TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kingyras: krauju išpirkta laisvė

2010 08 10 0:00
Dailininko gabumų turintis B.Valaitis nutapė, kaip sovietinė kariuomenė šturmuoja Kingyro lagerius.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Apie sovietinių čekistų vykdytus Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą rašyta daug. Gerokai mažiau žinome apie mūsų krašto žmonių kančias Kazachstano lageriuose. Viename jų kilęs politinių kalinių pasipriešinimas galbūt lėmė, kad budeliai išsigando to, ką padarė.

Kaip sako kai kurie istorikai, vienas tokių lemiamų įvykių galėjo būti Kingyro sukilimas Kazachstane, kai tūkstančiai kalinių, tarp jų ir lietuvių, išvijo iš lagerio sargybinius ir paskelbė sovietinei valdžiai savo reikalavimus. Toji santykinė laisvė truko net 40 dienų ir naktų, kol sovietų kariuomenė paskandino ją kraujyje.

Tačiau žinia apie kalinių maištą pasiekė Vakarus, pasklido užsienio žiniasklaidoje. Teigiama, jog sovietinės imperijos diktatoriaus Stalino postą po jo mirties perėmęs Nikita Chruščiovas tada pabūgo ir nurodė sušvelninti GULAG'o lagerių režimą. Netrukus jie išvis buvo uždaryti.

Dalis Kingyro sukilimo dalyvių dar gyvi, kai kurie gyvena Lietuvoje. Nuošaliose Kauno gatvelėse įsikūrę Elena ir Antanas Petrikoniai, Marcelė Dilienė (jos vyras buvęs politinis kalinys Adolfas jau miręs), beveik pačiame Kulautuvos pušyne stūkso Veronikos ir Broniaus Valaičių namelis.

Šie žmonės, kaip šimtai, tūkstančiai kitų Lietuvos gyventojų, buvo nuteisti laisvės atėmimu ir išvežti į lagerius už tai, kad jų tėvai ar jie patys buvo partizanų ryšininkai arba partizanai. Lageryje šios poros susipažino, o atgavusios laisvę susituokė.

LŽ pašnekovai puikiai prisimena Kingyro sukilimą. A.Petrikonis net buvo šio sukilimo vado Ivano Kuznecovo asmens sargybinis.

Žmonėmis nevadino

Kingyro specialiojo režimo lageris faktiškai buvo kalėjimas, kuriame kalėjo apie 10 tūkst. ukrainiečių, rusų, vengrų, vokiečių, japonų ir kitų tautybių žmonių, tarp jų - maždaug 800 lietuvių. Mūsų tautiečiai laikyti ypač pavojingais sovietinės liaudies priešais, kurių nereikia gailėti.

Gyvenimo sąlygos čia buvo itin sunkios. Kiekvieną dieną į katorgiškus darbus varomi kaliniai pastatė Džezkazgano (dabar - Žezkazganas) miestą ir metalurgijos kombinatą, kuris šiandien yra vienas didžiausių bei garsiausių visame pasaulyje, subetonavo didžiulę

užtvanką ir užtvenkė pro Žezkazganą tekančią upę. Tūkstančiai kalinių nežmoniškai sunkiomis sąlygomis, dusdami nuodingomis dulkėmis, kasė turtingose Kazachstano žemės gelmėse rūdą, iš kurios buvo lydomas varis, kiti vertingi metalai, naudoti rusų armijos tankams ir įvairiai karo technikai gaminti.

Katorgišką darbą sunkino ir rūstus žemyninis Kazachstano klimatas: vasarą čia karštis siekė iki 40 laipsnių, žiemą - tiek pat šalčio. Plikose stepėse karaliavo stiprūs vėjai. Taigi jei ir pabėgtum iš lagerio, kažin ar išgyventum.

"Man teko atsidurti 23 lageriuose, bet nė viename nebuvo taip sunku kaip Kingyre", - atsidūsta A.Petrikonis. Pasak jo, į Sibirą išvežtiems žmonėms lengviau išgyventi padėdavo taiga ir jos turtai, o Kazachstane - vien saulės išplikintos stepės ir dykumos, karštis arba šaltis.

