TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kirvis į medį - blogis į širdį

Poeto Justino Marcinkevičiaus šeimos bičiulei šiandien svarbiausia - įvykdyti jo paliktus priesakus, nors ir kaip tai būtų nelengva. 

Kas pasakys, kaip didieji žmonės pasirenka draugus? Atrodytų, Just.Marcinkevičiui būtų tikę ir prezidentai, ir akademikai, tačiau štai kokius autografus ant savo knygų jis rašė iš pirmo žvilgsnio paprastai Birštono girininkei Teresei Murauskaitei: "Lietuvos girių ir mano anūkų globėjai - gerajai Teresei: "Ąžuolai žaliuos žemėj Lietuvos, kol Teresė juos sergės ir globos! Ačiū - Just.Marcinkevičius. 1993.08.26."

"Mielajai mūsų Teresei Murauskaitei - saugančiai ir globojančiai medžius ir žmones - su dėkingumu ir neblėstančia meile žemai lenkiuosi. Just.Marcinkevičius. 2009.10.03."

Ne iš karto T.Murauskaitė parodė šiuos įrašus. Pirmiausia nusivedė pažiūrėti bendraminčio Kęstučio Cesiulio neseniai Birštone pasodintų medžių. "Geras žmogus - sumanė puošti miestą tulpmedžiais", - gyrė gamtos sergėtoją miškininkė. Pakeliui parodė amalų raizgalus didelėje tuopoje, pasidžiaugė dvikamieniu beržu netoli savo namų. 

Nors buvusiai girininkei - 72 metai, ji taip skuodžia, kad nelengva suspėti. Kas vaikščiojo su miškininkais, gamtos žmonėmis, žino, kokie jie greiti.  

Asmeninis pavedimas

"Just.Marcinkevičius paliko Lietuvai tris priesakus: išsaugoti Gedimino kalną, lietuvių kalbą ir Kristijono Donelaičio tėviškę Tolminkiemyje. Man asmeniškai jis pavedė parašyti Alksniakiemio krašto istoriją", - prisipažino T.Murauskaitė.  

Alksniakiemio krašte, Važatkiemio kaime, gimė ir augo pats poetas, iš čia jis traukdavo panemuniais į Prienų gimnaziją. T.Murauskaitė pasakoja, kaip įkliuvusi Just.Marcinkevičiui su tuo pavedimu. "Kai Justinas su žmona Genute ilsėjosi Birštono "Versmės" sanatorijoje, nunešiau parodyti, kokios archyvinės medžiagos turiu surinkusi apie čionykščio Matiešionių kaimo istoriją. Jis paskaitė, pagyrė. 

Po kurio laiko buvo jo 80-mečio jubiliejui skirtas susitikimas su Alksniakiemio bendruomene. Prisirinko daug poeto kraštiečių, aš deklamavau jo eilėraščius, poetas už tai gražiai padėkojo. O atsisveikindamas ir tarė: "Terese, tau reikės parašyti ir Alksniakiemio krašto istoriją." Aš žioptelėjau, tūptelėjau ir pasižadėjau: "Na, jei Dievas leis man pagyventi - stengsiuosi." 

Apsižiūrėjusi, jog šis darbas - ne vieno žmogaus jėgoms, nes į minėtą kraštą įeina bene 8 kaimai, kitą dieną T.Murauskaitė bandė išsiderėti iš Just.Marcinkevičiaus nuolaidų - gal pakaktų surinkti Alksniakiemio mokyklos istoriją? Tačiau poetas nenusileido. O netrukus jis mirė...

T.Murauskaitė jau sumaniusi, kaip įvykdyti pavedimą. "Reikia išleisti monografiją apie visą Ašmintos valsčių, į kurį įėjo Alksniakiemio ir kitos apylinkės, - svarstė ji. - Vyriausybė sudarė komisiją Just.Marcinkevičiaus atminimui įamžinti, tai ši komisija galėtų į savo planus įtraukti ir šią monografiją, sudaryti sutartį su leidykla."

