TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Krokuvoje šlifuoja lietuviškus deimantus

2016 05 28 6:00
"Kasdien dirbu lituanistikoj srity, jaučiuosi atsakinga ir už Lenkiją, ir už Lietuvą", - sakė Beata Kalęba. Jūratės Mičiulienės (LŽ) nuotraukos

Krokuvos Jogailaičių universiteto Polonistikos fakulteto dėstytoja, literatūros istorikė dr. Beata Kalęba, gerai mokanti lietuvių kalbą, jau ne vienus metus tiesia kultūrinius tiltus tarp Lenkijos ir Lietuvos. „Dabar vadinu Lietuvą savo antrąja – išsirinktąja – tėvyne“, – prisipažino ji.

Prieš daugiau kaip 20 metų Jogailaičių universiteto Polonistikos fakultete buvo įsteigta Paribių literatūrinės kultūros katedra. Čia dirbantys mokslininkai tyrinėja su Lenkija susijusių rytinių šalių – Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos – literatūrą. B. Kalęba, dėstanti polonistams lenkų literatūros ir kultūros istoriją, skaito paskaitas ir apie lietuvių literatūros istoriją, lietuvių ir lenkų kultūrinius ryšius, verčia lietuvių poeziją į lenkų kalbą. O nuo ko viskas prasidėjo? Kaip jokių giminystės ryšių su Lietuva nesaistoma lenkė sumanė išmokti lietuvių kalbą?

"Labai džiaugiuosi, kad po mano dėstomo lietuvių literatūros istorijos kurso kasmet vis atsiranda keli studentai, kurie pradeda mokytis lietuvių kalbos", - sakė Beata Kalęba.

Dominuoja lituanistiniai tyrimai

Kad Jogailaičių universitete, kuris labai susijęs ir su Lietuvos kultūra, būtų atliekami lituanistikos tyrimai, pirmiausia, kaip prisimena pašnekovė, rūpėjo profesoriui Tadeuszui Bujnickiui. Tai jis įkūrė Paribių literatūrinės kultūros katedrą, daugelį uždegė domėtis Lietuvos literatūriniu gyvenimu, skatino ieškoti Lenkijai ir Lietuvai bendrų literatūrinių temų, nagrinėti kultūros bendrumus ir skirtumus, tyrinėti literatūros istoriją. Ir suprantama kodėl. Profesoriaus tėvas Teodoras Bujnickis buvo vilnietis poetas, 1931 metais su Czeslawu Miloszu ir Jerzy Zagorskiu įkūręs Vilniaus lenkų poetų sambūrį „Zagary“.

„Polonistas, literatūros istorikas Tadeuszas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą gimė Vilniuje. Dabar jam daugiau kaip 80 metų. Profesorius mėgsta sakyti iki šiol esąs stiprus, nes yra lietuvių kilmės, – kalbėjo B. Kalęba. – Jo nuopelnu mūsų katedroje visada dominavo lituanistiniai tyrimai, dauguma darbuotojų domėjosi Lietuva. Pavyzdžiui, kolega Pawelas Bukowiecas šiemet dėstė apie netipines tapatybes paribiuose, taip pat apie XIX amžiaus rašytojus, kūrusius lietuviškai ir lenkiškai, aiškino šį fenomeną kultūros istorijoje. Aš tyrinėjau ir studentams pasakojau apie simbolines biografijas paribiuose: kaip, pavyzdžiui, Adomas Mickevičius ar Tadas Kosciuška matomi lietuvių, baltarusių ir lenkų kultūroje.“

Krokuvos Jogailaičių universiteto Paribių literatūrinės kultūros katedros darbuotojai (iš kairės): prof. dr. hab. Andrzejus Romanowskis, dr. hab. Pawelas Bukowiecas, hab. dr. Iwona Węgrzyn., dr. Beata Kalęba.

