TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kompozitoriaus vienatvė ir kūryba kaime

2008 08 28 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Tuo metu, kai daugybėje muzikos festivalių skamba kompozitoriaus Algirdo Martinaičio kūriniai, labai mažai bendraujantis autorius ravi česnakus, skina žirnius, skaito apie atsiskyrėlišką gyvenimą ar mėgaujasi sparnuočių choro melodijomis. Per pastaruosius 20 metų visi parašyti kūriniai atsirado gyvenant kaime.

Pardavęs sodybą Santariškių kaime prie Širvintos, kompozitorius grįžo į prieš kelis dešimtmečius įsigytą trobelę prie Neries tame pačiame Širvintų rajone. "Aš kaip gudrus lapinas - buvau pasilikęs atsargą", - juokiasi jis. Grįžęs prisiminė, kaip tik atsikėlęs į šią seną trobelę ėmė rašyti kūrinį "Abaddon" (bedugnės angelo iš Apreiškimo Jonui vardas), kurį tarsi padiktavo ypatinga gamtos erdvė. Žemė ten labai šaltiniuota, o namelis stovi mažne ant septynių šaltinių. "Vilniuje tikrai nebūčiau sumanęs tokio kūrinio", - prisipažino kompozitorius, LŽ žurnalisto kalbintas sostinėje.

- Gamta perduoda savo impulsus?

- Jos labai stiprus informacinis laukas. Ne iš karto, o tik atsigręžęs atgal (vėliau vis tiek imi analizuoti) supratau, kad tai buvo to lauko įtaka. Mano ryšys su gamta įprasmintas daugelyje kūrinių.

- Kiek muzikos sukurta kaime, kiek - Vilniuje?

- Gyvenu ten, kaime, į Vilnių ti k atvažiuoju. Žiemą kartais būna, kad gyvenu čia, o ten tik nuvažiuoju. Visi pastarųjų dvidešimties metų kūriniai sukurti kaime.

- Tačiau ir Vilnius turi nepaprasto sakralumo aurą.

- Pastaruoju metu rašau daug religinės muzikos. Ji kaip tik susijusi su miestu - Vilniumi, jo aura. Miesto stiprybė - bažnyčios kaip dvasiniai centrai. Jau keletą metų rašau muziką Dievo Gailestingumo šventovės užsakymu.

- Ar esate turėjęs ekstrasensinių potyrių, kurie atitekėjo į kūrybą?

- Galbūt skirtingai nei kiti, nenoriu to viešinti, skelbti. Man tai neliečiamas, nejudinamas slėpinys.

- Neverbalizuojamas?

- Taip, neperpasakojamas.

- Ar žinote, kad jūsų kolegos labai domisi ekstrasensorika?

- Kai kurie įpuolę net į priklausomybę. Žmogus visada nori būti didesnis už kitą, todėl stengiasi ne tik suprasti paslaptingas galias, bet ir išmokti jas valdyti. To siekdamas kankinasi, ieško parapsichologų, burtininkų pagalbos. Apskritai dabar - tokio pobūdžio

informacijos tvanas. Bet viskas susiję su Paslaptimi, o ji - neatskleidžiama. Paslaptį reikia gerbti.

- Įdomu, kaip muzikologams sekasi narplioti jūsų muzikos paslaptis?

- Aš kampuotai keičiuosi. Buvo vienas periodas ir vienokia muzika, paskui - kitokia. Pavyzdžiui, rašydamas religinę muziką nesinaudoju niekuo, kas atrasta muzikoje kaip moksle: tam tikromis komponavimo sistemomis, technologijomis. Ten tas negalioja - pajutau. Rašau ir visiškai kitokią, kartais - labai ironišką muziką. Šiuo metu skaitau knygą "Šv.Idiotas", apie jurodivo, šventojo kvailelio, fenomeną - jis mane labai domina. Kuriantis menus žmogus nė pats nepajunta, kad atstovauja tam tikrai kvailybei. Kiek yra kvailumo žmogaus pastangose atrasti ką nors nauja! Tas "kas nors nauja" meno pasaulyje yra kvailybės klampynė, į kurią labai paprasta įminti koją.

- Religinė muzika - tik dėl to, kad gaunate užsakymą? O gal ji susijusi su gyvenimo lūžiais?

- Atspėjot. "Lūžau" apie 1993-iuosius, kadangi atsisakiau bohemiško gyvenimo būdo. Su Bažnyčia visą laiką turėjau tam tikrą santykį, jaunystėje esu vargoninkavęs; tai nebuvo aklas puolimas, kai žmogus nebežino, kur pulti (žinoma, gerai, kad puola - gelbstisi), o ramus atsigręžimas. Gal kad tada skaičiau Antano Maceinos "Saulės giesmę", pradėjau rašyti kūrinius šventojo Pranciškaus tekstais. Su pranciškonų provincijolu broliu Benediktu Jurčiu sutarėm, kad aš rašysiu, rašysiu, rašysiu - be jokių užsakyminių įsipareigojimų. Taip buvo sukurta nemažai bažnytinės muzikos, labai daug - šventojo Pranciškaus tekstais.

