TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kiekvienam vaikui reikia mamos

2009 05 02 0:00
Nomedos Marčėnaitės albumo nuotrauka

Pasakojame apie moteris, kurias rytoj Motinos dienos proga sveikins ne tik savi, bet ir iš globos namų paimti vaikai. Šios mamos, klausiamos, kodėl nusprendusios auginti be namų ir tėvų likusius mažylius, dažniausiai atsako klausimu: "O kodėl jūs to nedarote?"

"Visiems vaikams reikia šilumos, dėmesio, meilės, kad jais kas nors rūpintųsi. Šie dalykai padeda užaugti doru ir garbingu žmogumi", - tarsi susitarusios kartoja LŽ kalbintos keturios nepaprastai skirtingos ir kartu kažkuo panašios moterys. Panašios savo drąsa, ryžtu, noru pagelbėti likimo nuskriaustam mažam žmogučiui - kūdikių ar vaikų namuose augančiam vaikui. Kaip Motinos dieną švenčia menininkė ir buvusi televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė, televizijos laidų vedėja Aušra Kilkuvienė, tarptautinės klasės pramoginių šokių šokėja, šokių namų įkūrėja ir vadovė Kristina Sliesoraitienė bei vyriausioji Lietuvos ragana Vilija Lobačiuvienė? Juk jų namuose skamba ne tik savų, bet ir į šeimą priimtų vaikų juokas.

Mamos diena - kasdien.

Išgirdusi, apie ką kalbėsimės, Nomeda Marčėnaitė šiltai nusišypso ir patikina, kad būti mama - pats nuostabiausias dalykas, kokį tik gali patirti moteris. "Man nelabai patinka proginės šventės, atrodo, jog tada žmogus verčiamas prisiminti, pasveikinti šalia esantįjį. Tačiau tai juk galima daryti kasdien: apdovanoti savo artimą šiltu žodžiu, šypsena, miela smulkmena. Mamos diena man - kasdien, net jei tuo metu šalia nėra sūnų Dovo ir Tito, dukters Ulos. Jie mane džiugina visada, nes yra nepaprastai geri, gražūs, gabūs, nuoširdūs, jautrūs, protingi. Be galo myliu savo vaikus ir jais didžiuojuosi. Kita vertus, esu įsitikinusi, kad kiekviena mama, kalbėdama apie savo atžalą, pasakytų beveik tą patį. Tai natūralu, - tvirtina moteris. - Be abejo, pirmą gegužės sekmadienį vaikai mane pasveikina, dovanoja gėlių, išbučiuoja, pasako daugybę gražių žodžių, bet šiai datai mūsų šeima neteikia pernelyg daug reikšmės."

Kartais privalai paūdyti

Praėjusią savaitę vienoje sostinės galerijų Nomeda ir jos vyras Marius Jonutis atidarė 48-ąją darbų parodą. Kaip jaunas ir perspektyvus autorius taip pat buvo pristatytas jųdviejų sūnus Titas, o dukra Ula visų susirinkusiųjų akivaizdoje iš mamos gavo gražią puokštelę hiacintų, nes tą dieną šventė dešimtąjį gimtadienį. Kokie buvo tie dešimt metų, maga pasiteirauti moters, kuri mūsų šalyje viena pirmųjų išdrįso viešai prabilti apie tai, kad augina iš kūdikių namų paimtą mergaitę. "Nuostabūs! Ir tuo viskas pasakyta, - patikina Nomeda. - Ula į mūsų šeimą atkeliavo būdama septynių mėnesių. Nuoširdžiai jums pasakysiu: seniausiai pamiršau faktą, kad ne aš ją pagimdžiau, kad ji nėra mano biologinis vaikas."

Kad ir kokie būtų puikūs tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, atrodytų keista, jei kartais jų netemdytų pykčio ar nesusipratimų šešėliai. Juk ne veltui sakoma, jog nėra namų be dūmų. "Pasipykstame ir mes, - šypteli Nomeda. - Dėl ko dažniausiai? Na, duodu velnių dėl tvarkos, kartais tarpusavio santykių, negebėjimo suprasti kito žmogaus. Bet nežinau, ar tai reikėtų vadinti pykimusi. Greičiau auklėjimo proceso dalimi. Pavyzdžiui, kai kalba pasisuka apie tvarkymąsi, Titas ir Ula visada bando išsisukti nuo šios veiklos. Kaip visi normalūs vaikai (juokiasi). Tuomet pradedame aiškintis, kas ir kaip, kodėl reikia. Tokia štai šlykšti ta motinos pareiga - kartais tiesiog privalai paūdyti."

