bendruomenę, dabar jai priklauso apie 13 tūkst. narių. Supratau, kad tai - didžiulė jėga."

Peizažas. Užutrakis. / Eglės Mėlinauskienės nuotrauka

Fondo veikla išsiplėtė. Dabar E.Mėlinauskienė džiaugiasi: jau keletą metų jie ligoninėms skiria paramos apie 300 tūkst. litų. "Turime galimybę nupirkti reikalingos įrangos. Galime tuoj pat reaguoti į situaciją, kai reikia skubios paramos vaiko gydymui užsienyje, - pasakojo ji. - Vaikų onkologija grėsminga, nes liga vystosi greitai. Delsti nevalia. Reaguoti reikia staiga. Per tą laiką, kol suksis biurokratinis aparatas, vaiką galima prarasti. Tuo metu mes galime padėti." Dar vienas "Mamų unijos" tikslas - auklėti ir šviesti visuomenę rengiant socialinius projektus. "Pasiekėme gerų rezultatų. Sumažinome atskirtį tarp sergančio vaiko ir visuomenės, - kalbėjo E.Mėlinauskienė. - Randame įvairių formų, kaip galėtų prisidėti kiekvienas žmogus." Naujausios "Mamų unijos" iniciatyvos - kvietimas siūti dekoratyvinius maišelius, kurie vėliau bus eksponuojami ir parduodami, taip pat aukoti pinigų telefonu - siunčiant žinutes numeriu 1670 ir surenkant tekstą MU2, MU5 arba MU10 galima skirti 2, 5 arba 10 litų. Už šiuos pinigus vaikams perkami vaistai. "Su kiekvienu paaukotu litu elgiamės labai atsakingai", - patikino E.Mėlinauskienė.

Gerų darbų nebūna per daug. Birželio 1-oji - Tarptautinė vaikų gynimo diena, taigi tinkama proga prisiminti sergančius mažylius, kuriems galbūt reikia suaugusiųjų pagalbos, ir pagal galimybę juos paremti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"