TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Knutas Skujeniekas: ne užverktom akim, bet pakelta galva

2015 02 26 10:45
Knutas Skujeniekas. Ievos Lūkos (LETA) nuotrauka

Sovietinių lagerių kalinys ir drąsina, ir perspėja: turėtume būti itin budrūs. Neleisti iškeroti baimei. Nepasiduoti isterijai. Mokytis gyventi nestabilioje situacijoje. (Kaip kažkada drąsinosi Vytautas Mačernis: mokėkime gyventi dūžtančiose formose.) Svarbiausia – būti pasirengusiems ginti Tėvynę.

Namai ir sodas

Šią savaitę Skujeniekai pasirūpino trūkstamomis sėklomis. Pavasaris bus kaip visuomet. Netrukus laikas pradėti sėti, taip sako ir Mėnulio kalendorius. Sodas prie Skujeniekų namų Salaspilyje, Sodo (Dārza) gatvėje, įspūdingas ne didumu, o turtingumu: gėlės, krūmai, visokia žaluma. „Čia jau mano žmona sudeda širdį“, – poetas, vertėjas Knutas Skujeniekas prisipažįsta, kad prisideda ne kažin kiek.

Neseniai iš namų iškeliavo didžioji visą gyvenimą kauptos Knuto Skujenieko asmeninės bibliotekos dalis. Pajudėjo erudito, poligloto rinkiniai: folkloristika, lingvistika, beletristika. Garbingon vieton: į rūmus, Šviesos pilį – naująją Latvijos nacionalinę biblioteką. Taip pat ir lietuviškos knygos. Dar pasiliko įvairiausių kalbų žodynai, tarp jų Lietuvių-latvių ir Latvių-lietuvių.

Bibliotekoje atsidūrė poeto, vertėjo rankraščiai: suskaitmeninti jie bus prieinami visiems interesantams. Poeto kūrybos dokumentų pageidauja ir Literatūros ir muzikos muziejus, taigi K. Skujeniekui galvosūkis – kaip paskirstyti likusį archyvą?

O kūrybinis darbas? „Nerašau. Neverčiu, – dėsto poetas. – Nebeleidžia sveikata. Nėra jėgų. Labiau fizinių, nes dvasinių dar likęs rezervas – domiuosi, seku, kas vyksta. Šiaip iš profesionalaus rašytojo tapau profesionaliu pacientu. Daugybę laiko atima reikalai, kuriuos tvarkau medikų padedamas.“

K. Skujeniekas sutinka: tai vis ryškesnės septynerių Mordovijos lageryje praleistų metų pasekmės. Šiandien viena diagnozė veja kitą, vaistų – krūvos ir dar keblumai, kaip derinti įvairių negalavimų gydymą.

Apie tai poetas kalba labai nenoriai, bet taip buvo visada. Atgimimo metais jis draudė daryti iš jo kankinį, griežtai priešinosi. Klausiamas, ar rašys apie lagerį, samprotavo, kad adekvačiausias žanras būtų muzikinė komedija.

„Niekada nenorėjau daryti kulto iš to sunkiausio savo gyvenimo laiko, – tokios K. Skujenieko nuostatos. – Tai, kas mano atveju galbūt tragiška išimtis, – mūsų tautai yra žiauri istorinė norma.“

Septynerius metus Mordovijoje poetas pavadino „lagerio aspirantūra“ arba „kūrybine komandiruote“. Į lagerį buvo išvežtas jaunas, perspektyvus poetas. Išėjo – galingo talento, tvirto stuburo kūrėjas.

Pasiruošti likimo posūkiams

„Bet nuo literatūrinio darbo vis tiek nenutolstu“, – sako. Rengiamos jo poezijos knygos ukrainiečių ir italų kalbomis, reikės peržiūrėti. Jaunas kolega Maris Salėjis paprašė būti jo redaktoriumi. K. Skujeniekas baiminasi, kad gali būti sunku, pernelyg jie skirtingų kartų atstovai.

Kurti apie poetą filmą baigia jaunas režisierius Ivaras Tontegodė. Taip pat jo ramybėje nepalieka žiniasklaida. Suprantama: norisi girdėti ramius, autoritetingus, išmintingus žodžius. Ypač karo Ukrainoje akivaizdoje.

