TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kokio velnio žmonės keikiasi?

2010 02 20 0:00
R.Ščiogolevaitė tikina nepažįstanti nė vieno žmogaus, kuris visiškai nesikeiktų.
LŽ archyvo nuotrauka

Kažin ar atsirastų bent vienas žmogus, kuris nė karto gyvenime būtų nenusikeikęs. Bent jau mintyse. Kad tave kur griausmas, rupūžėle žydromis akytėmis, maniau, jog parašyti šį straipsnį bus sudėtinga - žinomi žmonės neišsiduos, kad keikiasi, ir juolab neįvardys dažniausiai vartojamų keiksmažodžių. Pasirodo, klydau.

Rytoj minima Tarptautinė gimtosios kalbos diena. Keiksmažodžiai, ypač "pasiskolinti" iš artimesnių ar tolimesnių kaimynių valstybių, mūsų kalbėsenos tikrai nepuošia. Kaip ir ar dažnai keikiasi, pasiteiravome dainininkės Rūtos Ščiogolevaitės, žurnalistės, televizijos laidų vedėjos Vilmos Čereškienės, olimpinio čempiono Virgilijaus Aleknos, muzikologės ir televizijos laidų vedėjos Zitos Kelmickaitės ir sporto komentatoriaus Lino Kunigėlio.

Kai susierzina.

Aštriomis replikomis garsėjanti dainininkė Rūta Ščiogolevaitė sako nepažįstanti tokio žmogaus, kuris visiškai nesikeiktų. "Visi tai darome, tik skiriasi keikimosi dažnumas ir vartojami keiksmažodžiai, - tvirtina ji. - Kada aš tai darau? Na, paprastai tada, kai kas nors nepasiseka, kai dėl ko nors susinervinu, susierzinu." Pasak pašnekovės, ji keikiasi įvairiai: ir lietuviškai, ir iš svetur atkeliavusiais žodžiais ar jų junginiais. Tačiau lietuviškus keiksmažodžius teigia vartojanti rečiau nei skolintus iš kitų kalbų. "Kodėl? Atsakymas labai paprastas. Abejoju, ar kas nors apskritai susimąsto, kokia kalba keikiasi. Jei žinočiau, kodėl taip yra, galbūt lietuviškai keikčiausi dažniau, - šypteli Rūta. - Manau, keiksmažodį galima palyginti su neapgalvotu jaustuku. Vieną arba kitą frazę pavartojame spontaniškai." Paklausta, koks keiksmažodis jai parankiausias, R.Ščiogolevaitė atsako: "Ko gero, vienas tų nekalčiausių bus "blemba". Tiesą pasakius, galiu išduoti paslaptį - jau kuris laikas mudu su Deividu mokomės nebesikeikti, nes Adomas viską girdi ir labai sparčiai mokosi naujų žodžių."

Prakalbus apie vaikystėje girdėtus ir mokėtus keiksmažodžius, moteris patikina nebeprisimenanti, iš kur jų prisirankiodavo. Ir po minutėlės priduria, kad kartą buvo "prisišnekėjusi". "Regis, mokiausi penktoje klasėje. Per rusų kalbos pamoką dėl kažin kokios priežasties leptelėjau rieboką rusišką frazę "joptvaimat". Jei atvirai, pasakiau visiškai nesuvokdama reikšmės, - prisipažįsta ji. - Per pertrauką mokytoja man bandė paaiškinti, koks negražus šis keiksmažodis, net išvertė visus žodžius. Aš tik palinkčiojau galvą, nes vis tiek nelabai supratau, kuo blogi žodžiai "dulkinti", "tavo", "mama". Dar buvau per maža suvokti tokią reikšmę." Ar tėvai drausmindavo dukrą, kai ši nusikeikdavo namie jiems girdint? "Neprisimenu, bet neabejoju, kad drausmindavo. Natūralu, kai tėvai reaguoja į tai, kaip kalba jų vaikas", - sako R.Ščiogolevaitė.

Pamoką išmoko

Vilma Čereškienė tikina niekada nepamiršianti didžiausios savo

profesinės klaidos - keiksmažodžio. Riebų rusišką žodį moteris kadaise leptelėjo skaitydama žinias, nes manė, kad mikrofonai išjungti. Už tai buvo ilgai linksniuojama, barama, gėdinama. Išgirdusi, apie ką kalbėsimės, žurnalistė nusijuokia: "Nesu keikūnė - tai patvirtintų tiek artimieji, tiek draugai ar kolegos, bet po anos istorijos, kai nusikeikiau tiesioginiame eteryje, matyt, esu priskiriama prie viešai besikeikiančių asmenų. Manau, keiksmažodis yra tam tikras susitarimo dalykas. Lietuviai kuo puikiausiai žino, kaip rusiškai keiktis, todėl išgirdę taip audringai ir reagavo: "Oi, kaip negražu! Oi, kokia gėda!" Puikiai suprantu, kad eteryje tokie dalykai negalimi, kad privalu valdytis, bet jei būčiau nusikeikusi estų, Amerikos indėnų ar kokia kita kalba? Įdomu, kokia tada būtų buvusi aplinkinių reakcija? Šiaip ar taip, tą pamoką išmokau labai gerai."

