TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Krašto savanorė: "Moterys vyrams nenusileidžia"

2014 05 31 6:00
Giedrė Kazlauskienė dabar augina dukrelę Karoliną. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Saulėtoje miesto parko aikštelėje Giedrė Kazlauskienė žaidžia su dukrele Karolina. Čia jauna moteris - tiesiog švelni, linksma ir rūpestinga mama. Tačiau kita jos gyvenimo dalis yra kariška. Tai - uniforma, pratybos, griežtas režimas, misija Afganistane.

G. Kazlauskienė yra Krašto apsaugos savanorių pajėgų 8-osios rinktinės 801 kuopos vyresnioji eilinė. Dar - kario žmona. Ir dviejų vaikų mama. Toks gyvenimas dera, bet civiliams gali būti ne visai suprantamas. Todėl smalsu sužinoti, kokia G. Kazlauskienės kasdienybė nuo tada, kai ji nusprendė tapti kare savanore, buvo misijoje Afganistane, koks apskritai kariškių šeimos gyvenimas.

Suartino išgyvenimai

Su būsimu vyru kariu Giedrė susipažino prieš misiją Afganistane. Bet jausmai įsižiebė jau grįžus į Lietuvą. Pora sukūrė šeimą ir dabar augina dukrelę Karoliną. Ar sutuoktinių karių gyvenimas labai skiriasi nuo civilių? G. Kazlauskienė sakė: "Esu lankstesnis žmogus, o vyras - tikras karys. Mėgsta drausmę, punktualumą, tvarką, kad jo būtų klausoma. Jam patinka sportuoti, bėgioti. Aišku, tvarka ir man prie širdies, todėl mūsų šeimos gyvenimas turi tam tikrą ritmą, grafiką. Be to, yra mažas vaikas, tad negali labai atsipalaiduoti. Šeimoje pasitaiko ir spontaniškų sprendimų, tarkime, netikėtai sumanome kur nors nukeliauti."

Sutuoktinių svajonė - turėti sodą, į kurį galėtų važiuoti savaitgaliais. Jie mėgsta baidares, kiekvienais metais stengiasi pakeliauti vandeniu. Abiem patinka žygiai pėsčiomis. Poros gyvenimas apskritai yra sportiškas, o poilsis - aktyvus. Klausiama, kokių turi moteriškų silpnybių, G. Kazlauskienė prisipažino, kad labai mėgsta papuošalus. Nepaprastai patinka skaityti knygas. Negali ramiai praeiti pro knygyną nenusipirkusi kokios nors knygos.

"Mano vyras Vaidas - vyr. seržantas, dirba Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų štabe, - pasakojo pašnekovė. - Kai susipažinome, jis tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotajame pėstininkų batalione Rukloje. Pradėjome bendrauti. Vykome į misiją Afganistane. Bendra veikla, išgyvenimai turbūt suartino. Tačiau tuo metu nedraugavome, tiesiog buvome vienoje komandoje. Kai grįžome, užmezgėme artimesnį ryšį."

Lietuvė su Afganistano vaikais. /Asmeninio albumo nuotraukos

Nuo ryto iki vakaro - Rukla

Prieš trejus su puse metų Giedrė į misiją Afganistane vyko kaip civilių ir karių bendradarbiavimo grupės specialistė. Tolimoje šalyje ji praleido beveik septynis mėnesius. Kodėl moteris, užuot mėgavusis prie Viduržemio jūros saulės voniomis, iškeliavo į pavojingą kraštą? "Kiekvienas individualiai sprendžia, ko nori. Mano smalsumas neturi ribų. Jei dabar būtų galimybė, turbūt vėl išvažiuočiau, - šypsodamasi tvirtino karė savanorė. - Tai buvo smalsumas, noras pažinti, patirti, išbandyti save... O rizika? Tada negalvojau apie tai, kad kas nors galėtų atsitikti."

Siekdama įgyvendinti norą vykti į misiją Afganistane, Giedrė įstojo į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Prasidėjo intensyvus pasiruošimo etapas: bazinis kario savanorio parengimo kursas ir kitokie dalykai. Galiausiai jauna moteris buvo priskirta Algirdo mechanizuotajam pėstininkų batalionui. Tada ji konkrečiai ėmė rengtis misijai Afganistane. Pasiruošimas truko pusmetį. "Iš ryto važiuodavau į Ruklą, vakare grįždavau namo. Buvo sunku, bet juk tai - geras iššūkis!" - tikino Giedrė. Karės kasdienybė buvo tokia: savarankiškas fizinis rengimasis, bendros imitacinės situacijos, mokymasis derinti veiksmus, šaudymo pratybos ir taip toliau. Krūvis nemoteriškai didelis, tačiau troškimas vykti į misiją Afganistane - nepalyginti didesnis.

Tolimos šalies vietos gyventojai ir lietuvės iš misijos.

Smalsios Afganistano moterys

Kaip pasakojo G. Kazlauskienė, iš pradžių į Afganistaną išskrido parengiamoji grupė, o paskui ir ji su pagrindine maždaug šimto žmonių grupe. Dėl kelionės ypatumų naktis praėjo be miego, bet nuovargis nesusilpnino pirmo įspūdžio išvydus Afganistaną. "Kabulo oro uoste nusileidome paryčiais. Šalia jo - bazė. Visa teritorija uždara. O tolumoje kaip grėsmingas fonas matyti tamsiai rudi kalnai", - dalijosi įspūdžiais savanorė.

