TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kitokios Simonos porceliano sakmės

2014 12 27 6:00
Keramikė Simona Kaunaitė per penkerius metus Londone įgijo patirties, kurios neatstoja net profesijos studijos. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Keramikė Simona Kaunaitė iš tradicinio porceliano daro gana netradicinius dalykus. Šią įnoringą medžiagą menininkė įkalba virsti ne tik subtiliais indais, bet ir originaliais papuošalais.

Vilniaus dailės akademijoje baigusi keramikos specialybę Simona pasuko ne visai tradiciniu keliu - ėmė kurti papuošalus. Iš pradžių prie porceliano nesilietė, tačiau įsigijusi žiedimo stakles pradėjo žiesti porceliano ir akmens masės indus. "Ši medžiaga man patinka dėl to, kad yra patvari ir kartu labai trapi - pažiūrėjus prieš šviesą ji lyg persišviečia. Anksčiau porceliano dirbiniai man buvo tik močiučių servizai, saugomi už stiklo indaujose. Neįsivaizdavau, kad porcelianas gali būti visai kitoks. Dabar matau, kad tai tikrai graži medžiaga, iš kurios galima kurti viską", - aiškino Simona.

Prireikė matematikos

Kaip sakė menininkė, pradėjusi kurti papuošalus ir kitus gaminius iš porceliano ji net nepagalvojo, jog prireiks matematinių žinių. Kai gamino savo juvelyrinės kolekcijos "Penki jutimai" papuošalus, taip pat porceliano kamštelius Aisčio Mickevičiaus sukurtiems kvepalų flakonėliams, jai teko dirbti itin preciziškai - apskaičiuoti porceliano susitraukimo koeficientą. Ši medžiaga vykstant degimo procesui traukiasi apie šešiolika procentų. "Gana daug laiko skiriu skaičiavimams. Niekada nemaniau, kad dirbdama su porcelianu turėsiu griebtis kalkuliatoriaus ir skaičiuoti procentus, - šypsojosi pašnekovė. - Taigi, esu ne tik menininkė, bet ir truputį matematikė."

S. Kaunaitės papuošalų kolekcija "Penki jutimai" taip pat nėra tradicinė. Menininkė sukūrė nosies, ausies bei piršto formos pakabučių ir segių iš porceliano, o kaip modelį kuriamam konkrečiam papuošalui naudojo atitinkamas savo kūno dalis - nosies, ausies ir piršto atspaudus. Menininkės teigimu, kurti tokius dalykėlius yra gana sudėtinga, kiekvienas gaminys yra kiek kitoks nei kiti, tai ne konvejerinė gamyba.

Kaip ir daugelis šiuolaikinių menininkų, savo kūrinių sklaidai Simona sukūrė feisbuko puslapį "A Chair and A Table" (Stalas ir kėdė). Pasak Simonos, pavadinimas kilo iš to, kad didelę gyvenimo dalį žmonės praleidžia sėdėdami ant kėdės prie stalo - taip bendraujama su artimaisiais ir draugais, pati Simona savo dirbinius kuria taip pat prie stalo sėdėdama ant kėdės. "Tai jau tapo savotišku prekės ženklu, mane atpažįsta iš jo", - pasidžiaugė menininkė.

Ne plokščias menas

Simonos sukurtas porceliano akinių laikiklis "Ašaros". / Asmeninio albumo nuotrauka

S. Kaunaitės teigimu, nors jos šeimoje meninių tradicijų nebuvo - niekas iš artimųjų tuo neužsiima, - sprendimas studijuoti keramiką kilo dėl jos erdvinio mąstymo. Trimatė erdvė Simonai visuomet buvo patrauklesnė už plokščią piešinį, ji jau vaizduotėje kuria tūrinius, erdvinius kūrinius. "Be to, keramika yra funkcionali - visus gaminius galima pritaikyti praktiškai, ji glaudžiai susijusi su kasdienybe. Man visada buvo labai svarbus praktinis aspektas, noriu, kad mano kūrinį žmogus iš tikrųjų naudotų, kad jis nebūtų tiesiog padėtas kur nors namuose", - sakė keramikė.

Didžiųjų metų švenčių laikotarpis Simonai itin darbingas, todėl ji kone nuolat sėdi dirbtuvėje kurdama, o atokvėpio valandomis jai patinka paklajoti po įdomias ir gražias vietas. Su savo vyru fotografu mėgsta tiesiog išeiti iš namų ir ieškoti vaizdų, kurie įkvėptų juos abu. Pašnekovės teigimu, kitiems žmonėms jos ir sutuoktinio pomėgis galbūt visai nepatiktų, mat sutuoktiniai paprastai ieško ne fasadinio grožio ir turistinių atvirukų vaizdų, o nepopuliarių, tačiau įdomių vietų. "Man pasisekė dar ir dėl to, kad galiu su vyru pasitarti kūrybiniais klausimais, mudu puikiai vienas kitą papildome", - pasidžiaugė Simona.