Štai tie žodžiai, dabar pasakyti portalui lzinios.lt: „Sunkiu, tragišku metu prireikia ir kraujo pralieti, ir gyvybių atiduoti. Jei susiklosto tokia dramatiška padėtis, – neišsisuksi, neišvengsi. Turėtume būti pasiruošę bet kokiems likimo posūkiams, pasirengę ginti Tėvynę, fiziškai ir moraliai. Jei teks kovoti, – daryti, kad ir priešas kentėtų ne mažiau už tave. O dabar reikėtų būti itin dėmesingiems, budriems, nes padėtis sudėtinga. Sykiu – nepulti nei į paniką, nei į pesimizmą. Tiesiog žvelgti atviromis akimis, neužsnūsti, neužsiliūliuoti. Dar svarbiau: nebijoti, nepasiduoti baimei. Įsibaiminęs žmogus elgiasi neadekvačiai. Neadekvatus yra mūsų didysis kaimynas, bet mes būti neadekvatūs negalime.“

„Mums sunkiau nei jums Lietuvoje, – pabrėžia poetas. – Pas mus daugiau Putino tautiečių. Tiesa, tarp jų yra Latvijos patriotų, bet antipatriotų daugiau. Gyvename dar be provokacijų ir teroro, viliamės, kad jų ir nebus. Bet omenyje reikia turėti viską.“

Sunki privilegija

Dažnai cituojami skaudūs ir gražūs K. Skujenieko žodžiai apie priklausymą mažai tautai. Pasak jo, tai gerokai apsunkina fizinę egzistenciją, tačiau leidžia kur kas giliau ir sukaupčiau mąstyti ne tik apie savosios, bet ir apie kitų tautų, taip pat ir pasaulio likimą: „Tai mažos tautos „privilegija“ – jai labiau skauda, bet ji geriau mato.“ Geriau mato ir supranta.

Ką prie šių žodžių poetas pridurtų dabartinėje situacijoje? „Taip, mes matom ir jaučiam, kas vyksta ten, Rusijoje. Pirmiausia noriu pabrėžti, kad priešiškumo rusų tautai mes nejaučiame. Koks dar priešiškumas? O va politinis režimas Rusijoje visada buvo brutalus. Carizmas, revoliucija, totalitarizmas. Nedidelė viltinga prošvaistė – Boriso Jelcino laikas, jam Baltijos šalys turi būti labai dėkingos. Deja, valdžios jis neišlaikė, o Rusija netapo normalia valstybe. Siekia susigrąžinti imperijos statusą. Jiems nusispjauti į kitų šalių ir tautų nacionalinius interesus. Tai jiems visiškai svetima. Ir patys neturi nacionalinio intereso, tik imperinį, kaip sovietų laikais. Primityvu, todėl pavojinga. Jokio kultūrinio pamato. „Mūsų beržai baltesni nei kitų“, – maždaug toks diskusijų ir argumentų lygis. Sunku jiems ką ir paaiškinti, nes ten bet koks europinis mąstymas izoliuojamas nuo aplinkinių. Putino rėmėjų procentas didelis ir neverta turėti iliuzijų, kad greit sumažės. Rygoje stovi Pergalės paminklas, skirtas pergalei Antrajame pasauliniame kare. Liūdna, kad tas paminklas – bene vienintelis dalykas, kuo Latvijos rusai didžiuojasi. Neketinu jo iš jų atimti, nebent skelbiantiesiems „Mes laimėjome“ priminti: „Ne jūs vieni laimėjote“. Taigi mažos tautos „privilegija“ – mes geriau matom ir jų problemas. Žinoma, mums dėl to ne geriau.“

„Na, o mūsų pačių didžioji bėda – emigracija, – atsidūsta poetas. – Kaip ir jūsų. Bet liekantieji teikia vilčių: į viską žiūri rimtai, dar giliau stengiasi įleisti šaknis, išradingai kuria savo verslą. O dalis išvažiavusiųjų – kolchozų perėjūnų mentaliteto.“

„Taip ir gyvenam, – tęsia K. Skujeniekas. – Gydom sužeistus ukrainiečių karius, priimame paviešėti vaikus iš Ukrainos, dalyvaujame protesto akcijose, aukojame pinigus. Viskas taip pat, kaip ir pas jus.“ Su Ukraina ir ukrainiečiais poeto ryšiai seni, nuo lagerio laikų. Ukrainiečių kalba irgi seniai išmokta.

Kas prideda jėgų?