- Kaip šiandien traktuojate ankstesnį bohemišką gyvenimą - kaip būtiną tarpsnį tam tikrai kūrybai rastis ar kaip nuklydimą?

- Dabar labai pasikeitusi bohemiško gyvenimo esmė ir samprata. Mūsų meto bohemiškumas kildavo iš kažkokios nesuvaldomos meilės - tarkim, muzikai. "Užspaustos" informacijos laikais buvo sunku gauti įrašų, bet viskas vis tiek būdavo gaunama. Kavinėse ir palėpėse skaitydavom poezijos tomelius. Buvo didžiulis noras bendrauti per meną: literatūrą, muziką. Du žmones susiedavo tvirta jungtis - knyga ar plokštelė. O kiek išgerta ar išpilta (kaip šiandien mėginama skaičiuoti) - ne tai svarbiausia.

- Ar dalijate savo sūnums patarimus remdamasis šia patirtimi?

- Sūnūs su menais nesusiję. Mano manymu, jie labai rimti. Taigi tik pajuokauju, kad šeimos galva parodė gerą pavyzdį. Iš tiesų šeimos tvirtovė yra žmona. Ji rūpinosi ir manimi, ir vaikais. Sūnus Dzidorius turi gerą darbą Liuksemburge, Karolis - studijuoja mašinų technologijas ir dirba.

- Ar sodyboje nesuėda laiko buitis, žemės darbai? Beje, ar juos visus mokate?

- Žemė yra egzistencijos, išlikimo pagrindas. Mieste vaikštai ne žeme, o kaime ji primena, kad reikia mokėti, pavyzdžiui, ravėti.

- Kodėl?

- Ravėjimas, labai konkretus susilietimas su žeme, yra pats naudingiausias dalykas sveikatai. Išrauni ne tik augalėlį, bet ir save apravi, apvalai. Ravėjimas - labai sąmoningas darbas. Medžio sodinimas irgi prasmingas. Kaime įsisąmonini visą aplinką, vieną rytą nubudęs pagalvoji, kad net ir ne vietoje išaugęs medis yra su tavimi susijęs, nuolat ką nors tau byloja, einant pro šalį užkabina.

Keisti dalykai dedasi: žmogus, ant žemės gyvendamas, nuo jos visiškai nutolsta. Nepažįsta, neišmano. Rugių nuo kviečių neskiria. Nepažįsta paukščių. Dabar visi ženklai rodo, kad žmogus privalės gręžtis į žemę - tai vienintelis išlikimas, kitokio nėra. Žemė, gyvas organizmas, už nemeilę ir nedėmesingumą keršija.

- Ką auginate, kad ravite?

- Gėles. Česnakus. Pastarnokus. Žirnius. Namines žemuoges. Petražoles. Kitus smulkius augalus stalui papuošti.

- Valgį ruošiate pats?

- Kai kas nors paklausia: "O ką tu valgai?", tada susimąstau: iš tikrųjų, ką? Kai gyveni vienas, valgis ir valgymas tarsi nepastebimi. Esu tokio amžiaus (po poros metų sukaks šešiasdešimt), jog jau praėję tie laikai, kada maistas būtinai turėjo būti skanus, išmoningai patiektas. Maistas turi būti kuo paprastesnis ir netrukdyti gyventi. Gali būti prėskas kaip šienas. Rytais nevalgau, kadangi prisisotinęs turbūt nieko ir nesukurčiau. Išgeriu tik kavos. Stengiuosi, kad maistas nekliudytų nei kūrybai, nei organizmui, pavyzdžiui, neskatintų gamintis cholesterolio. Pats nežinai, kuo esi gyvas, kažką valgai nekreipdamas į tai dėmesio.

- Artėjate prie vienuolinio gyvenimo idealų.

- Mėgstu paskaityti apie vienuolinį gyvenimą. Taip ir reikia gyventi. O ne pulti į maistą kaip į lošimą - kad su juo ką nors laimėtum sau.

- Ar jūsų sodybos aplinkoje likę paukščių? Prisiminiau ornitologinius jūsų tragiškosios "Cantus ad futurum" motyvus.

- Aplink sodybą, kurią ką tik pardaviau, prieš kelis metus pradėjo kirsti mišką, senus ąžuolus, uosius, šią vasarą itin gausiai. Atsitiko keistai kraupus dalykas: paukščiai, turėję lizdus miške, skrido į sodybą numirti, nes nebeturėjo kur skristi. Skrido drugiai - kokių profesoriaus R.Kazlausko knygoje neradau. Štai tokie dalykai...

- Tai gal bus "Cantus ad futurum 2"?