Menininkė pastaruoju metu bendradarbiauja su viena internetine parduotuve, kūrė jai kalėdinius eglučių žaisliukus iš porceliano. Moteris eksperimentuoja gamindama didesnių dydžių indus, nors anksčiau labiau žavėjosi miniatiūriniais gaminiais. Kurdama iš porceliano, ji naudoja mažai spalvų, stengiasi, kad ši unikali medžiaga jos gaminiuose atsiskleistų natūraliu pirminiu grožiu. "Porceliano nereikia užgožti gausiu dekoru, dažniausiai užtenka kelių linijų, akcentų. Atskleisti jo grožį gali ir itin paprasta forma", - pasakojo keramikė.

Patirties važiavo į Londoną

Įsitvirtinti Lietuvoje po penkerių metų, praleistų Londone, Simonai sekasi visai neblogai. Nors su vyru iš Jungtinės Karalystės sostinės grįžo tik gegužės mėnesį, menininkės darbai jau pripažinti žinovų. O į Londoną kitados vyko semtis gyvenimiškos patirties. Penkeri metai išėjo į naudą, ten lietuvė padirbėjo asistente kelių menininkų dirbtuvėse. Prieš išvykdama į Lietuvą jau turėjo įsteigusi savo studiją, kūrė paklausą turinčius papuošalus.

"Daugelis klausia - ko grįžai? Vyrauja stereotipinis požiūris: jeigu grįžtama iš tos daugeliui atrodančios "pažadėtosios žemės", reiškia esi nevykėlis, neįsitvirtinai. Nieko panašaus. Yra daug svarbesnių dalykų, kurie skatina grįžti, nors ir gyvenai ten visai gerai. Tai ir likusių Lietuvoje draugų ilgesys, kitos asmeninės priežastys, galų gale čia gyvena tavo tėvai. Be to, mudu su vyru ir neturėjome tikslo likti Londone visam laikui. Tiesiog tas gyvenimo tarpsnis buvo labai gera patirtis, kurios linkėčiau ir kitiems", - tikino Simona.

Ji prisipažino, kad gyvendama Londone išmoko tokių dalykų, kurių nei studijos, nei patirtis, įgyta Lietuvoje, nedavė. Anot lietuvės, tai - gera gyvenimo mokykla. Dirbdamas kitos šalies menininko studijoje mokaisi ne tik specifinių techninių dalykų, kuriuos jis naudoja, bet gauni ir tai, ko net studijuodamas nesužinai. Darbą Londone Simona rado gana lengvai - į lietuvės kelioms studijoms išsiųstus jos gyvenimo aprašymus ir darbų pavyzdžius buvo pažvelgta su pagarba ir pasitikėjimu. Pasak keramikės, lietuviai ir britai menininkai kuria gana skirtingai.

"Tokiame dideliame mieste kaip Londonas menininkas negali būti visoks. Čia privalai būti išskirtinis kurioje nors vienoje srityje. Jeigu pažiūrėtume į britų menininkų internetinius kūrybos puslapius, į akis kristų tai, kad jie labai gilinasi į vieną kokį nors dalyką. Atradęs savo braižą, britas menininkas jo jau nekeičia, jis jį tobulina, specializuojasi toje srityje. Dideliame mieste turi būti atpažįstamas iš savo darbo, o kad taip nutiktų, reikia kruopščiai dirbti", - aiškino Simona ir pridūrė pastebėjusi, kad Lietuvoje menininkai gali leisti sau "blaškytis" - kurti tai vieno, tai kito žanro kūrinius. Pašnekovė mano, jog mažoje šalyje lengviau skleisti savo meną, nėra reikalo specializuotis vienoje srityje, gali eksperimentuoti ir greitai sulaukti aplinkinių reakcijos į tuos eksperimentus.

"Moteris keramikė, pas kurią dirbau Londone, savo kuriamus indus išpiešia į akvarelę panašia technika. Ji nieko kito nedaro, tik tai. Visi atpažįsta jos braižą ir pirkėjas ateidamas žino, ko tikėtis. Man patinka, kad žmonės sukuria savo stilių ir jo paiso visą laiką. Manau, tai - profesionalumo rodiklis. Dabar grįžusi į Lietuvą stengiuosi daryti taip", - prisipažino keramikė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"