TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ko bijo Edmundas Jakilaitis

2014 05 31 6:00
"Mano profesija prasmingesnė nei politiko – kaip žurnalistas ir prodiuseris visuomenei duodu daugiau naudos", - įsitikinęs Edmundas Jakilaitis. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

LRT televizijos diskusijų laidos „Dėmesio centre“ vedėjas Edmundas Jakilaitis darbe nenori pauzės, nes dirbdamas niekada nepavargsta. Tarp tiesioginio ir netiesioginio eterio jis nejaučia jokio skirtumo. Žurnalistas neplanuoja žaisti politikos žaidimų, tačiau viliasi ką nors nuveikti dėl gimtojo Kauno.

- LRT televizijos laida „Dėmesio centre“, kurią vedate, bus rodoma ir vasarą?

- Net nežinau. Birželio viduryje prasideda pasaulio futbolo čempionatas, todėl kurį laiką „Dėmesio centre“ nebus. Su LRT televizijos vadovybe esame kalbėję, kad mano projektas turėtų būti rodomas vienuolika mėnesių per metus. Kaip bus, taip gerai.

- Šeimininkavote per šalies prezidento ir Europos Parlamento rinkimų transliacijas. Nesinori darbe daryti pauzės?

- Ne, nesinori. Man svarbiausia - niekada nesustoti. Nepavargstu nuo darbo. Niekada kitaip negyvenau ir kitaip neinori.

- Gegužės 11 dieną specialios LRT televizijos laidos „LR prezidento rinkimai 2014“ metu pusę dviejų nakties pradėjote dvidešimt vienos minutės monologą, nes laukiant prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbos eteryje atsirado spraga. Kaip jautėtės?

- Buvo labai keista situacija. Mes neturėjome jokio plano. Reikėjo tęsti laidą, o visi pašnekovai jau buvo išėję namo. Turbūt tai buvo pirmoji pokalbių laida pasaulyje be dalyvių. Laida, kai nėra su kuo kalbėtis. (Juokiasi.) Atsisėdau ir pats pakalbėjau. Viskas vyko sklandžiai – galėčiau kalbėti dar dvidešimt vieną minutę kaip radijo didžėjus. Niekada nebuvau to daręs, bet pavyko. Transliacijos režisierius į ausinę man šaukė: „Jau gali stabdyti! Gana – nebekalbėk.“ O aš dar nebuvau baigęs minties ir kalbėjau toliau.

- Ar labai skiriasi tiesioginis ir netiesioginis eteris?

- Kai kurie žmonės jaučia tiesioginio eterio magiją, ji juos mobilizuoja, o man nėra jokio skirtumo. Ar įrašas, ar tiesioginis eteris – vienas ir tas pats. Tik labiau mėgstu įrašytas laidas, nes nepameti minties per reklamą, kuri kartais trunka devynias minutes. Kai diskusijų laidoje įlendi į pašnekovo "vidurius", juose reikia palikti ranką iki pokalbio galo, o ne ištraukti ją, nusiplauti ir sukišti atgal.

Beje, kai su kamera važiuodavau filmuoti interviu, kalbindavau žmogų tiek, kiek eteryje trukdavo visas siužetas. Kai kurie pašnekovai tuo stebėdavosi, nes juos nutraukdavau. Kiti žurnalistai įrašinėja valandą ir parodo dešimt minučių pokalbio. Niekada taip nedarydavau.

"Vienas blogiausių dalykų Lietuvoje yra neviltis, užklumpanti provincijoje gyvenančius jaunus žmones", - sako Edmundas Jakilaitis.

- Papasakokite apie savo prodiusuojamą laidą „Duokit šansą!“, kuri nuo rudens bus rodoma LRT televizijos eteryje.

- „Duokit šansą!“ jau filmuojame nuo gegužės. Tai – puikus, prasmingas projektas, kuris bus rodomas geriausiu laiku vakare. Esmė tokia: įvairių regionų bedarbiai iki trisdešimties metų surenkami į krūvą. Laidoje jie kuria verslus, turinčius kultūrinę ir socialinę vertę. Kai žmogų kasdien penkiolika kartų anonsuoja televizija, sukurti verslą gali kiekvienas kvailys. Mūsų idėja – sukurti verslą ir tik tada parodyti, kaip jis buvo daromas.

Vienas blogiausių dalykų Lietuvoje yra neviltis, užklumpanti provincijoje gyvenančius jaunus žmones. „Duokit šansą!“ skatins mąstyti ir veikti. Nešime į regionus Vilniaus kultūrą.

- Gali būti, kad kada nors pasuksite į politiką?

- Nemanau. Mano profesija prasmingesnė nei politiko – kaip žurnalistas ir prodiuseris visuomenei duodu daugiau naudos. Tiesa, pasąmonėje lindi idėja, susijusi su gimtuoju miestu Kaunu, kurį nuoširdžiai myliu, dėl kurio man skauda. Kalbu ne apie politinę veiklą – kalbu apie socialinę misiją. Norėčiau kokiu nors būdu pakeisti šio miesto mentalitetą, prisidėti prie to, kad laikinoji sostinė būtų vienas geriausių miestų Lietuvoje. Vienas kvadratinis kilometras aplink Kauno Rotušės aikštę jau sutvarkytas, bet visa kita man nepatinka. (Šypsosi.)

- Vienas žmogus gali pakeisti situaciją nežaisdamas politinių žaidimų?