Sunkiausias klausimas

Ne viename ankstesniame interviu Nomeda yra minėjusi, kad Ula savo kilme pirmą kartą susidomėjo gana anksti, būdama beveik trejų. Vartydama šeimos nuotraukų albumą mažylė pasigedo akimirkų iš savo kūdikystės, taigi mergaitei natūraliai kilo klausimas, ar ji nebuvo "kūdakis", kaip brolis Titas. Tąkart moteris dukrai paaiškino, kaip kartais gyvenime nutinka. Pašnekovė neslepia, kad Ulai augant pokalbių šia tema daugėja, be to, jie darosi vis sudėtingesni. "Pavyzdžiui, dabar jai vis dažniau kyla klausimas "kodėl?" Į jį atsakyti sunkiausia. Tačiau nėra neįmanoma, - pasakoja Nomeda. - Mudvi daug diskutuojame, stengiuosi rasti kuo aiškesnį atsakymą apie viską, kas dukrą domina, neduoda jai ramybės." Ula, Nomedos akimis, tam tikru atžvilgiu yra kur kas išmintingesnė už daugelį suaugusiųjų. "Mano mergaitė priversta suvokti pasaulį kitaip nei mes - jautriau, skausmingiau ir subtiliau. Tai ją skatina, kad ir kas nutiktų, mokėti išklausyti, suprasti, atjausti šalia esantįjį, - teigia moteris. - Be abejo, Ulos patirtis turi ir negatyvių pasekmių. Pavyzdžiui, kartais jai stinga pasitikėjimo savimi. Nors su Titu augo kaip dvynukai (tarp vaikų - keturių mėnesių skirtumas - aut.), nors mudu su Mariumi abu mylime vienodai, jų supratimas apie savo padėtį pasaulyje skiriasi - Titas jaučiausi saugesnis. Tai prigimties

duotybė, kurios trūksta Ulai."

Nereikia gailėti

Kasmet tradiciškai vykstančios "Išsipildymo akcijos", skirtos vaikų namų auklėtiniams, oficialia globėja vadinama Nomeda tvirtina bandanti suprasti tuos, kurie palieka savo vaikus likimo valiai. "Aš šių žmonių nesmerkiu, neturiu tokios teisės. Man tiesiog nuoširdžiai jų gaila. Kartais savęs klausiu, kas turi nutikti žmogui, kad jis atsisakytų savo kūno ir kraujo? - svarsto N.Marčėnaitė. - Esu įsitikinusi: taip pasielgusiojo viduje kažkas sulūžę, jo pasaulis sugriuvęs negrįžtamai." Pašnekovės manymu, beglobiams vaikams reikia ne gailesčio, o visai

kitų dalykų: šilumos, dėmesio, meilės, rūpinimosi jais. "Mes tik gailime jų, bet nieko neduodame, - nukerta Nomeda. - Kai tokie vaikai užauga ir išeina į gyvenimą, kai nesugeba auginti savo atžalų, mes juos smerkiame, pradedame keiksnoti įstatymus, o dar dažniau - genetiką, neva ji kalčiausia. Koks "šūdas", atsiprašau už šį žodį, ta genetika? Apie ką mes kalbame? Be šeimos užaugęs žmogus paprasčiausiai neturi jos modelio, o sukūręs ją nemoka puoselėti, nežino, kaip išsaugoti."

Neieškojo vaiko

TV3 laidos "Čia ir dabar" vedėja Aušra Kilkuvienė įsitikinusi, kad Motinos diena įgauna visai kitokią prasmę, kai moteris pati tampa mama. "Būti motina - neapsakomas džiaugsmas, - tikina ji. - Kiekvienais metais pirmą gegužės sekmadienį iš dukters Gabijos sulaukiu gėlių, jos pačios mokykloje nupieštų mielų atvirukų, nulipdytų, suklijuotų ar išlankstytų dovanėlių. Būna, kai paruošti man staigmeną jai padeda ir tėtis: abu drauge važiuoja į parduotuves, šnabždasi, tariasi. Tiesa, kartą dukra mane ypač nustebino, bet ne Mamos dienos, o gimtadienio proga. Tada ji buvo dar visai maža, kokių šešerių ar septynerių metų. Gabijos dovaną - iš popieriaus iškirptą snaigę ir ant jos užrašytą eilėraštį - prisiminsiu visada. Dukters sukurti žodžiai mane sujaudino iki širdies gelmių, tąkart net apsiverkiau."

