TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Knygos užuomazga - kalinio laiškai

2007 07 21 0:00
Detektyvinio romano "Lizdų ardytojas" autorius neatmeta galimybės, kad ir toliau rašys knygas.
Nuotrauka: © Lietuvos žinios

Niekas - nei artimieji, nei bičiuliai, nei kolegos - nežinojo, kad teisėjas Pavelas Borkovskis sekmadieniais nuvažiavęs į darbą sėda prie kompiuterio ir rašo knygą. Todėl visi nustebo, kai buvo išspausdintas detektyvinis romanas "Lizdų ardytojas".

Prie kavos puodelio susitikus pasikalbėti, Vilniaus 3-iojo apylinkės teismo pirmininkas Pavelas Borkovskis žurnalistę pirmiausia patikino, kad jis tėra rašytojas mėgėjas. Tačiau teisininko, parašiusio detektyvinį romaną, kolegos jau prašo patarimų. "Vienas buvęs bendrakursis nuoširdžiai prisipažino parašęs daug eilėraščių. Nori išleisti poezijos knygą. Klausė, kaip aš išleidau savo romaną", - sakė P.Borkovskis.

Spausdino laikraščiuose

"Dar vaikystėje, mokykloje kūriau apsakymus", - prisiminė teisininkas. Ir prisipažino rašęs iš dalies dėl savanaudiškų paskatų, mat juos spausdinę laikraščiai mokėjo honorarus. Pirmasis piniginis įvertinimas buvo 17 rublių. Paskui atlygis pakilo iki 30 rublių ir t. t. Vėliau iš vieno dienraščio jis gavo pasiūlymą studijuoti žurnalistiką. Tačiau tuo metu P.Borkovskis jau buvo apsisprendęs tapti teisininku.

Iki gyvos galvos

Prie literatūros P.Borkovskis grįžo prieš porą metų. "Kas pastūmėjo parašyti romaną? Aštuonerius metus dirbau prokuratūros tardytoju, po to dvejus metus buvau Generalinės prokuratūros tardymo valdybos prokuroras. Man teko kuruoti sunkių nusikaltimų - nužudymų, išžaginimų bylas, - pasakojo pašnekovas. - Tyriau vieną bylą. Miške buvo rastas sudegintas automobilis, o bagažinėje - lavonas. Po dviejų ar trijų mėnesių pavyko nustatyti žudiką. Jis atliko bausmę. Išėjo į laisvę. Gerokai vėliau, kai jau dirbau teisėju, sužinojau, kad jis įtariamas mergaičių žudymu."

P.Borkovskis turėjo galvoje pakelių maniaku praminto Kazio Jonaičio istoriją. Už vyriškio nužudymą 1986 metais jis buvo nuteistas kalėti 15 metų. Išėjęs į laisvę K.Jonaitis ilgai joje neišbuvo. 2003 metais Aukščiausiojo Teismo buvo pripažintas kaltu dėl trijų merginų nužudymo ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Teisėsaugos pareigūnai nustatė, kad Grigiškių gyventojo K.Jonaičio aukomis merginos tapdavo sumaniusios namo sugrįžti pakeleivingu automobiliu.

Svarbiausias klausimas

"Serijiniai žudikai arba maniakai yra ypatingi. Jų psichologija, motyvacija tiriama visose šalyse, bet niekas iki galo nenustatė, kodėl jie tokie", - sakė teisėjas.

Per beveik tris dešimtmečius darbo teisėtvarkos sistemoje P.Borkovskis prisižiūrėjo daug nusikaltėlių. "Lauki, kol atsidarys durys ir galvoji, kad užeis žvėris. Bet ne. Ateina žmogus. Matai nelaimingą žmogų, nors žinai, kad jis - žudikas", - teigė teisininkas.

Neįtikima, bet iki gyvos galvos įkalintas K.Jonaitis vienu metu pradėjo rašyti laiškus teisėjui P.Borkovskiui. Pasakojo apie save, prašė televizoriaus. Teisėjas pasirūpino, kad kalinys gautų nebrangų naudotą televizorių.

Romaną "Lizdų ardytojas" P.Borkovskis parašė prisimindamas šią rezonansinę bylą ir jam rašytus pakelių maniaku praminto nuteistojo laiškus. Knygoje pasakojama, kaip ką tik universitetą baigęs Ervinas imasi narplioti painias žmogžudystes. Į jo akiratį patenka Kazys, vaikystėje nepatyręs motinos meilės. Jo noras keršyti sutiktų moterų gyvenimus paverčia pragaru. Nusikaltimų sąrašas baigiasi įvykiais greitkelyje Vilnius-Kaunas. Jie prikaustė Lietuvos gyventojų dėmesį pranešimais televizijoje ir straipsniais laikraščiuose.