Gyventi padėjo šachmatai

Kodėl miškininkei rūpi tokie dalykai? Dauguma jos profesijos brolių domisi tik medžiais ir mediena. O T.Murauskaitė - ne tik girių specialistė, bet ir kultūrininkė, sveikos gyvensenos entuziastė, be jos iniciatyvų sunku įsivaizduoti Birštono kurorto ir Prienų rajono kultūrinį gyvenimą. 

Pavyzdžiui, jos sumanymu minėtame Matiešionių kaime atkurta kalbininko profesoriaus Jono Kazlausko gimtoji sodyba, pastatyta tautodailininko Ipolito Užkurnio sukurta kalbininko skulptūra, pasodinta ąžuolų alėja. 

Profesorius J.Kazlauskas buvo tarptautinio garso mokslininkas ir poeto Just.Marcinkevičiaus klasės bei suolo draugas, kaip kartą prisipažino poetas, kaip brolis. Deja, 1970 metais profesorius dingo, o po mėnesio jo kūnas rastas Neryje. Ligi šiol sklando kalbos, kad su neklusniu mokslininku susidorojo to meto saugumas. 

Apie savo daugelio metų draugystę su poetu Just.Marcinkevičiumi miškininkė kalba paprastais žodžiais. "Mes su poetu ir jo šeima labai gerai pažįstami, jų anūkai pas mane augdavo. Kai man prireikdavo važiuoti į Vilnių ir ten nakvoti, visada apsistodavau pas Justiną ir Genutę", - sakė T.Murauskaitė.

Ji žemaitė, neturtingi jos tėvai gyveno Blinstrubiškių dvaro už Raseinių kumetyne. Netoli nuo čia - Maironio tėviškė. Miškininkė juokavo: "Gimiau ir augau Maironio žemėje, dabar gyvenu Vinco Mykolaičio-Putino ir Just.Marcinkevičiaus žemėje, o dirbu visai Lietuvai." 

Mokytis jai sekėsi viską, humanitariniai ar tikslieji mokslai - vienodai gerai. "Tėvelis buvo gabus, jis dar mažą mane išmokė žaisti šachmatais. Tai labai pravertė - susiformavo loginis mąstymas. Man nebuvo neįveikiamo matematikos uždavinio. Jei kokio nesuprasdavau, tai miegodama susapnuodavau, kaip išspręsti", - prisiminė pašnekovė.

Liežuvėlis kaip nemunėlis

Taip apie T.Murauskaitės polinkį kloti tiesą į akis nepaisant jokių autoritetų yra sakęs kūriniais apie miškus ir miškininkus pagarsėjęs rašytojas Romas Sadauskas. Šis polinkis atsiskleidė dar jos jaunystėje. Miškininkystės studijas ji pasirinko atsitiktinai. "Pamačiau skelbimą, kad kviečia Žemės ūkio akademijos Miškų fakultetas. Pamaniau: "Jeigu nuskriausiu medį, bus ne taip blogai, negu nuskriausčiau žmogų." Bet ir medžių stengiausi neskriausti", - sakė miškininkė. Įstoti nebuvo lengva - 120 kandidatų į 25 vietas, o mokyklinėje Teresės charakteristikoje buvo raudonai pabraukta: "Politiškai neapsišvietusi, ne komjaunuolė." Tad gerai išlaikyti egzaminų nepakako. "Laimė, buvau mokyklos nepartinių komiteto pirmininkė, šokėja ir šiaip aktyvistė. Bet vis tiek akademijoje pareikalavo stoti į komjaunimą - tik tada leido būti studente", - prisiminė T.Murauskaitė. 

Nebijanti pasiginčyti su dėstytojais studentė kurso draugų buvo išrinkta seniūne, o studijuoti, pasak jos, buvę taip įdomu, kad akademiją baigė raudonu diplomu.