Daugiau kaip metus A.Kilkuvienė yra mama dar vienam vaikui - septynerių Kajui. Moteris prisipažįsta, kad apsispręsti globoti berniuką buvo nelengva. "Šeimos gyvenimą tarsi jau buvome susitvarkę, neieškojome nei sūnaus, nei dukters, bet vieną dieną netikėtai sulaukėme skambučio, - pasakoja Aušra. - Iš asocialios šeimos buvo paimti septyni vaikai, ir niekam jų nereikėjo. Negalėjau apsimesti, kad nieko nevyksta. Drebėjo širdis, rankos, buvo be galo neramu, juk šis žmogutis - ne daiktas, kurį atsibodus galima numesti į šoną, atiduoti kam nors kitam. Kad Kajus atėjo į mūsų šeimą - likimo siųstas ženklas, tam tikras išbandymas."

Kajus buvo lyg su kauke

Žmonės, galintys ir norintys globoti nei tėvų, nei namų neturintį mažylį, pasak Aušros, pirmiausia privalo suvokti, jog teks atsisakyti įprastos, patogios kasdienybės. "Toks sprendimas neišvengiamai sukelia diskomfortą, ypač jei į namus atkeliauja jau ūgtelėjęs vaikas, - tvirtina moteris. - Naują šeimos narį tenka priimti tokį, koks jis yra: turintį jau susiformavusį požiūrį į pasaulį, įpročius. Kajus buvo lyg su kauke, užsiauginęs kiautą, po kuriuo slėpė emocijas. Privalėjome jį iš ten iškrapštyti, išlukštenti, kad galėtume pamokyti, parodyti kitokį gyvenimą."

Ar pavyko tai padaryti? Ar berniukas per tuos metus pasikeitė? "Manau, su viskuo tvarkėmės gana sėkmingai. Man sunku vertinti, kaip ir kiek Kajus pasikeitė. Pati to beveik nepastebiu, nes matau jį kasdien. Tačiau draugai, artimieji tvirtina, kad pokyčiai akivaizdūs, - pasakoja Aušra. - Ar pasikeičiau aš? Na, žmogus nuolat keičiasi, tai nenutrūkstamas procesas (šypteli - aut.). Be abejo, Kajaus atsiradimas pakoregavo mano vidinį pasaulį, mąstyseną, bet dėl to netapau absoliučiai nauju žmogumi. Man, kaip ir anksčiau, rūpi tie patys dalykai, tebeturiu tuos pačius pomėgius." Moteris nusijuokia, kad daugiausia pokyčių atsirado buityje: dabar ji gamina daugiau maisto, daugiau laiko praleidžia namie.

"Klausdavo, ar jo nepaliksime"

Kajus greitai pradėjo vadinti Aušrą mama, o jos vyrą Andrių - tėčiu. "Visi trys net nekalbėjome apie tai, kad nuo šiol esame jo nauji tėvai ir Kajus privalo mus vadinti būtent taip. Berniukas pats nusprendė, intuityviai pasirinko kreipimosi formą, - tvirtina pašnekovė. - Iš pradžių Kajus nuolat klausdavo, ar jo nepaliksime. Matyt, vaikui buvo sunku patikėti, kad su mumis yra ne šiaip sau, kad tai - ne žaidimas."

Moteris žino: laukia dar labai ilgas kelias, ir jį teks nueiti drauge, kad berniukas užaugtų savimi pasitikinčiu, atviru ir geru žmogumi. "Be galo norime padėti Kajui pamatyti, pajusti ir gyventi kitokį gyvenimą, nei pažinojo anksčiau. Norime, kad šis vaikas užaugtų doras, sąmoningas pilietis, toks, kuris nevogs, nežudys, neprievartaus, - tikina Aušra. - Jaučiuosi laiminga galėdama prie to prisidėti. Juk darau kažką labai prasminga."

Gausi šeimyna

Tarptautinės klasės pramoginių šokių šokėjos, "Kristinoss šokių namų" įkūrėjos ir vadovės Kristinos Sliesoraitienės namuose vaikiško klegesio ir šurmulio netrūksta. Čia auga net penki vaikai: 18-metė Vaida ir 15-metis Martynas - moters sutuoktinio Vaido atžalos iš pirmosios santuokos, 11-metis Arnas - Kristinos sūnus iš pirmosios santuokos, ketverių metukų bendra poros dukrelė Ema ir tokio paties amžiaus įvaikinta Laurutė. Tiesa, nuo praėjusio rudens vyriausioji dukra Vaida namie labiau viešnia nei nuolatinė gyventoja - mergina šiuo metu studijuoja ir gyvena Londone. Smalsu sužinoti, kaip gausi šeimyna švenčia Motinos dieną? "Kol dar gyva mano mama, pirmą gegužės sekmadienį visada važiuojame jos pasveikinti, - sako Kristina. - Vaikai tą dieną manęs taip pat nepamiršta: dovanoja įvairiausių darželyje ir mokykloje padarytų darbelių, nupieštų atvirukų, pakviečia į šia proga rengiamus koncertėlius. Ema ir Laura kol kas neapsieina be tėčio pagalbos - vyras pasirūpina gėlėmis, kad šios turėtų ką man įteikti, berniukai jau nuperka jų patys. Artėjant Tėvo dienai mudu su vyru apsikeičiame vietomis - už dukreles gėlių tėčiui važiuoju pirkti aš (nusijuokia)."