- Gali. Vienas žmogus gali padaryti labai daug – jis gali įkvėpti kitus, sukurti tam tikrą atmosferą. Kažkodėl kauniečiams visada nesiseka – jie vis išsirenka ne tuos. Man nuoširdžiai gaila dėl to, kas vyksta Kaune.

- Jums yra siūlę kokį nors postą prezidentūroje arba Seime?

- Ne. (Juokiasi.) Kadaise siūlė prisidėti prie vienos partijos, tačiau pastaruoju metu nesu kviečiamas. Kol galėsiu veikti kaip žurnalistas ir prodiuseris, tą ir darysiu. Žurnalistika užsiimu ne todėl, kad vieną dieną tapčiau politiku. Žurnalistika reikalinga tam, kad tapčiau geru žurnalistu.

- Manote esantis geras žurnalistas?

- Taip. Įdomu klausytis kitų žmonių – man jie įdomesni nei aš pats sau. Mėgstu gilintis ir ruoštis. Manau, kad neblogai dirbu savo darbą, o kada nors, tarkim, po dešimties metų, būsiu dar geresnis. Juk kaupi žinias, atsimeni daugiau dalykų.

- Bent kartą darėte interviu visiškai nepasirengęs?

- Niekada. Visuomet ruošiuosi – apmąstau kelią, kurį noriu nueiti su pašnekovu, susidėlioju tam tikras gaires. Politinėms laidoms rengiuosi kiekvieną dieną, todėl nereikia papildomai rengtis prieš eterį. Jei kalbame apie socialinę politiką, ekonomiką arba sportą, būtinai pasiruošiu.

- Kokia jūsų misija?

- Noriu viešąją diskusiją kilstelėti į įdomesnį lygį, skatinti politikų bendravimą, pateikti įvairiausių nuomonių ir iš to, ką darau, išspausti kiek įmanoma daugiau žurnalistikos. Nesu tikras, ar per prezidento rinkimų debatus pavyko tai padaryti, tačiau Seimo rinkimų debatuose prieš pusantrų metų sugebėjau tą pasiekti.

Labai norėčiau, kad žmonės Lietuvoje kritiškai vertintų aplinką, kad visuomenė kritiškai mąstytų ir judėtų toliau nuo proletariato. Noriu, jog tautiečiai netikėtų nei politika, nei žiniasklaida, kad jie rinktųsi kuo daugiau informacijos šaltinių, kad patys darytų išvadas, o ne bėgtų iškišę liežuvį paskui naują mesiją, tenorintį juos apkvailinti.

- Turite teisingo žmogaus įvaizdį. Kada nors esate padauginęs alkoholio?

- Esu. Žinau, kas yra pagirios. (Juokiasi.) Ką reiškia „teisingas“? Tai, kad nuo tilto nešokinėju žemyn galva ant asfalto? Taip, aš to nedarau. Ar būna, kad vakare nuėjęs išgerti taurę vyno nežinau, kur atsibusiu ryte? Nebūna, nes vadovaujuosi sveiku protu. Nežinau, ar tai – teisinga. Tiesiog man taip patinka. Daug žmonių mano, kad aš neteisingas, nes nesitryniau prie Garliavos tvorų, nevaikštau į mitingus ir nesikeikiu feisbuke.

- Niekada nebalsavau per rinkimus. Tai reiškia, kad esu nepilietiškas?

- Taip. „Aš niekada nebalsuoju.“ „Aš niekada nežiūriu televizoriaus.“ „Aš niekada neskaitau laikraščių.“ Man tai – labai keista. O kodėl nebalsuoji?

- Nes politikų įvaizdį ir šūkius suformuoja milžiniškos viešųjų ryšių ir reklamos agentūros. Dauguma žmonių balsuoja už įvaizdį. Juk jie asmeniškai nepažįsta politikų ir nežino, kas slepiasi po jų kaukėmis.

- Sutinku, bet nereikia žiūrėti, kaip elgiasi kiti – svarbu tai, kaip elgiesi pats. Jei žmonės balsuoja už šūkius, tu taip nebalsuok. Balsuok vertindamas kandidato intelektą, kompetenciją ir moralę. Skirk laiko politikai. Nemanau, kad verta skaityti populistų programas – jie neketina daryti to, kas jose parašyta. Išsirinkti kandidatą iš trijų Lietuvoje egzistuojančių pusiau normalių partijų sunku, bet įmanoma.

Nežinau, ar būti nepilietiškam blogai pačiam žmogui. Tai – kiekvieno pasirinkimas. Tačiau tai – blogai Lietuvai. Pilietiškumas rodo norą ką nors duoti valstybei ir visuomenei, o ne tik sau ir savo šeimai.

- Ar Edmundas Jakilaitis ko nors bijo?

- Kaip ir visi, bijau paprastų dalykų. Bijau padaryti avariją. Lipdamas slidžiais laiptais bijau išsisukti koją. Bijau nusisukti galvą. (Juokiasi.)

Neturiu auditorijos baimės, nes publikos nereikia bijoti. Iki eterio likus valandai jaučiu jaudulį ir nerandu vietos, nes laidai jau būnu pasirengęs. Prakaituoju, kaista ausys. Tokiais atvejais norisi, kad laikas eitų greičiau. Kai pamatau „Dėmesio centre“ pradžią skelbiančią užsklandą, viskas sustoja į savo vietas.

- Bijote odontologo?

- Niekada jo nebijojau, nes žinau, kam reikalingas odontologas. (Juokiasi.) Kai mano vaikai - dešimtmetė Barbora ir šešiametis Bernardas buvo mažesni, jie jo bijojo, bet dabar irgi nebijo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"