Nuo bado ir sunkaus darbo išsekę kaliniai būdavo mušami, iš jų tyčiojamasi. Tuometinės sovietinės ideologijos sumanytojai laikė juos ne žmonėmis, o gyvuliais, ant kurių kaulų reikia statyti didingus komunizmo rūmus.

Kantrybė trūko

1954 metų gegužės 15-ąją kalinių kantrybė trūko. "Tą dieną mūsų koloną varė iš darbo į lagerį, - pasakoja A.Petrikonis. - Kolonose būdavo po 250 žmonių, po penkis eilėje. Privalėdavome eiti susikabinę rankomis. Iš abiejų pusių žingsniuodavo po tris sargybinius, dar du - priekyje ir trys su šunimis lydėdavo iš paskos. Prieš pajudant kolonai kiekvieną kartą būdavome perspėjami: "Šag na levo, šag na pravo - streliajem" ("Žingsnis į kairę ar į dešinę - šaudom"). Taip ir darydavo.

Jau buvo netoli lageris, kai vienas paskui koloną ėjusių sargybinių trūktelėjo automato seriją į žmones. Visai netoli manęs. Krito šešiolika sužeistųjų, kilo sąmyšis. Sargybiniai sukomandavo sėstis ant žemės. Paskui liepė stotis ir grįžti į lagerį, bet sėdėjome - mums jau buvo tas pats, tegul sušaudo.

Tik tada, kai sulėkė daug viršininkų ir pažadėjo nubausti tą kareivį, grįžome į lagerį. Buvo tamsu. Net kratos prie barakų nedarė, kaip visada ligi tol."

Kitą dieną dauguma kalinių atsisakė eiti į darbą. Prižiūrėtojai sutriko. Sukilėliai tuo pasinaudojo ir išgriovė angas mūro sienose tarp vadinamųjų lagpunktų - zonų, kuriose stovėjo kalinių barakai. Įvairių tautybių žmonės susivienijo, glėbesčiavosi.

Buvo padaryta anga ir moterų zoną supusioje 8 metrų aukščio sienoje. Čia ypač pasižymėjo kriminaliniai kaliniai, kurių keletas šimtų prieš porą savaičių buvo atvežta į Kingyro lagerį. "Valdžia, matyt, tikėjosi, kad "bytovykai" (kriminaliniai) terorizuos politinius, bet atsitiko priešingai - dauguma jų perėjo į mūsų pusę", - prisimena A.Petrikonis.

Politiniai kaliniai nuskubėjo ginti moterų, tačiau to neprireikė - daugiau kaip 3 tūkst. jų pasipylė į lauką. Vis dėlto išversti pagrindinius vartus ir išsiveržti į visišką laisvę tada kaliniams neatėjo į galvą, nors pirmą dieną tai gal ir būtų buvę įmanoma - lagerio vadovybė tuomet atrodė ypač sutrikusi.

Įvedė pavyzdingą tvarką

Tačiau tokia padėtis truko neilgai. Kaip teigia kitas mūsų pašnekovas B.Valaitis, jau kitą dieną į lagerį įžengė ginkluotų kareivių lydimi trys prokurorai. Jie per garsiakalbį Sovietų Sąjungos vardu pareikalavo tučtuojau baigti maištą ir eiti į darbą. O tuos, kurie nepaklus, pagrasino sušaudyti vietoje.

Kaliniai sutiko išeiti į darbą tik tuomet, jei iš lagerio bus išvesta kariuomenė ir administracija sutiks derėtis su jais. Kai vadovybė pranešė sutinkanti su šiomis sąlygomis, daugelis kalinių išėjo dirbti. Tačiau grįžę pamatė: išgriautos angos užmūrytos, o tarp lagpunktų įrengtos mirties zonos su spygliuotomis tvoromis - kas įeis, pasitiks apsaugos bokšteliuose įsikūrusių sargybinių kulkos.

Pasipiktinę kaliniai pradėjo ręsti barikadas, kasti tranšėjas, kareiviai - šaudyti. Tada vienas sukilėlių įtempė į mirties zoną lagerio karininką ir laikė jį ten tol, kol visi lagpunkto kaliniai ištrūko per mirties zoną. Įkaitais buvo paimta ir daugiau prižiūrėtojų.