- Manau, kad anksčiau ar vėliau visi kūriniai susieis į "Atsisveikinimo simfoniją"...

Na, o prie senosios sodybos, kuri man liko, plyti raistas. Kai pirmą kartą ten atvažiavo Petras Vyšniauskas, nesuprato kur pakliuvęs - tuntai paukščių "skalijo" visa gerkle, nesidrovėdami, nes ten jiems - laisvė. Aš įpratęs: girdžiu sustyguotą chorą, gerą harmoniją. O jam - naujas garsynas.

- Šią vasarą festivaliuose atlikta daugybė jūsų kūrinių.

Toks įspūdis, kad jei visur būtumėt dalyvavęs, nebūtumėt turėjęs atokvėpio.

- Pats niekada neskaičiuoji, kas, kur ir kiek. Bet sužinai, kad daug, nes yra kas skaičiuoja - LATGA-A. Šventas jų darbas.

- Užpernai ir šiemet pelnėte LATGA-A Aukso žvaigždę kaip Metų autorius.

- Džiaugiuosi, kad mano muzika lieka toje žemelėje, kur gimsta - Lietuvoje. Kitus labiau džiugina jų kūrinių atlikimas svetur. Tai irgi gerai, nesakau, nes ir mane "išveža", bet svarbiau, kad čia sukurta muzika įsitrauktų į čionykštę kultūros apytaką.

- Ar keitėsi jūsų požiūris į šlovę įvykus lūžiui?

- Į šlovę? Nei jos yra, nei bus. Kai esi dar nežinomas ir tik pradedi įsilieti į kultūrinę erdvę, smagu, jei būni pastebėtas ar kas nors parašo. O dabar reikia kurti įvaizdį. Jį susikuria neįgalieji, tiksliau, jiems jis yra sukuriamas, tą darbą dirba daugybė žmonių. Madonna juk irgi neįgali: nei balso, nei muzikinių atradimų. Bet kaip viskas padaroma! Mūsų kartos žmonės tuo ir ypatingi: nedaro nieko (arba labai mažai) dėl savo įvaizdžio. Ramybės būsena, man regis, žymiai tvirčiau negu ėjimas į informacinius, viešųjų ryšių pragarus.

- Kokius dar pragarus patiria kompozitoriai, kokių baimių turi? Kad rašys, kaip jau buvo rašęs kas nors kitas arba jis pats?

- Gal tai susiję su laikotarpiu - perėjimu į didžiąją Vandenio erą, bet mene pastebimas jau buvusių, kažkada atrastų dalykų kartojimas.

Pamenu, 1988 metais rašiau "Piktybės gėles". Tada domėjausi Olivier Messianu. Jaučiau, kad rašau panašiai kaip jis ir nieko negaliu padaryti, kad to išvengčiau. Anotuodamas kūrinį prisipažinau, kad priartėjimas prie didelės žvaigždės apdegina.

- Ar vaizduojatės savo klausytoją, ar tai rašant kūrinį nesvarbu?

- Iš viso labai mažai bendrauju. Nesinaudoju internetu, mano laiškus skaito žmona, atsakinėja sūnus. Kai užsieniečiai prašo atsiųsti natas, pajutę mano pasyvumą atsikabina. Po kūrinių premjerų pabėgu pro kitas duris ar per kitus laiptus. Esu sumanęs daugybę būdų, kaip išvengti "garbės". Man tai normalu, aš taip gyvenu.

- Beje, tai pirmas mano interviu su kompozitoriumi. Apie ką reikia kalbėtis su muzikos kūrėju, ko klausti?

- Anais laikais koncertuose pastebėdavau rašytojų, dailininkų: Juditą Vaičiūnaitę, Valentiną Antanavičių, kitus. Arba vidury koncerto matai - ateina Petras Repšys. Galvodavau: o kaip jie klauso ir kaip suvokia? Paskui pradėjau suprasti, kad yra bendri kultūros dalykai, kurie pakyla virš "materialiosios" muzikos raiškos ir yra suvokiami visų. Manyčiau, su kompozitoriumi reikia kalbėtis apie bendrus, visiems suprantamus dalykus. Kas iš to, jei būčiau pradėjęs žongliruoti terminais.

- Aleatorika ir panašiai?

- (Juokiasi.) Taip. Jau sakiau, kad bendrauju mažai. Tada pasitikrinu, ar nenukvailėjau. Viktorija Daujotytė yra sakiusi, kad kalbėdamas labai klaidžioju, "mėtausi". Neturiu studentų, neturiu kam šnekėti - žmona nesiklauso, vaikai tuo labiau, nėra nuoseklaus pasakojimo, dėstymo įgūdžių. Studentams dėstytum pagal tam tikrą logiką. Aš ir neformuoju logikos, kalbėti man - tarsi pinti krepšį, pinu ką tik noriu. Man būdinga nusišnekėti, pasakyti ką nors nusišnekant. Tada žmogus suklūsta.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"