Nesiskiria nuo kitų

Anot pašnekovės, Laurutė į gausią šeimą įsiliejo būdama metukų ir devynių mėnesių. Ar sunku buvo apsispręsti ją auginti? "Tikrai ne, pasąmonėje seniai kirbėjo mintis padaryti ką nors panašaus, - tikina moteris. - Pagalvojome, turime tiek meilės, kad užtektų ir dar vienam vaikui. Finansinė padėtis mums leido įgyvendinti šią mintį."

Sunkumų porai kilo parsivežus mergaitę iš kūdikių namų į savuosius. Mažylė nevaikščiojo, nešliaužiojo, buvo labai valgi, bet sunkiai rijo maistą, visko bijojo: vandens, garsų, spalvų. "Raidos centre Laurutei nustatė sutrikusį vystymąsi, skyrė invalidumą. Pirmais mėnesiais buvo nepaprastai sunku, kartais nežinodavome, ko griebtis. Laimė, viskas jau praeityje, - prisimena Kristina. - Kai su vyru pirmą kartą pamatėme ją kūdikių namuose, auklytės tvirtino, kad mergaitė - tikras ramybės įsikūnijimas, tyliausias vaikas grupėje. Šiandien mūsų dukrytė niekuo nesiskiria nuo kitų vaikų: žaidžia ir krykštauja kaip kiti. Savo judrumu nepralenkia tik Arno."

K.Sliesoraitienė prisipažįsta, kad per tuos dvejus su trupučiu metų, kai Laura yra visateisė šeimos narė, pasikeitė ne tik mergaitė, bet ir ji pati. "Pajutau kasdienybės pilnumą, palaimą. Šią būseną sunku įvardyti žodžiais. Nepaprastai gera matyti, kaip mažas žmogutis auga, skleidžiasi, įveikia visus sunkumus, kurių jam likimas išties nepagailėjo, - šypsodamasi pasakoja moteris. - Aišku, aukodamas vaikų namams taip pat darai gerą darbą, bet pakylėjimas, kuris apima į sąskaitą pervedus pinigėlių, toks laikinas. Man norėjosi šio to daugiau."

Neužsikelti per aukštai kartelės

Keturmetė Laura Kristiną ir jos vyrą Vaidą vadina mama ir tėčiu. Kol kas mergaitė per maža, kad suprastų, jog šie nepaprastai ją mylintys, dėmesiu ir rūpesčiu apgaubę žmonės, nėra tikrieji tėvai. "Net neabejojame, kad dukrai, kai ji paaugs, bus daug kas įdomu, kils gausybė klausimų. Stengsimės į visus atsakyti, neslėpti tiesos. Nutylėjimas dažniausiai nieko gero neduoda", - įsitikinusi pašnekovė.

K.Sliesoraitienė tiems, kurie nori įsivaikinti, bet nesiryžta, bijo, pataria per aukštai neužsikelti kartelės. "Žmonės ieško paties pačiausio vaiko - tokio, kuris būtų geras, gražus, klusnus, niekad nesirgtų, puikiai mokytųsi, kitaip tariant, būtų kone idealus. Ypač nerimauja dėl mažylio genų - o jeigu jie blogi? Argi toks bus vertas pratęsti giminę? Visi panašūs svarstymai - absurdiški, - nukerta moteris. - Net augindamas savo atžalą kartais negali būti tikras, kokiu jis taps žmogumi. Iš vaiko nereikia reikalauti tobulybės."

Mažyliu rūpinasi viena

Liepą ketvirtąjį gimtadienį švęsiantis Vaidas vyriausiąja Lietuvos ragana tituluojamos Vilijos Lobačiuvienės gyvenime atsirado dar tuomet, kai moteris buvo antrąkart ištekėjusi, puikiai sugyveno su keliolika metų jaunesniu sutuoktiniu Dariumi Sabaliausku ir ketino su juo drauge auginti vaiką. Pašliję poros santykiai ir daugiau kaip metus trukęs skyrybų procesas Vilijos nepalaužė - ji berniuko nepaliko likimo valiai, nutarė Vaidu rūpintis viena. Daug kam toks sprendimas pasirodė mažų mažiausiai keistas: juk savos dukros Rūta ir Ieva jau užaugintos, į mokyklą rengėsi eiti anūkas Karolis (šiuo metu Rūtai - 28-eri, Ievai - 23-eji, Karoliui - 10 metų, o vasarą moteris laukia gimstant antro anūko). Kilo daug diskusijų, kodėl ragana taip pasielgė.