Sukilėliai bandė šturmuoti ir kitą lagpunktą, tačiau čia juos pasitiko kareivių kulkosvaidžių ir automatų kulkos. Daug žmonių krito negyvi. Tą naktį žuvo keliasdešimt politinių kalinių, tarp jų - 4 lietuviai: Vytautas Markevičius, Kazys Rimdeika, Povilas Seikalis ir Kazys Šiugždinis.

Rytą kalinių delegacija pareikalavo iškviesti į derybas lagerio viršininką. Jis, galbūt išsigandęs dėl įvykdytų žudynių, ne tik atėjo, bet ir sutiko išvesti kariuomenę iš lagerio.

Likę be prižiūrėtojų kaliniai išlaužė izoliatoriaus duris ir išlaisvino keletą šimtų ten uždarytų likimo draugų, tarp jų - minėtą rusą I.Kuznecovą. Šis tuoj organizavo mitingą. "Išstatytų karstų su žuvusiųjų kūnais fone įsiaudrinusių kalinių minia prisiekė toliau kovoti už savo teises", - rašo savo prisiminimų knygoje "Lemties pėdsakais" B.Valaitis.

Sukilimui vadovauti čia pat buvo sudarytas komitetas, į jį išrinkti keturiolikos tautybių vyrai ir moterų zonos atstovė. Lietuviams šiame komitete atstovavo teisininkas Juozas Kundrotas (jau miręs - aut.), rusams - Anatolijus Zadornas. Sukilimo vadu vienbalsiai išrinktas I.Kuznecovas.

Raudonosios armijos papulkininkis, kitais duomenimis, pulkininkas I.Kuznecovas per Antrąjį pasaulinį karą vadovavo tankų pulkui, kuris užėmė Berlyną. Paskui jis buvo areštuotas ir nuteistas 25 metus kalėti už tai, kad neva norėjo su visu pulku pasiduoti Vakarams. Tokie kaltinimai tada nebuvo naujiena, taip Stalinas susidorojo su daugybe karvedžių.

Lagerio administracijai sukilimo komitetas nurodė, kad iš Maskvos atvyktų generalinis prokuroras ir kiti aukščiausios valdžios atstovai. Buvo parengti tokie kalinių reikalavimai: tučtuojau amnestuoti invalidus ir nepilnamečius; peržiūrėti visų kitų kalinių bylas; atšaukti ypatingąjį lagerio režimą; nuimti nuo langų grotas; nenumeruoti kalinių drabužių; įvesti 8 valandų darbo dieną; leisti pasirinkti gyvenamąją vietą; nebausti sukilėlių ir t. t.

Kurį laiką kaliniai jautėsi kaip padėties šeimininkai ir net laimingi žmonės. "Apėmė pakili nuotaika, daug kur skambėjo dainos. Tie, kurie anksčiau galėjo susirašinėti su draugėmis tik per aukštą tvorą įmetamais laiškeliais, susitiko su jomis.

Kaip ir anksčiau veikė duonos kepykla, valgyklos, sandėliai, bet dabar juos prižiūrėjo patys kaliniai. Rengtasi ilgai apsiausčiai, tad maistas buvo taupomas. Visur viešpatavo pavyzdinga tvarka ir drausmė", - prisimena B.Valaitis. "Buvo nepaprastai smagu, nors žinojome - geruoju tai nesibaigs", - priduria M.Dilienė.

Sergėjo savo vadą

Tačiau ginkluota sargyba bokšteliuose aplink lagerį kaip ir anksčiau akylai stebėjo kalinius: tik pabandyk ištrūkti į laisvę - tuoj sukalens kulkosvaidžiai. Užsimiršti neleido ir beveik be paliovos tratantys garsiakalbiai, per kuriuos lagerio valdžia ragino likviduoti sukilimo vadus, ypač I.Kuznecovą, ir pasiduoti. Už tai ji žadėjo laisvę.

Čekistai net buvo padarę angų išorinėje lagerio sienoje ir kvietė kalinius išeiti pro jas, tikino nebausiantys už tai. Pasak LŽ pašnekovų, šia galimybe pasinaudojo gal pora šimtų žmonių, tačiau ne lietuviai - tarp mūsiškių išdavikų neatsirado.

