TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kodėl rinkėjas balsuoja?

2011 02 12 0:00

Artėja politikų šventė - rinkimai. Nors ne prezidentiniai ir ne Seimo, vis viena įdomūs. Politikai vėl bandys paveikti rinkėjus, todėl daugelyje sociologinių apklausų kruopščiai bus renkami duomenys, turintys atskleisti, kas ir kaip balsuos. Kartais tai leidžia numatyti rinkimų rezultatus, kartais nuvilia, nes klastingas rinkėjas balsuoja ne taip, kaip žadėjo.

Rinkėjų pažinimo svarba politikų vis labiau suvokiama, ir jai skiriama vis daugiau dėmesio, tačiau politikų ar partijų užsakytuose tyrimuose vyrauja itin pragmatiškos nuostatos, vis kartojama ir kartojama ta pati tyrimo schema, kurios tikslas - išsiaiškinti, kiek rinkėjų ir už ką balsuos, bet nebandoma atsakyti į klausimą: "Kodėl rinkėjai iš viso balsuoja?"

Psichologinių ir sociologinių teorijų bei tyrimų, ieškojusių į jį atsakymo (bent jau Vakarų šalyse), netrūksta, tačiau apibendrinančio atsakymo ir ten stokojama. Galima paminėti bent kelis labiau paplitusius rinkėjų elgesio aiškinimus.

Rinkėjas gali balsuoti vienaip, o ne kitaip, nes susitapatina su referentine grupe, šeima, kolegomis. Pavyzdžiui, žemaičiai turėtų balsuoti už žemaičius, o balsuojantieji kitaip galėtų būti smerkiami. Nedidelis Žemaičių partijos populiarumas rodo, kad toks kreipimosi į rinkėjus būdas nebuvo sėkmingas, nes rinkėjai veikiausiai tapatinasi su kitomis visuomenės grupėmis, o ne su savo regiono žmonėmis. Tas pats nutiko ir su Moterų partija. Kreiptis į 54 proc. rinkėjų ir paskelbti, kad bus atstovaujama jų interesams, atrodė perspektyvu. Tačiau rinkėjos nepanoro, kad jomis taip primityviai manipuliuotų, ir lytiškumu paremta partija dingo iš Lietuvos politinio gyvenimo.

Rinkėjas gali norėti elgtis taip, "kaip visi", gali norėti priklausyti daugumai. P.Smithas ir M.Bondas nurodo, kad rinkėjai linkę palaikyti tas grupes, kurias laiko favoritėmis, ir jas pasirinkę nebeanalizuoja kitų politinių grupių siūlymų. Prisijungimo prie daugumos psichologinis mechanizmas toks įtaigus, kad ne vienoje demokratinėje Vakarų šalyje uždrausta prieš rinkimus skelbti statistines prognozes, nes manoma, kad jų paveiktas rinkėjas gali keisti savo sprendimą.

Rinkėjo balsavimą gali lemti politinė ar partinė identifikacija su politiku ar partija, kurie ir tampa savita jo referentine grupe. Tai yra grupė, į kurios normas, vertybes ir nuomones atsižvelgiama. Toks susitapatinimas bei siekimas pastebimai palengvina rinkėjo apsisprendimą, nes leidžia jam spręsti vadovaujantis apibendrinta gėrio ir blogio samprata. Mat skirtingų ideologijų, tautų ar kitko priešinimas (socialdemokratas - konservatorius, lietuvis - nelietuvis) visada veda sprendimo "geras - blogas" link. Šiuo atveju reikšmingas yra ir pilietinės pareigos atlikimo jausmas.

Rinkėjas gali remtis ir racionalesniais sprendimais, balsuodamas siekti naudos ir rinktis tą kandidatą, kurį palaikydamas tiki daugiausia laimėsiąs dvasiškai ir/ar materialiai. "Kiekvienas protingas žmogus, - rašo A.Downsas, - sprendimą, kaip balsuoti, priima tokiu pat būdu, kaip ir kitus sprendimus: jei pelnas viršija išlaidas - balsuoja, jei ne - susilaiko." Balsavimo "pelnas" gali būti ir tiesioginis rinkėjo papirkimas, ir simbolinės dovanos (partijos atributika, politiko nuotrauka) rinkėjui, ir moralinis pasitenkinimas balsavus. Jeigu jos mažesnės nei išlaidos (transporto išlaidos, balsavimui skirtas laikas, blogo oro sukelti nepatogumai) - nėra paskatos dalyvauti rinkimuose.