Privačiame gyvenime V.Čereškienė keikiasi retai, paprastai išprovokuota konkrečių situacijų, sukeliančių negatyvias emocijas. "Kokios jos? Pavyzdžiui, važiuodama automobiliu supykstu ant nemandagių vairuotojų. Oi, kaip kartais užverda kraujas! - šypsodamasi prisipažįsta Vilma. - Lepteliu žodį ar kelis - ir garas išeina." Jai sunku paaiškinti, kodėl žmogus apskritai keikiasi. "Spėju, kad kiekvieno mūsų pasąmonė visada linkusi daryti tai, kas draudžiama, negalima. Kodėl taip yra, turbūt geriau pakomentuotų psichologai, - teigia moteris. - Taip jau yra, kad neigiami dalykai išprovokuoja neigiamas emocijas. Vieni keikiasi, kiti puola muštis, treti kaip nors kitaip išsilieja."

Kokios kalbos keiksmažodžius V.Čereškienė vartoja dažniausiai? "Jei anksčiau man kas nors būtų pasakęs, kad keikiuosi rusiškai, su tuo žmogumi būčiau labai susiginčijusi. Tačiau dabar nebegaliu neigti, jog tokių keiksmų mano žodyne nėra. Tas lemtingasis buvo būtent rusiškas, - dėsto laidų vedėja. - Nežinau, kodėl pavartojau būtent jį. Gal dėl to, kad esu tarybinis vaikas?.. Mano sūnūs keikiasi angliškai - suprantama, juk kiti laikai. Kaip į tai reaguoju? Audros namie nekeliu. Pirmiausia, todėl, kad tai nutinka retai. Antra, nemanau, jog keikimasis - pati didžiausia žmogaus nuodėmė." Pasak žurnalistės, jos atžaloms tam tikrų žodelių išsprūsta, pavyzdžiui, žaidžiant krepšinį. "Tačiau ar dėl to reikia bartis? - retoriškai klausia moteris. - Juk ir profesionaliems sportininkams ne visada pavyksta kontroliuoti savo emocijas. Paklauskite kokio nors krepšinio aistruolio, ar jis pyksta, kai mylimas žaidėjas nusikeikia, ar dėl to sportininkas tampa mažiau mylimas? Žinoma, ne."

Kodėl vyrai keikiasi dažniau negu moterys? Į šį klausimą V.Čereškienė atsako klausimu. "O kodėl vyrai daugiau geria? Rūko? Nežinau. Gal jų pasąmonė tokį elgesį traktuoja kaip vyriškumo įrodymą? Palaukite minutėlę, paklausiu kolegos Vlado, kodėl vyrai dažniau keikiasi (nusisukusi paklausia - aut.). Vladas sako, kad vyrus keiktis išmoko kariuomenė", - juokdamasi paaiškina žurnalistė. Po minutėlės moteris priduria, kad keikimosi dažnumui, pobūdžiui didžiausią įtaką daro šeima, aplinka, kurioje žmogus auga, formuojasi kaip asmenybė. "Suaugusieji rodo vaikams pavyzdį, - tvirtina pašnekovė. - Tegu jis būna tinkamas."

Baigdama pokalbį V.Čereškienė šypsodamasi patikina, kad ji ne už rusiškus, angliškus ar kokios kitos kalbos, bet už lietuviškus keiksmažodžius. "Tarkime, laiku ir vietoje pasakytas žodis "gaidys" kartais turi milžinišką poveikį", - tvirtina ji.

Tik lietuviškai

Tikras sporto džentelmenas Virgilijus Alekna santūriai šypteli, mat jam taip pat kartais išsprūsta keiksmažodžių. "Net ir nežinau, kokios situacijos juos išprovokuoja. Niekada apie tai negalvojau, - teigia disko metikas. - Manau, keikimasis - savaiminis reiškinys, tam tikras emocijų protrūkis. O juk žmogus ne visada pajėgus kontroliuoti emocijas. Tuo mes vieni į kitus ir panašūs. Net labai gerai išauklėti, garbingas pareigas einantys asmenys kartais nesusivaldo ir nusikeikia. Tai žmogiška."