Todėl buvo nuspręsta saugoti I.Kuznecovą. Tai patikėta lietuviams ir ukrainiečiams - jie pasižymėjo kaip patikimiausi. Anot A.Petrikonio, iš lietuvių šiam darbui buvo parinktas jis ir Antanas Oksas, dabar gyvenantis Panevėžyje, bei Jonas Vabalas (buvo įsikūręs Druskininkuose, jau miręs). Pasikeisdami sargybiniai ištisą parą sergėdavo I.Kuznecovą - būdavo greta visur, kur tik šis eidavo, budėdavo ir barake jam miegant. Vyrai buvo ginkluoti nusmailintais geležies virbais, ištrauktais iš langų grotų.

A.Petrikonio teigimu, sukilimo vadas - kuklus, nuoširdus ir draugiškas žmogus - su sargybiniais kalbėdavosi mandagiai, net pagarbiai. "Gal todėl per visą sukilimo laiką nebuvo nė vieno pasikėsinimo. Visi kaliniai gerbė savo vadą", - pabrėžia A.Petrikonis.

Toji Kingyro sukilėlių santykinė laisvė truko net 40 dienų ir naktų. Lygiai tiek, kiek lagerio vadovybei prireikė laiko surinkti "įrodymus" dėl neva nepaprasto jų pavojaus sovietinei santvarkai. Kad būtų galima gauti aukščiausios valdžios leidimą susidoroti su kaliniais bet kokiomis priemonėmis. Be to, neseniai buvo miręs Stalinas, tad čekistai elgėsi atsargiai - norėjo užsitikrinti savo vadovybės pritarimą.

Per tą laiką, kol kariai rengėsi šturmuoti lagerį, jo valdžia žaidė "derybas" su kaliniais. Į jas buvo atvykęs net SSRS generalinio prokuroro pavaduotojas generolas Dolgychas, GULAG'o pavaduotojas generolas Byčkovas ir kiti aukšti pareigūnai. Visi daug žadėjo, tačiau praktiškai nieko nedarė.

Tankais prieš beginklius

Pora dienų iki lagerio šturmo lietuvių pakviesti šimtai kalinių minėjo Jonines - sveikino Jonus, Janius ir Ivanus, sukalbėjo bendrą maldą už laisvę ir žuvusiuosius. O birželio 26-osios paryčiais Kingyro lageris pabudo nuo šūvių - čekistai nukovė ant barakų stogų budėjusius sukilėlių sargybinius. "Puolėme į lauką manydami, jog tai provokacija, kaip ne kartą buvo - kareiviai įsiverždavo į lagerį, tačiau pamatę mus išbėgančius, pasitraukdavo nedrįsdami šaudyti", - sako B.Valaitis.

Šį kartą nutiko kitaip. Pro atsivėrusius ketverius išorinių lagerio sienų vartus įžlegėjo keletas tankų T-34, jiems iš paskos - ginkluoti kareiviai. Pasak M.Dilienės, kariuomenės būta kaip miško.

A.Petrikonis tada buvo savo barake - I.Kuznecovą saugojo kita pamaina. "Tankas iššovė. Apsidairiau po trenksmo - ogi iš minios, išpuolusios iš barakų, belikome keliese. Kaipmat pripuolė kareiviai: "Sdavaisia!" ("Pasiduok!") Pamatę, jog turiu geležinį virbą, automato buože patiesė ant žemės. Stebuklas, kad likau gyvas - juk daug mūsų vyrų iškart buvo sušaudyti ar nusmeigti durtuvais", - pasakoja A.Petrikonis.

"O aš per tą ataką buvau barake. Pakaitomis su vienu ukrainiečiu pro duris pažvelgdavome, kas vyksta lauke. Pažiūrėjau aš, po kurio laiko atėjo ukrainiečio eilė. Vos jis kyštelėjo galvą, nuaidėjo šūvis ir draugas negyvas sukniubo man prie kojų - kulka pataikė tiesiai į galvą. O paskui įsiveržė kareiviai ir įsakė visiems išeiti į lauką", - tai B.Valaičio prisiminimai.