Be kresų ideologijos

Mokslininkė atkreipė dėmesį į katedros pavadinimą – Paribių. „Kaip žinote, tebevartojamas žodis „kresai“. Jis turi labai seną tradiciją – kartais reiškia nostalgiją, bet būna vartojamas ir polonocentrine prasme. Kresais vadinami rytiniai Lenkijos (tiksliau – Abiejų Tautų Respublikos) pakraščiai, dabartinių Baltarusijos, Ukrainos, Lietuvos teritorijos. Šį terminą vartojantys žmonės dažniausiai mąsto polonocentriškai. Apskritai labai blogai, kai į mokslą įsiterpia bet kokia ideologija. Katedros įkūrėjas T. Bujnickis siekė, kad mes, mokslininkai, nutrauktume šią tradiciją, kad būtų atsikratyta kresų ideologijos jau kalbos lygmeniu ir pradėtas vartoti kitas terminas, – aiškino B. Kalęba. – Mes taip ir dirbame: paribių kultūrą nagrinėjame be jokios hierarchijos. Tokį požiūrį stengiamės įskiepyti ir savo studentams.“

Kas domina lenkus

Lituanistiniai katedros tyrimai natūraliai subrandino galimybę pernai gruodį prie katedros įsteigti Lietuvos kultūros centrą. Jam vadovauja B. Kalęba, pradėjusi mokytis lietuvių kalbos prieš maždaug 17 metų, ir, galima sakyti, visiškai atsitiktinai. „Esu literatūros istorikė. Kai studijavau, mane ypač domino XIX amžius. Tuomet buvo labai daug su Lietuva susijusių lenkų poetų. Norėjau suprasti, ką tai reiškia, kai jie sakydavo „esu ir lenkas, ir lietuvis“, kaip, pavyzdžiui, A. Mickevičius, C. Miloszas ir kiti. Taip pradėjau domėtis Lietuvos kultūra“, – pasakojo mokslininkė. Studijų metais tarp paskaitų turėdama laisvų valandų pamatė, kad kaip tik tuo metu rengiami lietuvių kalbos kursai. „Pamaniau, kodėl ne. Ir užėjau pas Gretą Lemanaitę, kuri buvo atvykusi iš Kauno dėstyti lietuvių kalbos. Iš pradžių buvo taip sunku, kad net pasvarstydavau: negi tokia sudėtinga kalba išvis gali kas nors kalbėti, – juokėsi Beata. – Atrodė, bus neįmanoma išmokti. Bet labai susidomėjau. Baigusi studijas metus gyvenau Lietuvoje, dėsčiau Vilniaus universiteto Polonistikos katedroje.“

Ketvirtakursiams lenkų filologams B. Kalęba dėsto lietuvių literatūros istoriją nuo tautosakos iki dabarties laikų. Moters manymu, labai svarbu, kad polonistai žinotų, kokie įdomūs ryšiai sieja Lenkijos ir Lietuvos literatūrą, kad mūsų kultūros tikrai buvo plėtojamos bendroje erdvėje. „Pavyzdžiui, rytoj skaitysiu paskaitą apie egzodo literatūrą, apie Antaną Škėmą, Alfonsą Nyką-Niliūną, apie žemininkų (išeivijos poetų sąjūdžio) ryšius su C. Miloszu. A. Škėma – vienas įdomiausių lietuvių autorių. Mano studentus traukia, kad jis gimęs Lenkijoje, Lodzėje (na, tada buvo carinė Rusija). Mums, lenkams, jau to pakanka susidomėti – oho, įdomu, kodėl būtent ten, – sakė B. Kalęba. – Arba Krokuvoje gimęs Henrikas Radauskas. Kilmė studentus skatina pradėti gilintis dar labiau.“

Pasak literatūros istorikės, mes netinkamai pratę vertinti tautines kultūras, tautinės literatūros istoriją. Juk iš tikrųjų literatūra nepažįsta tautinių ribų, ji rutuliojasi laisviau. „Fantastiška, kai studentai polonistai ima suvokti, kad mūsų kultūra heterogeniška, kad į ją įsilieja ir lietuvių, baltarusių, ukrainiečių, rusų, prancūzų kultūra“, – pabrėžė dėstytoja.

"Manau, kad žmogus, išmokęs lietuvių kalbą, būtinai turi versti. Mums labai trūksta vertimų", - sakė Beata Kalęba (dešinėje). Jos lietuvių kalbos mokytoja buvo į Krokuvą iš Kauno atvykusi lituanistė Greta Lemanaitė.