Autorius teigė, kad bet kokie sutapimai su realiais įvykiais ar asmenimis yra atsitiktinumas. Mat detektyviniame romane "Lizdų ardytojas" yra daug išmonės. "Knygoje man buvo svarbiausia atsakyti į klausimą, kodėl Kazys žudė. O žudė todėl, kad nuo vaikystės nebuvo mylimas. Aukos panašios į motiną, kuri jo nemylėjo. Žudydamas jis keršijo jai ir visam pasauliui, - aiškino P.Borkovskis. - Tuo Kazys nieko nepasiekė, tik viską pavertė chaosu. Jis nesuprato vieno dalyko: gyvenimas yra dovana." Pasak pašnekovo, yra vienas būdas kompensuoti nelaimingą vaikystę - reikia gražiai nugyventi gyvenimą.

Susitikimas degalinėje

Kartą degalinėje prie P.Borkovskio priėjo vyriškis ir pasakė: "Ačiū jums, teisėjau. Prieš daugelį metų jūs man paskyrėte nedidelę bausmę. Man tai buvo į naudą. Daugiau nebeprasikaltau. Turiu darbą, šeimą." Žmogus nepyko ant teisėjo, atvirkščiai, buvo nusiteikęs palankiai.

"Reikia tikėti, kad jei iš šimto žmonių nors vienas pasikeis, jau bus gerai. Jei kokiu nors būdu išgelbėsi vieną žmogų, išgelbėsi visą pasaulį, nes kiekvienas žmogus yra pasaulis", - samprotavo teisininkas.

Mirties kvapas

P.Borkovskis mano, kad svarbu iš savo gyvenimo patirties padaryti išvadą, net jei kitiems ji nelabai svarbi. Tik pats žmogus žino visus niuansus, savo pojūčius. Teisėjas, rašydamas detektyvinį romaną, savo patirtį stengėsi perteikti skaitytojams.

"Tarkime, kai daromi skrodimai, man svarbus ne vaizdas, o kvapas, - apie potyrius sakė teisininkas. - Mirties kvapas yra specifinis. Vokiečiai darė eksperimentus: į morgą atvedę šunį padėdavo geriausio ėdalo, bet tas neėsdavo. Galima įrengti geriausią ventiliaciją, bet mirties kvapas lieka."

Per prizmę

P.Borkovskis mano, kad serijinių žudikų, apie kuriuos kuriami filmai, rašomos knygos, nereikėtų laikyti herojais. "Apie jų gyvenimus reikia pasakoti tam, kad ateityje galima būtų išvengti aukų ir bandant suprasti tokių antžmogių vidinį pasaulį", - įsitikinęs detektyvinio romano autorius.

P.Borkovskiui buvo įdomus pats rašymo procesas. "Rezultatas yra ne toks svarbus. Kūrinio gali ir neišleisti", - tvirtino teisėjas, knygą rašęs apie pusę metų. Įdomu, kad prieš pusantrų metų romanas rusų kalba pasirodė Rusijoje, o šią vasarą lietuviškas variantas - Lietuvoje. Mat P.Borkovskis baigtą rankraštį išsiuntė kelioms leidykloms.

Detektyvinį romaną perskaitę P.Borkovskio bičiuliai ir kolegos reagavo skirtingai. Vienas siūlė ateityje kreiptis į jį pagalbos, kai aprašinės sekso scenas. Kitas, karatė meistras, sakė padėsiąs pavaizduoti kovos scenas, tokių jis pasigedo knygoje "Lizdų ardytojas". O į pensiją išėjusi teisininkė tikino: "Tu taip teisingai pensininkus aprašei. Kol buvau reikalinga, visi skambindavo, dabar - niekas." Detektyvinio romano autorius apibendrino: "Kiekvienas mato per savo prizmę."

Knygos ir futbolas

Literatūra P.Borkovskis domisi seniai. Knygų skaitymas - ilgametis teisėjo pomėgis. Jam patinka grožinė literatūra. "Kad ir kaip būtų keista, bet klasikinių detektyvų nemėgstu", - prisipažino P.Borkovskis. Dar viena aistra - futbolas. Jis ne tik žiūri varžybas: "Turime teisėjų futbolo komandą. Kartais susirenkame ir žaidžiame."

Prancūziška muzika

Tai dar ne viskas. Po valandos susitikimo teisėjo darbo kabinete pasigirdo akordeono muzikos garsai. Skambėjo įrašas, kuriame akordeonu grojo P.Borkovskis. Tuo pat metu teisėjas pasakojo žurnalistei, kad jam patinka lyriškos prancūziškos melodijos. Tokia buvo pokalbio apie literatūrą, pirmąjį detektyvinį romaną "Lizdų ardytojas", maniakus ir mirties kvapą pabaiga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"