Rinkėjo sprendimams balsuoti ar nebalsuoti įtakos turi ir rinkimų kampanijos prestižas. S.W.Rosenbergas ir K.Harrisas konstatuoja, kad JAV prezidento rinkimai pritraukia daugiau rinkėjų nei savivaldos rinkimai. Tą patį dėsningumą įžvelgtume ir Lietuvoje vykstančiuose rinkimuose.

Iš suminėtų rinkėjų elgesį aiškinančių teorijų galima padaryti paprastą išvadą: vaizdinys, nuostata, racionalus sprendimas, leidžiantis rinkėjui priskirti save prie grupės, kurią jis suvokia kaip "mes", yra lemiantis. Jeigu grupė, su kuria tapatinasi rinkėjas, balsuoja vienaip ar išvis nebalsuoja, yra didelė tikimybė, kad ir jis pasielgs panašiai. Savęs priskyrimas grupei, suvoktai kaip "mes", gali remtis vertybėmis (idealiomis, pragmatinėmis) ar bendru nusivylimu ir jomis, ir politine sistema. Pastaraisiais atvejais mažėja politinis aktyvumas, todėl tiek politikai, tiek rinkėjai nuolat jaučiasi nusivylę ir nuvilti, nes prarado vienijančius jausmus bei tikslus ir vis labiau įsigali ryšių tarp individo ir visuomenės irimo pojūtis. Tokius išgyvenimus L.Strole's apibūdina anomijos terminu. Jis rašo, kad anomiją rodo atskirų žmonių vertinimai, jog visuomenės lyderiai yra nusišalinę ar abejingi žmonių reikmėms; paplitęs požiūris, kad socialinė tvarka yra nestabili ir neprognozuojama, o socialinės normos atgyvenusios ir nebeveikia; suvokimas, kad gyvenime nėra pažangos ir vėl tenka spręsti anksčiau spręstus uždavinius; požiūris, kad socialinė aplinka nesaugi, o tarpasmeniniai santykiai neužtikrins paramos ir palaikymo; gyvenimo beprasmybės jausmas.

Anomijos jauseną galima būtų priešinti su demokratinės asmenybės pojūčiu, kuriam būdingas atsakomybės už save ir valstybę išgyvenimas. Politologai G.Almondas ir S.Verba rašo, kad priimtiniausias demokratiškos visuomenės pilietis, o kartu ir rinkėjas, turėtų būti racionaliai aktyvus. Šiuose pageidavimuose slypi giluminiai modernių visuomenių prieštaravimai, nes racionalus rinkėjas pastebi, kad ne tik Lietuvos, bet ir įtakingiausių pasaulio valstybių vadovybės dažnai elgiasi neracionaliai, todėl, remdamasis savo patirtimi, abejoja, ar atsiras demokratinis ir protingas valdymas. Daugelis rinkėjų sutiktų, kad valstybės valdymas remtųsi moksliniais tyrimais, t. y. racionalumu, tačiau tuo pačiu metu jie nori, kad valdymas atitiktų daugumos norus, t. y. remtųsi emocijų, vaizdinių jėga. Be to, kritiškai vertindami valdininkus ir politikus jie sutinka, kad verslo vadybininkai, kurie paskirsto išteklius, nustato daugelio paslaugų ir prekių kainas, liktų nekontroliuojami.

Politikai savo ruožtu pageidauja, kad rinkėjas būtų nuosaikus, pasitikintis valdžia, kad jis ir dalyvautų politikoje, bet pernelyg į ją nesikištų, t. y. nekliudytų valdžiai. Tokios pilietinės nuostatos gerai dera prie Vakarų valstybėms būdingos materialinės gyventojų gerovės ir valstybės rūpinimosi jų socialiniu saugumu. Kita vertus, net ir Vakarų valstybėse pilietiškumo samprata yra prieštaringa. Iš piliečio tikimasi aktyvumo, dalyvavimo politiniuose veiksmuose, o drauge - ir lojalumo valdžiai.

Lietuvoje, įvairiais skaičiavimais, už skurdo ribos gyvena ketvirtadalis-penktadalis žmonių, kurie nesijaučia saugūs nei socialiai, nei fiziškai, todėl vakarietiškas pilietiškumo modelis vargiai ar gali būti visiškai realizuotas. Visuomenė, kurioje dauguma piliečių nepatenkinti valdžia ir kone pusė jų yra politiškai pasyvūs, nedalyvauja politiniame gyvenime, nebalsuoja rinkimuose, veikiausiai savo esme nėra demokratiška.

 

Pagal spaudai rengiamą knygą "Politikų psichologija"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"