Anot lengvaatlečio, sportuodamas jis stengiasi kiek įmanoma valdytis. Net ir tada, kai labai nesiseka. "Per varžybas, čempionatus mes, sportininkai, esame fotografuojami, filmuojami. Aplinkiniai, o juolab vaikai, fiksuoja mūsų veido išraiškos, menkiausius elgesio niuansus, - porina vyras. - Kartais prireikia nemažai pastangų, kad negražus žodis ar frazė būtų ne ištarti, bet nuryti."

Privačioje erdvėje V.Alekna sako nusikeikiantis. Ar dažnai? "To reikėtų teirautis šalia manęs esančių žmonių, nes savęs iš šalies nematai, negirdi, - tvirtina jis. - Kokius keiksmažodžius vartoju dažniausiai? Patinka lietuviški. Tikrai jų nevardysiu, nereklamuosiu, kad kiti nepradėtų kartoti. Tai - paprasti gyvūnų, gamtos reiškinių pavadinimai." Paklaustas, ar atžalos keikiasi ir kaip jis į tai reaguoja, olimpinis čempionas atvirai atsako: "Lankydami mokyklą sūnūs jau yra sukaupę nemažą bagažą keiksmų. Kartais lepteli vieną kitą frazę. Tačiau jiems pasakyta, kad namie tokių dalykų nebūtų. Paklūsta." Paprašytas prisiminti, ar vaikystėje jį patį, jei netyčia nusikeikdavo, tėvai taip pat drausmindavo, V.Alekna neslepia. "Man atrodo, jog anksčiau į keiksmažodžius buvo žiūrima kiek kitaip nei šiais laikais - giežčiau, - svarsto jis. - Dabar kai kurių žmonių kalboje kas antras žodis - keiksmažodis. Kodėl viskas taip pasikeitė? Milžinišką darbą šioje srityje, manau, nuveikė internetas, žiniasklaida, filmai."

Suspirgėjo ir lengviau pasidarė

Muzikologė, televizijos laidų vedėja Zita Kelmickaitė prisipažįsta, kad jos žodyne keiksmažodžių netrūksta. "Keiksmažodis man - kaip garsažodis, savotiškas jaustukas ar ištiktukas, taigi keikiuosi tikrai dažnai, - šypsodamasi paaiškina ji. - "Rupūžė", "žaltys", "gyvatė" ar kokie nors kiti gyviai kažkaip savaime iš dantų iškrenta. Atrodo, pasakiau, suspirgėjau tą akimirką, tarsi išspjoviau žodį ar žodžių junginį, ir lengviau pasidarė. Nebeliko pykčio, susierzinimo."

Moteris tvirtina vartojanti įvairius keiksmus - tiek lietuviškus, tiek pasiskolintus iš kitų kalbų. Kas lemia pasirinkimą? "Keiksmažodis dažniausiai išsprūsta nesąmoningai, nespėjus nė pagalvoti, koks jis, - patikina muzikologė. - Aišku, šiokios tokios įtakos turi ir konkreti situacija. Juk kartais norisi ką nors riebiau pasakyti, kitu atveju, priešingai, švelnesnis žodis ant liežuvio galo nusėda."

Pirmuosius keiksmažodžius Z.Kelmickaitė tvirtina išgirdusi kieme, gatvėje. "Augau Klaipėdoje, o šiame mieste labai daug rusakalbių. Vadinasi, ir keikdavosi žmonės dažniausiai rusiškai. Kai kurias frazes girdėdavau, o gal ir pakartodavau - tiesą sakant, jau nebepamenu - net nesuprasdama, ką jos reiškia, - greitakalbe beria žodžius. - Ar tėvai drausmindavo dėl keiksmažodžių? Lyg ir ne. Namie mes nesikeikdavome. Kita vertus, visi buvome žodingi, iškalbos kišenėje neieškodavome. Kadangi mėgdavome paplakti liežuviais, ir bartis nebuvo dėl ko."

Ar Z.Kelmickaitė turi parankiausią, tai yra dažniausiai vartojamą keiksmažodį? "Gal "rupūžė", "rupkė", - svarsto moteris. - Pamenu, mano šviesaus atminimo tėvas, jei ko nors nepadarydavau ar prasižengdavau, sakydavo: "Ak tu, rupūžini." Matyt, paveldėjau (nusijuokia - aut.). Tiesa, pastaruoju metu kažin kodėl labai pamėgau "suskį". Nežinau, kaip ir iš kur šis žodis pas mane atkeliavo, anksčiau jo tikrai nesakydavau."