"Studijoms pasibaigus, dekanas susodino mūsų kursą auditorijoje ir skirstė mus į girininkijas. Pirmasis sąraše pagal abėcėlę - Antanas Aleknonis (dabar garsus ornitologas - aut.). Dekanas klausė: "Kur nori dirbti? "Tėviškėje - Rūdšilyje", - atsakė jis. "Negalima!" - nukirto dekanas. Pašokau iš suolo: "O kodėl negalima, jei žmogus nori?" "Prašau sėstis, seniūne, kai reikės jūsų nuomonės - tada ir paklausiu!" - subarė. Mano pavardę perskaitė paskiausiai, kai geros girininkijos buvo išdalytos. "Kur važiuosi, Murauskaite?" - "Kur liko vieta, ten ir važiuosiu", - atsakiau", - prisiminė jaunystės dienas miškininkė.

Žaizdas užglostė šilai

Nuvažiavo tuomet jaunutė šviesiaplaukė, energinga kaip ugnis girininkė į tuometį Rietavo miškų ūkį ir įsimylėjo... Apie tą gyvenimo tarpsnį Teresė dabar daug kalbėti nenori: meilė nebuvo laiminga, o vaikelis dėl medikų kaltės gimė negyvas. "Turiu tik kapelį", - atsiduso moteris. 

Po šios nelaimės miškų ūkio ir miško pramonės ministras Algirdas Matulionis pasiūlė persikelti į Prienų miškų ūkį: gal atsigaus, sielos skausmas prislops. Tikriausiai taip ir atsitiko, juk laikas gydo visas, na, beveik visas žaizdas. Nes girininkė taip ir neištekėjo, gyveno viena. 

Tačiau tarsi Dievo paguoda tada jai teko Prienų miškų ūkio Alksniakiemio girininkija. Išlakūs šilai, kuriais, atrodo, žavisi net Nemunas - neskuba jų palikti, kilpoja garsiąsias savo kilpas, tarsi norėtų dar kartą sugrįžti giria gėrėtis. Vaizdingos kalvos, skaidrūs upeliai, gabūs ir darbštūs šio krašto žmonės...  

"Čia man patiko", - ir dabar džiaugiasi miškininkė. Paklausta, ar nesunku buvo moteriai darbuotis, vadovauti girininkijos vyrams, sumosavo rankomis: "Aš nuo mažens pratusi daug vaikščioti ir sunkiai dirbti. Į mokyklą kasdien dešimt kilometrų eidavau, o kad nebūtų nuobodu, eilėraščius atmintinai mokydavausi.

Be to, su vyrais dirbti visai nesunku. Buvau jauna, tai daug darbininkų mane įsimylėjo ir buvo paklusnūs. Galbūt sutardavau ir todėl, kad nevengdavau susibarti su valdžia ir visada savo žmones gindavau." 

Po keleto metų ši girininkija buvo panaikinta ir T.Murauskaitė keliolika metų dirbo Prienų miškų ūkio raštinėje. "Čia darbas buvo neįdomus, bet išgelbėjo Lietuvos atgimimas. Įsitraukiau į Žaliųjų ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veiklą, buvau tarp Sąjūdžio suvažiavimo delegatų iš Prienų rajono", - prisiminė miškininkė. 

Vėliau ji grįžo į ankstesnį darbą - vadovavo Birštono girininkijai. Net ir sulaukusi pensinio amžiaus, ji dar keletą metų dirbo girininke. 

Autoritetų nepaiso

Atgimimo vėjai visiškai atitiko jos pažiūras. Antai dar sovietmečiu T.Murauskaitė kartu su Prienų rajono laikraščio žurnaliste Aldona Aleksėjūniene stojo į kovą su Jiezno kolūkio pirmininku Petru Aleknavičiumi, kuris nusprendė Nemuno kilpų kraštovaizdžio draustinyje įrengti autodromą.