Dar žiauriau buvo susidorota su moterimis. Kariai, nepaisydama jų klyksmų, mėtė pro barakų langus dūmines granatas, kad kalinės išbėgtų lauk. Ten jas pasitiko tankas - iššovė ir prispaudė apkurtusias moteris prie barako sienos. "Keletas mūsiškių pateko po tanko vikšrais. Vienos žuvo iš karto, kitos buvo sunkiai sužalotos", - atsidūsta M.Dilienė. Tarp pastarųjų buvo ir dzūkė Vlada Miliūtė - tankas sutraiškė jai koją ir ranką. Vis dėlto moteriai pavyko likti gyvai (grįžusi į Lietuvą gyveno Merkinėje, mirė pernai - aut.).

Kareiviai išvarė sukilėlius į stepę ir suguldė ant žemės. Tris paras laikė svilinančioje kaitroje, paskui vienus grąžino į tą patį lagerį, o tuos, kurie aktyviau buvo pasipriešinę, išvežė į Sibiro lagerius. Tarp jų atsidūrė ir A.Petrikonis - jis pateko į Magadaną. Valaičiai ir M.Dilienė su vyru liko Kingyro lageryje.

Kingyriečių nebedaug

Sukilimo vadą I.Kuznecovą ir kitus aktyviausius sukilėlius iš pradžių teisė Kingyro teismas. Vėliau I.Kuznecovo byla buvo perduota

tuometinės Alma Atos teismui. Tolesnio jo likimo mūsų pašnekovai nežino. Vieni kalbėjo, kad I.Kuznecovas buvo sušaudytas, kiti tvirtino, jog liko gyvas.

Manoma, per Kingyro sukilimą žuvo keli šimtai žmonių, dar daugiau buvo sužeista. Sukilėliai pralaimėjo, tačiau savo tikslą iš dalies pasiekė. Lagerio režimas buvo sušvelnintas, o netrukus ne tik Kingyro, bet ir visų sovietinių lagerių kalinius bei tremtinius pradėta leisti į laisvę.

Tačiau jie dar negreitai išvydo Tėvynę - daugelis buvo išleisti be teisės sugrįžti į Lietuvą. Vieniems teko pagyventi ir padirbėti Kazachstane, kitiems įvairiomis gudrybėmis pavyko pasiekti gimtinę. Bet čia niekas jų nelaukė - sunku buvo įsiregistruoti, gauti darbo. Vis dėlto žmonės ištvėrė ir šiuos pažeminimus.

1989 metais Kaune vyko pirmasis buvusių Kingyro kalinių susitikimas. "Tada mūsų susirinko gal 350. Buvome dar gana jauni ir smagūs", - prisimena šio ir kitų panašių renginių organizatorė M.Dilienė. Vėliau tokie susitikimai buvo rengiami kas penkerius metus, tačiau dalyvių kaskart vis mažėjo. Tirpsta kovojusių ir kentėjusių už Lietuvos laisvę žmonių gretos, jie vienas po kito išeina Anapilin.

Kingyro lagerio jau seniai nebėra. Toje vietoje, Žezkazgano pakraštyje, dabar stūkso architekto Algio Vyšniūno sukurtas paminklas Kingyro aukų atminimui. Jo tėvai kalėjo sovietiniuose Kazachstano lageriuose. Pernai kartu su A.Vyšniūnu ir buvusiu politiniu kaliniu Antanu Seikaliu, kurio brolis Povilas žuvo per Kingyro sukilimą, aplankėme šį memorialą.

Drauge su mumis jį pagerbė ir Kazachstano ambasados Lietuvoje patarėja Aigul Kuspan, Žezkazgano miesto vadovas Kanatas Balmagambetovas. Kazachai nekalti dėl to, kad jų žemėje sovietų čekistai įsteigė lagerius. Sovietinis teroras nusiaubė ir milijonus šios nuoširdžios tautos žmonių.

"Čia pralietas mūsų tėvų, brolių ir seserų kraujas įpareigoja mus, visų tautybių žmones, gyventi taikiai ir bendradarbiaujant", - tada žvelgdamas į stūksantį Kingyro kryžių kalbėjo Žezkazgano meras K.Balmagambetovas. Tarsi patvirtindamas jo žodžius stepių vėjas atnešė svaigų pelynų kvapo šuorą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"