Pagrindinė jos veikla Afganistane buvo užmegzti ir palaikyti ryšį su vietinėmis moterimis bei vaikais. Tikslas - padėti įgyvendinti tarptautinius projektus, tokius kaip mokyklų ir mažų hidroelektrinių statyba, kelių tiesimas. Stebėti, kaip gyvena šalies moterys, lankytis ligoninėse ir net kalėjime. "Pagal šios šalies kultūros tradicijas moterys negali bendrauti su kariais vyrais, - aiškino lietuvė. - Todėl buvau siunčiama su jomis kalbėtis, tartis ir panašiai." Susišnekėti padėdavo vietos vertėjai, bet kai kurios afganistanietės ir pačios suprato angliškai. G. Kazlauskienė teigė, jog vietinės buvo smalsios ir noriai bendravo. Jos stebėjosi, kad mūsų moterys gali tarnauti kariuomenėje, vilkėti uniformą, mūvėti kelnes. Domėjosi viskuo: ar lietuvė yra ištekėjusi, ar turi vaikų, kaip čia atvažiavo, ką veikia. "Bendraudavome moterų būrelyje, jokio barjero nebuvo. Ir aš galėjau klausinėti apie tai, kaip jos gyvena. Moterys pasakodavo apie vaikus, vyrą, kad namie sunkiai dirba..." - prisiminė Giedrė.

Jai labai įstrigo į atmintį bendravimo atmosfera Afganistane, kai pavykdavo užmegzti ryšį su vietiniais. Pavojingų nutikimų per misijos laikotarpį nebuvo. Kaip vieną įdomesnių dalykų savanorė paminėjo vizitą į moterų kalėjimą. Viena vyresnio amžiaus kalinė buvo įtariama teroristine veikla. Kita kalėjo už tai, kad pagimdė nesantuokinį vaiką. Ji pastojo, kai buvo užpulta ir išprievartauta. G. Kazlauskienė teigė, jog tokios yra Afganistano tradicijos: moterys niekur negali eiti vienos, be vyrų palydos. "Apsilankymas moterų kalėjime sukrėtė", - neslėpė savanorė. Ten ji žiūrėjo, kokiomis sąlygomis laikomos kalinės, ar gerai prižiūrimas kūdikis, stengėsi parodyti dėmesį už grotų atsidūrusioms moterims.

Giedrė Kazlauskienė sakė, kad Afganistano moterys smalsios ir noriai bendrauja su svetimšalėmis.

Nerimauti nereikia

G. Kazlauskienė iš pirmos santuokos turi 13 metų sūnų Martyną, o su dabartiniu vyru Vaidu - metų ir penkių mėnesių dukrelę Karoliną. Kai vyko į misiją Afganistane, moteriai reikėjo nuspręsti, kam palikti Martyną, kol jos nebus Lietuvoje. Buvęs sutuoktinis pats norėjo rūpintis tuomet devynmečiu vaiku, o ne palikti jį, tarkime, pas senelius. Taip draugiškai ir sutarta. Savanorė prisiminė, kaip iš Afganistano skambindavo sūnui, bendraudavo su juo, klausdavo, ar paruošė pamokas. Berniukas didžiuojasi savo kare mama.

Kadangi moterys laikomos fiziškai silpnesnėmis už vyrus, galbūt joms svarbesnė dvasinė stiprybė? "Po misijos Afganistane dėl to pasiginčyčiau. Jei moteris gerai ruošiasi, ji tampa stipri ir vyrui nenusileidžia. Juk neša tokį patį svorį, niekas nepadeda. O ginklas, šoviniai, šalmas ir neperšaunama liemenė sveria daugiau kaip 20 kilogramų. Su kuprine svoris būna dar didesnis, - tvirtino G. Kazlauskienė. - Kai rengėmės misijai, dalyvavome įvairiose sudėtingose pratybose: teko su visa amunicija eiti į 20 kilometrų žygį, bėgti po 10 kilometrų ir panašiai. "

Pasak savanorės, be ištvermės, dar labai svarbus dalykas yra šeimos palaikymas. Jis teikia dvasinės stiprybės. "Kai mano tėvai sužinojo, kad noriu važiuoti į Afganistaną, juos ištiko šokas, - prisiminė G. Kazlauskienė. - Mama gal tris savaites su manimi nekalbėjo, o tėčiui apie kelionę pasakiau tik likus mėnesiui. Tačiau šeima vis tiek mane palaikė, atvažiavo išlydėti, ir viskas buvo gerai."

Šiuo metu įtempta padėtis, "karšti taškai" yra ne kokiame nors tolimame krašte, bet Europoje - Ukrainoje. Grėsmė ateina iš kaimynės Rusijos. Daug kam tai kelia nerimą Lietuvoje. Bet galbūt nereikia labai baimintis? Juk šalies saugumu rūpinamasi. G. Kazlauskienė, prašoma tai pakomentuoti, sakė, kad Lietuvos kariai gana gerai pasirengę. "Jei nutiktų kas nors grėsminga, jie gintų šalį. Be to, nepamirškime, kad priklausome NATO. Todėl nereikia taip smarkiai išgyventi. Nebūsime palikti likimo valiai. Vyksta bendros su Aljansu pratybos. Gera tai matyti. Turime pasitikėti Lietuvos kariuomene ir mūsų partneriais. Manau, galime jaustis saugūs", - tikino kariškių šeimos atstovė ir dviejų vaikų mama.

Afganistano panorama.

...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"