Ar dėl keikimosi muzikologei yra tekę atsidurti nepatogioje situacijoje? "Ne, - papurto galvą ji. - Tačiau atkreipiau dėmesį, kad kai kurie žmonės labai jautriai reaguoja, kai aplinkiniai keikiasi. Vieni pasijunta nejaukiai, kiti pradeda keikūnus gėdyti, auklėti. Aš į besikeikiančius žmones žiūriu tolerantiškai. Man jie netrukdo."

Pirmenybė - rusų kalbai

Sporto komentatorius Linas Kunigėlis neneigia, jog keikiasi, tik pabrėžia, kad tai daro ne viešoje erdvėje. "Privačiame gyvenime keikiuosi gal net per daug, - prisipažįsta jis. - Kas tai išprovokuoja? Įvairios buitinės kritinės situacijos, pavyzdžiui, namie šalta, o židinyje esančios malkos niekaip neužsidega. Arba stoviu automobilių spūstyje ir kas nors užlenda be eilės. Situacijų galima išvardyti daugybę. Tiesa, kartais pajuntu, kad vienas ar kitas keiksmažodis kažkaip ima ir savaime išsprūsta net kalbantis su draugais. Tarsi norėčiau pagražinti pasakojamą istoriją. Na, gal ne tiek pagražinti, kiek pagyvinti."

Ar dėl keikimosi L.Kunigėlis kada nors yra atsidūręs nepatogioje padėtyje? Vyras patikina, kad tokių įsimintinų atvejų tikrai nebuvo. "Pirmiausia dėl to, jog dirbdamas niekada nesikeikiu, o juo labiau tiesioginiame eteryje. Tfu, tfu, tfu - kad tik neprisikalbėčiau, - juokdamasis simboliškai nusispjauna tris kartus. - Ar norisi pasakyti ką nors riebiau, kai per varžybas sportininkams nesiseka? Žinoma, bet jaučiu barjerą ir žinau, kada ir kur galiu tai daryti. Jei rungtynes stebiu namie, su draugais, visko pasitaiko."

Kokia kalba sporto komentatorius keikiasi dažniausiai? "Na, dviračio šioje srityje tikrai neišradinėju - pirmenybė atiduota rusiškiems keiksmams. Kartais į kalbą įsipina ir vienas kitas angliškas, - neslepia jis. - Kodėl keikiuosi rusiškai? Būtų kvaila teigti, kad iš šios kalbos pas mus atkeliavę keiksmažodžiai yra gražesni, skambesni ar dar kaip nors kitaip ypatingesni. Gal jie paprasčiausiai geriau atspindi emocinę žmogaus būseną? Lietuviški keiksmai man asmeniškai šiek tiek juokingi, tarsi netikri. O gal rusiškų keiksmažodžių populiarumą lėmė kelios dešimtys sovietinės okupacijos metų? Sunku pasakyti, kur čia šuo pakastas." Žurnalistas priduria, kad dauguma rusiškų keiksmažodžių, kiek jam yra tekę domėtis, turi labai senas

tradicijas, kai kurie mena net mongolų totorių laikus. Ar lietuviai dideli keikūnai? "Na, nuo rusų tikrai atsiliekame. Ir ačiū Dievui, kad esame taip toli jiems už nugarų, - nusijuokia vyras. - Jei atvirai, man atrodo, jog keikiamės nemažai. Aišku, ne visos socialinės grupės vienodai."

Pasiteiravus, kada ir kur išmoko pirmųjų keiksmažodžių, sporto komentatorius nedaugžodžiauja: "Pirmoji šių kalbos "perliukų" mokykla buvo darželis, kiemas, gatvė. Kaip į išmoktas frazes reaguodavo tėvai? Na, jiems girdint nesikeikdavau. Tėvai to nedarydavo, tad ir aš valdydavausi", - patikina vyras.

Paprašytas išduoti, koks keiksmažodis jo žodyne dažniausias, L.Kunigėlis mandagiai atsiprašo negalįs šiuo metu to padaryti (pokalbis vyko telefonu - aut.). "Nelabai galiu šnekėti, esu patalpoje tarp žmonių", - paaiškina jis.

Išreiškia neigiamą požiūrį

Kad ir kaip stengtumės "išvalyti" iš kalbos keiksmažodžius, jie gyvuoja. Nusikeikti ant ko nors supykus, ištikus nesėkmei, užsigavus ar sunkiai dirbant daugeliui yra norma. Atrodo, net palengvėja, kai lepteli tam tikrą žodį ar jų junginį.