"Trasos turėjo būti labai gražioje vietoje prie Paverknių piliakalnio. Rengėme mitingus, rašėme spaudoje. Bet jei ne Atgimimas, nebūtume P.Aleknavičiaus įveikę", - kuklinosi T.Murauskaitė.   

Susižavėjusi drąsiais Vytauto Petkevičiaus rašiniais apie gamtosaugą Atgimimo pradžioje, miškininkė padėjo jam įsigyti sodybą jos buvusioje girininkijoje. Tačiau kai V.Petkevičius pradėjo kirsti aplinkui medžius, T.Murauskaitė jį nubaudė ir pateko į rašytojo ir Birštono valdininkų nemalonę.

Tokių konfliktų, kovų už gamtą, už miškus ir žmones būta dešimtys, o gal šimtai. T.Murauskaitė nerdavo į juos nė akimirkos nesusimąstydama, kad galbūt neverta, galbūt nukentės. "Ją galima mylėti arba jos nekęsti", - dar ir taip apie T.Murauskaitę atsiliepia jos bendramintis ir daugelio metų bičiulis R.Sadauskas. 

"Kai grįšit į Vilnių, perduokit gerų dienų Romukui, - prašė T.Murauskaitė. - Aš jam dėkinga, kad supažindino su tokiais įdomiais žmonėmis kaip Onė Baliukonė, Vidmantė Jasukaitytė, kitais." Su O.Baliukone ji draugavo daug metų, iki pat poetės mirties. 

Geriausia - girioje

Sėdime mudu su Terese, sklaidome nuotraukų albumus. Daug miškininkų už savo darbą giriose pasistato namus, kai kurie ir ne vienus, o T.Murauskaitė per beveik 40 miškininkavimo metų teuždirbo šį vieno kambario butuką Birštono daugiabutyje. Už lango zuja zylės: balkone - lesykla, tad paukšteliai be perstojo kursuoja iš medžių į lesyklą ir atgal.

"Geriausia man - girioje, - prisipažįsta moteris, ilgesingai žvelgdama pro langą. - Sykį miškų ūkio raštinėje pasakojau, kaip miške gražu, ten buvo prisirinkę vyrų, jie nustebo: "Tu dar miške grožį matai?" Jeigu aš jo ten nematyčiau, kaip būčiau galėjusi miškininke būti?"

Mieliausias T.Murauskaitei darbas būdavo miškasodis. Ligi šiol ji kiekvieną pavasarį sodina medžius - per talkas urėdijos, privačių miškų savininkų plotuose ar Birštone.  

Per vieną viso krašto miškininkų susirinkimų T.Murauskaitė išrėžė itin aštrią kalbą. Apie, jos nuomone, besaikius plynus kirtimus ir kitas miškų bei miškininkų skriaudas. Tada ji dar buvo girininkė, nors jau ir pensininkė. 

Po tokios kalbos beliko laukti revizijos. "Iš tiesų revizorius prisistatė, - patvirtino moteris, - ilgai tikrino, bet nieko blogo nerado. Aš ir neturėjau ko slėpti - pati jam viską rodžiau, vedžiojau. Bet jis, matyt, padorus žmogus buvo."

Vis dėlto ji tada suprato, jog yra jau svetima šioje sistemoje, ir pasiprašė atleidžiama iš darbo. "Išėjau, nes pradėjo labai kirsti miškus, - dabar neslėpė T.Murauskaitė. -  Visoje Lietuvoje, ne tik Prienuose. Nebenorėjau šito matyti." 

"Kas valandą, kas dieną apstulbina žinia, / Kad kirvis į kamieną, o blogis - į mane", - deklamavo ji Just.Marcinkevičių ir patylėjusi pridūrė: - Justinas labai išgyveno dėl tokių kirtimų. "Ar žmonės žino, kad miškai - tai mūsų žemės gyvos mintys?" - rašė jis. A.Matulionio laikais miškai buvo tausojami, o dabar... Man atrodo, nereikia miške pūdyti medienos, bet ir plynų biržių tiek daug nereikėtų kirsti." 