Paprašytas sugrįžti prie represijų ir su jomis susijusių traumų temos, Knutas Skujeniekas sako: „Man nepatinka, kad „šioje srityje“ per daug ašarų. Daugiau orumo! Netgi pasididžiavimo. Ištvėrėte nežmoniškas sąlygas, perėjote patį pragarą ir atlaikėte, grįžote – tai didžiausia vertybė, kurią turite liudyti. Niekas negrąžins jums to, ką paaukojote. Jokio revanšo nebus. Kas įvyko, įvyko. Bet ką galite daryti – mokyti kitus tvirtybės ir atsparos. Tegu nebijo gyvenimo! Ištvermės ištekliai, pasirodo, didžiuliai, pats tuo įsitikinau. Rodykite tai, pasakokite, skelbkite – ne užverktom akim, bet pakelta galva. Aukos komplekso neturiu. Visokių gyvenime nutinka tragedijų, nereikia nė represijų: įveikti jas ir oriai gyventi toliau – didžiausia vertybė. Bet ką tikrai būtina apgailėti, pagerbti ir niekada, niekada nepamiršti – negrįžusiųjų. Jūs, grįžusieji, bent turėsite šeimų kapus, jūs laimingesni.“

Kas dar mus padrąsintų, klausiame poeto. „Jei kas nors pavyksta: kultūroje, ekonomikoje ar kitoje srityje, – padrąsina, paskatina. Kas gerai tavo Tėvynei, gerai ir tau. Mūsų pasiekimai pasaulyje, žmonės, kuriais galime didžiuotis, visus daro laimingesnius ir oresnius. Prideda jėgų – visiems prideda. Norėtųsi tokių žmonių daugiau.“

„Ir dar reikia dirbti, visą laiką dirbti, kad mus žinotų pasaulyje. Nepainiotų Latvijos su Lietuva”, – juokiasi K. Skujeniekas.

„Linkėjimai Lietuvai, – atsisveikindamas perduoda poetas. – Nors dabar kontaktų mažiau, bet mano simpatijos nė kiek nesumenkėjo.“

Trumpai

Poetas, vertėjas, kritikas Knutas Skujeniekas gimė 1936 metais Rygoje. (Tėvas Emilis Skujeniekas buvo lietuvių literatūros vertėjas, turėjo Lietuvos pilietybę.) Vaikystę praleido netoli Lietuvos sienos. Studijavo latvių filologiją (1954-1956). Baigė Maskvos M. Gorkio literatūros institutą (1961). 1962 metais nuteistas už „antitarybinę agitaciją“. Atskirtas nuo šeimos (buvo neseniai vedęs) septynerius metus kalėjo Mordovijos lageryje Rusijoje. Pirmąją knygą išleisti galėjo tik 1978 metais. Lageryje 1963-1969 metais parašyti eilėraščiai pasirodė 1990 metais (rinkinys „Sėkla sniege“). 2003-2008 metais išleisti 8 Raštų tomai.

Poeziją vertė iš 30 kalbų. Jo poezija versta į daugiau nei 20 kalbų. 2004 metais išėjo K. Skujenieko poezijos knyga lietuvių kalba „Aš esu toli viešėjęs“.

K. Skujeniekas sudarė ir į latvių kalbą išvertė lietuvių liaudies dainų rinktinę „Žemė kėlė žolę“ (1986). Išvertė Sigito Gedos eilėraščių rinktinę „Sokratas kalbasi su vėju“ (2004). 1990 metais tapo „Poezijos pavasario“ laureatu už lietuvių poezijos vertimus į latvių kalbą. 1993 metais pelnė Jotvingių premiją. Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys. Baltijos Asamblėjos literatūros premijos laureatas (2008).

***

K. Skujenieko citatos

*

„Man daug kuo gali nepatikti latvių tauta, bet vienas dalykas yra svarbus: šita tauta yra mano. Kitos neturiu ir neturėsiu. Be to, ačiū Dievui, turiu savo žemę po kojom ir savo valstybę. Ar ji atsilikusi, ar išsivysčiusi, tai neturi lemiamos reikšmės – tokioje privalau gyventi, tokioje ir gyvenu.“

*

„Su Lietuva aš susijęs visą gyvenimą. Kiek save atsimenu, mano akys nuolatos matė kaimynų žemę – čia pat, už upės, priešais savo namus. Tos sąsajos – tai šeimos atmintyje likę Pirmojo pasaulinio karo metai, gyventi Lietuvoje. Tai mano tėvo darbai, verčiant jūsų literatūrą į latvių kalbą ir latvių į lietuvių. Tai mano draugai bei kolegos Lietuvoje – gyvi ir jau mirę. Svarbiausia – tas žodžiais nenusakomas mūsų bendrystės pojūtis. Ar mes vienas kitu džiaugtumės, ar viens su kitu bartumės, – mes esam broliai. Kai kasdieniai žodžiai nebepadeda, talkon ateina poezija.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"