Paprašyta papasakoti, kaip švenčia Motinos dieną, Vilija patikina, kad jos šeimoje nėra tradicijų kaip nors ypatingai minėti pirmą gegužės sekmadienį. Tačiau pamiršta moteris niekada nelieka. "Dukros visada įteikia gėlių. Tuomet, kai abi gyveno užsienyje - dabar Londone studijuoti likusi tik Ieva, - paskambindavo, pasveikindavo, o puokštes atsiųsdavo per kurjerį, - pasakoja ji. - Vaidulis šiai šventei kol kas per mažas, nelabai ką supranta. Savo mamos, kurią galėčiau pasveikinti, nebeturiu."

Apsisprendė spontaniškai

Berniukas Vilijos namuose - beveik treji metai. Ar per tą laiką labai pasikeitė? "Iš pradžių vaikas buvo baikštus kaip žvėrelis, dabar jaučiu, kad jis nusiraminęs, sušilęs, su manimi jaučiasi saugus, - teigia moteris. - Vaidulis nepaprastai meilus, švelnus berniukas, jautriai reaguoja į pykčius, barnius. Jam labai svarbu, kad aplinkiniai bendrautų taikiai. Jei žino, jog pasielgė netinkamai, moka atsiprašyti. Vaidui būtina girdėti žodžius: "Aš tave myliu". Kai juos tariu, prašo, kad tai daryčiau žiūrėdama jam į akis. Dažnai pats pribėga, prisiglaudžia, apsikabina, pabučiuoja."

Raganą erzina tokie klausimai kaip, pavyzdžiui, ar ilgai ji svarsčiusi prieš nuspręsdama globoti berniuką, kodėl apskritai tam pasiryžusi, ir panašūs? "Jei būčiau svarsčiusi, mažylio mano namuose šiandien nebūtų. Apsisprendžiau spontaniškai: pamačiau Vaidulį kūdikių namuose, o po savaitės grįžau, kad jį iš ten pasiimčiau. Žinojau - visam laikui, - nukerta moteris. - Nereikia klausti žmonių, kurie įsivaikino ar nutarė globoti vaiką, kodėl jie taip pasielgė. Kai esu remiama prie sienos ir klausiama, kam man reikia, atsakau, kad man tikrai nereikia. Tai berniukui manęs reikia! Visiems vaikams reikia, kad juos mylėtų, rūpintųsi. Vaidulis į mano namus atkeliavo ne dėl to, jog man buvo liūdna ar norėjosi žaisliuko. Jam reikėjo mamos. Kai išgirstu: "Kodėl", visada to žmogaus paklausiu, kodėl jis pats nepaima globoti vaiko?"

Vaikas - ne brokuota prekė

Kol kas Vaidas per mažas, kad Vilija su juo kalbėtųsi apie tikrąją berniuko kilmę. "Jis mane vadina mama, nes kitokios nepažįsta, - tvirtina Lietuvos ragana. - Aplinkui daug "paslaugių" žmonių, tad neabejoju, jog netrukus sužinos, kas ir kaip, pradės klausinėti. Kai tai atsitiks, tiesos nuo jo neslėpsiu. Nemanau, kad dėl to pasikeis mūsų tarpusavio santykiai, kad Vaidulis liausis mane mylėjęs."

Moteris užsimena, jog berniukas turi pusantrų metų vyresnę sesutę, ją įsivaikinusi jurbarkiečių šeima. "Mergaitei jau kyla klausimų apie tikruosius tėvus, bet ji nesiliauja kartojusi, kokia yra laiminga turėdama namučius, mylinčius ir mylimus tėtį bei mamą", - sako Vilija.

Pasak pašnekovės, kvaila ir neteisinga beglobį vaiką laikyti brokuota preke, bijoti "blogų" genų, manyti, jog užaugęs jis pasigaląs peilį ir eis per žmones. "Kuo tas vaikelis kaltas, kad nerūpi savo gimdytojams? Kodėl nepasidalijus su juo namais, savo gerove, jei gali tai padaryti?" - klausia moteris ir po minutėlės priduria, kad stereotipinis mąstymas tik apsunkina gyvenimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"