Laukia „Balta drobulė“

B. Kalęba neseniai į lenkų kalbą pradėjo versti A. Škėmos „Baltą drobulę“. „O, tai nelengva. Kartais net nežinau, kaip versti dainų ištraukas, folklorą, kuris padeda suprasti viso romano esmę. Lenkų folkloro kalba, garsų sandara visiškai kitokia negu lietuvių. Bet, tikiuosi, pavyks išversti ir išleisti visą romaną. O pradžioje ištraukas ketinu publikuoti vertimams skirtame žurnale „Literatura na swiecie“, taip pat moksliniame žurnale „Archywm emigracji“. Išverstas dalis pridėsiu prie mokslinio straipsnio apie A. Škėmą ir C. Miloszą. Bandžiau aprašyti, kaip jie abu atsakinėjo į panašius epochos klausimus, – aiškino literatūros istorikė. – Dar išverčiau tik apie penktadalį knygos. Na, bet pirmiausia turiu atsidėti moksliniam habilitaciniam darbui, o tada jau galėsiu šlifuoti tuos deimantus.“

Vertėjos deimantas

Vertėjavimą Beata laiko pašaukimu. Neseniai viešėdama Vilniuje įsigijo Juditos Vaičiūnaitės raštus –ketina išversti jos poezijos rinktinę. Tai būtų dvikalbis leidinys: vienoje pusėje eilėraštis – lietuvių kalba, kitoje – lenkų. Rinkiniu jau susidomėjo vienas lenkų leidėjas.

B. Kalęba taip pat planuoja išleisti lietuvių išeivių žemininkų-lankininkų ir bežemių kartos poezijos antologiją lenkų kalba. „Jie Lenkijoje nežinomi, nėra vertimų, – teigė pašnekovė. – Pagrindinis mano darbas – mokslinė veikla ir dėstymas, tačiau, kaip yra pasakojęs Tomas Venclova, kai jis dėstytojavo JAV, visada laukdavo to laiko, kada galės šlifuoti deimantus – rašyti eilėraščius. Tą patį norėčiau pasakyti apie malonumą versti. Dėstau, rašau mokslinius darbus, bet visada laukiu tų valandų, kai galėsiu versti iš lietuvių kalbos. Manau, kad žmogus, išmokęs lietuvių kalbą ir turintis talentą versti, privalo tai daryti. Mums labai trūksta vertimų. O be jų niekas nepažins lietuvių literatūros.“

Pirmoji 2003 metais B. Kalębos išversta knyga buvo Egidijaus Aleksandravičiaus ir Antano Kulakausko „Carų valdžioje: Lietuva XIX amžiuje“. Kai pernai mirė A. Nyka-Niliūnas, literatūros istorikė išvertė jo eilėraštį „Vergilijus grįžta į Brundisiumą“ ir publikavo prestižiniame žurnale „Zeszyty literackie“, kuris nuo 1982 metų buvo leidžiamas Paryžiuje, o dabar – Varšuvoje (redkolegijos nariu buvo Josifas Brodskis, tebėra T. Venclova). „A. Nyka-Niliūnas Lenkijoje nėra žinomas, nors vertas skaitytojų dėmesio. Šis jo eilėraštis, be T. Venclovos eilių, yra mano mėgstamiausias deimantas, kurį išverčiau“, – prisipažino B. Kalęba.

Studentai atranda Lietuvą

Kaip pasakojo B. Kalęba, lenkų studentams filologams lietuvių literatūra – tikra egzotika. Nors vyresnės kartos žmonės daug žino apie Vilnių, Lietuvą, jaunimui ji dabar beveik nežinoma šalis. „Ir tik po lietuvių literatūros istorijos paskaitų studentai suvokia, kaip tai siejasi su mūsų kultūra, pradeda labiau suprasti savo kaimynus lietuvius, abiejų šalių istorinius ryšius. Man regis, tai labai svarbu. Mano karta (kai studijavau, Lenkija ruošėsi stoti į Europos Sąjungą) buvo labai europietiška, orientuota į Vakarus. Tik vėliau susidomėjome Rytais, rytiniais kaimynais. Studentai daug žino apie anglų, prancūzų, net rusų literatūrą, o aš bandau jiems parodyti, kad ir Lietuva labai įdomi“, – tvirtino dėstytoja.