Anot T.Murauskaitės, laimė, kad valstybiniai miškai po kirtimų bent jau gerai atsodinami, - to nepasakysi apie kai kuriuos privačius plotus. 

Tad kokios bus Lietuvos girios po šimto metų? Miškininkė ilgai tyli. "Justino nelaimes aš numačiau - jo kritikus, jo mirtį. Sykį - dar gerokai anksčiau - Justinas manęs klausė: "Terese, man siūlo būti Lietuvos prezidentu. Ką daryti?" Atsakiau: "Justinai, bus sunku. Vis tiek kas nors tave puls." Juk taip ir atsitiko...

Tačiau kokios bus mūsų girios ateityje - aš nežinau. Ar jas saugosime, ar būsime dar grobuoniškesni - šito negaliu numatyti..."

Gyventi ir neverkti

Atsisakiusi girininkės pareigų, T.Murauskaitė be darbo neliko - ne toks jos būdas. "Dabar priklausau gal 7 visuomeninėms organizacijoms", - skaičiavo moteris. Ypač aktyviai ji dalyvauja Lietuvai pagražinti draugijos veikloje, įkūrė Birštono sveikos gyvensenos klubą "Šilagėlė".

"Senovės lietuviai žinojo paprastą tiesą: daug dirbk, prastai valgyk, kietoje lovoje miegok ir visada šypsokis - ir būsi sveikas. Dirbdavau aš nemažai, tačiau ir valgydavau daug, urėdas stebėdavosi - ir kur tau, Teresėle, telpa? Dabar valgau mažiau ir dažniausiai vegetariškai, mankštinuosi, maudausi šaltame vandenyje", - sakė T.Murauskaitė. Tikriausiai todėl ji tebėra energinga, net pelno prizines vietas sveikuolių varžybose.

"Žinoma, kojos jau nebe tokios geros, kaip jaunystėje, kraujo spaudimas šokinėja. Be to, neprigirdžiu. Kadaise, dar kai nebuvau sveikuolė, susirgau ir labai karščiavau, tai medikai tokią didelę dozę streptomicino suleido, kad akys ir ausys tarnauti atsisakė. Ilgainiui regėjimas grįžo, o klausa liko prasta, turiu naudoti klausos aparatą", - neslėpė pašnekovė. Tačiau neatrodo, kad ji dėl to labai nusimintų - tik atidžiai žiūri į pašnekovo lūpas. 

Jeigu jau apie liūdesius užsiminėme, kodėl dabar tiek daug žmonių apimti depresijos, pikti, palieka Tėvynę? Juk atkūrus nepriklausomą Lietuvą atrodė - dabar būsime visi laimingi... 

Tik dabar - išgirdusi šį klausimą - T.Murauskaitė nukėlė nuo lentynos Just.Marcinkevičiaus jai užrašytas knygas. "Štai čia yra atsakymai, - tarė ji ir patylėjusi pridūrė: - Suskaldyta dabar mūsų vienybė, nes vieni siekė turtų, kiti - valdžios. Politikai ir valdininkai draskosi, pykstasi. Nebėra įkvepiančių pavyzdžių, kokių buvo 1918 metais paskelbus Vasario 16-osios Aktą. Šimtai tūkstančių lietuvių išvažiavo į užsienius, o juk toks gražus mūsų gimtasis kraštas, tokia graži Lietuva...

Reikia joje gyventi ir neverkti. Prienų poetė Stefa Juršienė yra gražiai parašiusi: "Kažkas man kasdieną kartoja / Kad vargo daugiau nei džiaugsmų / Bet jeigu sulaukiu rytojaus / Sakau - aš laiminga esu." Kas rytą pabudusi prisimenu tas Stefos eiles ir svarstau: pabudau - vadinasi, aš laiminga. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"