Mokslininkai spėja, kad keiksmažodžiai atsirado žmonėms pradėjus kariauti tarpusavyje. Pirmieji ginklai buvo primityvūs, tad priešininkai pirmiausia suremdavo ne juos, bet susikaudavo žodžiais. Tokio karo tikslas būdavo įžeisti ir pažeminti priešą, kad šis išsigąstų ir atsitrauktų. Kitaip tariant, piktžodžiavimą žmonės suprasdavo kaip valios, jėgos demonstravimą.

Nemaža dalis keiksmažodžių kildinami iš religinių apeigų. Mūsų protėviai tikėjo, kad kai kurie žodžiai turi magiškų galių, todėl juos vartojo kaip užkeikimus arba prakeiksmus. Tiesa, darė tai saikingai. Kodėl? Atsakymas paprastas: tik žyniai gebėjo bendrauti su dvasiomis, tik jie mokėjo tą paslaptingą kalbą. Neatsargiai ištarta viena ar kita frazė galėjo turėti neigiamų pasekmių - užtraukti dvasių nemalonę ir valdžios bausmę. Ilgainiui žmonės pradėjo po truputį keisti žynių vartojamų žodžių tarimą. Pavyzdžiui, frazė "kad tave perkūnas" buvo keičiama į "kad tave griausmas", "kad tave kur" ar panašias - ir sakydavo jas kada panorėję. Savaime suprantama, turėdami tą patį tikslą: norėdami vieni kitus pagąsdinti ar perspėti.

Šiandien keiksmažodžių prasmė gana aiški - jie padeda išreikšti neigiamą požiūrį į tam tikrą dalyką. Mėginant suprasti, kodėl taip gausiai keikiasi dabartinis jaunimas, vertėtų atkreipti dėmesį į šią psichologų išvadą: jų manymu, daugumai paauglių ir jaunuolių keiksmai yra tiesiog būdas išlieti blogas emocijas - įtūžį, pyktį, nepasitenkinimą, pagiežą, nusivylimą pasauliu. Tai ženklas, kad jaunas žmogus turi psichologinių problemų, jam paprasčiausiai trūksta meilės, nuoširdaus bendravimo, aplinkinių supratimo. Žaliam jaunimėliui keikimasis taip pat asocijuojasi su šaunumu, savarankiškumu, nepriklausomybe nuo tėvų.


 

* Keiksmažodžiai atspindi įvairaus laikotarpio žmonių pasaulėžiūrą. Lietuviškuose keiksmuose gausu tiek pagoniško tikėjimo liekanų, tiek krikščionybės įvaizdžių. Pavyzdžiui: kad tave velniai į peklą nujotų; po paraliais; po perkūnais; suk tave devynios; eik šunų šukuoti; kad tave zuikiai subadytų; kad tu kiaurai žemę prasmegtum; kad tu suruktum; žalčio koja; kad tave per krūmus, po šimts gegučių; kad tau ežys kelnėse išdygtų; nevaryk Dievo į medį; o jergutėliau, ir t. t.

* Labai daug keiksmų turi seksualinių užuominų, juose minimi žmogaus lytiniai organai. Kuo blogos šios vietos? Tokių keiksmažodžių prasmę lengviau suprasti pažvelgus į juos kaip į senovės užkeikimų likučius. Tarkime, ką nors pasiuntus į moteriškų lytinių organų sritį, reikia įsivaizduoti, jog iškeiktasis ten ir atsidūrė. Vadinasi, jis dar nėra gimęs. Senovės žmonių logika paprasta - negimęs tolygu negyvas. Taigi tokia frazė kadaise reikšdavo linkėjimą mirti. Vyriško lytinio organo minėjimas skelbia besikeikiančio asmens pranašumą keikiamojo atžvilgiu, savo jėgos demonstravimą. Kitaip tariant, iškeiktasis bent žodžiais priverčiamas atsidurti moters pozicijoje (tai reiškia, kad keikiantysis galės su juo santykiauti).

* Keiksmažodžiai, minintys motiną, vadinamieji matai (jų ypač gausu rusų kalboje), aiškinami dvejopai. Anot mokslininkų, keikimasis "matu" plačiai paliudytas įvairiose pagoniškos kilmės apeigose: vestuvių, derliaus nuėmimo ir panašiose. Antru atveju keikūnas pareiškia, kad "buvo paėmęs" keikiamojo motiną. Tokiais žodžiais jis neva tvirtina, jog galėtų būti keikiamo asmens tėvas. Vadinasi, šis yra už jį žemesnės socialinės padėties, silpnesnis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"