B. Kalęba intriguoja studentus ir faktu, kad lietuvių literatūros ištakos – tautosaka. Jų akys išsiplečia: negali suprasti, kaip tai gali būti. „Nes lenkų literatūros ištakos visai kitokios – iš viduramžių giesmių. Mes dar nuo mokyklos įpratę manyti, kad literatūra prasidėjo tik nuo elito literatūros, o ne nuo tautosakos. Apskritai Lenkijoje žmonės mažai domisi folkloru, etnologijos studijos mūsų krašte nėra tokios populiarios kaip Lietuvoje“, – sakė pašnekovė.

Paribių literatūrinės kultūros katedra nuolat leidžia knygas, kurios įdomios būtų ir Lietuvos skaitytojui.

Atsikratyti stereotipų

Lenkijoje gyvena nemažai žmonių, kurie kadaise išvyko iš Lietuvos, tačiau, kaip teigė B. Kalęba, tai jau trečia ar ketvirta karta. Dauguma su Lietuva tarsi nejaučia jokio ryšio, bet ji, kaip ir Baltarusija, Ukraina, visada slypi lenkų sąmonėje. Kaip pažymėjo literatūros istorikė, ir lenkai, ir lietuviai vieni apie kitus yra susikūrę daug stereotipų. „Universiteto uždavinys – tirti tuos stereotipus ir bandyti jų atsikratyti, parodyti studentams, kokia ta kita kultūra“, – pridūrė dėstytoja.

Pasiteiravus apie stereotipus, B. Kalęba atsiduso. „Tai sunki tema. Jauni lenkai, bent jau čia, Krokuvoje, žino tik tiek, kad buvo Abiejų Tautų Respublika. Tuo žinojimas dažniausiai ir baigiasi. Daugiau jie nieko neišmano apie lietuvius“, – neslėpė mokslininkė. Tačiau, pasak jos, egzistuoja labai blogų stereotipų. Tarkime, kad lietuviai nekenčia lenkų ir kad tai niekada nepasikeis. Arba lietuviai esą labai keistai elgiasi dėl savo kalbos. „Mano studentus domina, kaip ten yra iš tikrųjų. Jie klausia, kodėl lietuvių kalbos vartojimo politika kitokia negu mūsų. Studentų reakcija iš pradžių būna emocinga – kokie keisti tie lietuviai! Bet kai paklauso paskaitų apie lietuvių literatūros istoriją, ima suprasti, kad lietuvių istorinė situacija buvo kitokia negu lenkų ir kad lietuvių mąstymas dėl to skiriasi. Suvokę jūsų situaciją, studentai pradeda lietuvius gerbti. Man tai labiausiai patinka, – neslėpė B. Kalęba. – Ir labai džiaugiuosi, kad po to lietuvių literatūros istorijos kurso kasmet atsiranda po kelis studentus, pasiryžusius mokytis lietuvių kalbos.“

Vilnius – pats gražiausias

Mokslo reikalais B. Kalęba kartais atvyksta į Lietuvą, bendradarbiauja su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu. „Žinoma, mano vaikams (dukrai Ulai – 10, sūnui Jurekui – 5 metai) nelabai patinka, kai mama išvažiuoja. Todėl pernai buvau atsivežusi ir juos, – pasakojo moteris. – Apvažiavome beveik visą Lietuvą. Vaikams labai patiko C. Miloszo gimtinėje Šeteniuose. Ten praleidome keletą dienų, likome ypač sužavėti Nevėžio slėnio. Didelį įspūdį vaikams padarė ir Krekenava. Jiems tai buvo gal pati nuostabiausia vieta. Ten veikia fantastiškas, modernus gamtos muziejus. Lenkijoje tokių gamtos muziejų turbūt nėra. Susidariau nuomonę, kad lenkams gamta ne tokia svarbi kaip jums. Lenkus labiau domina istorija.“

Pašnekovė prisipažino, kad per metus, praleistus Lietuvoje, įsimylėjo mūsų šalį. „Šeima ir draugai negalėjo manęs suprasti, bet aš tikrai norėjau persikelti gyventi į Vilnių. Man Vilnius – pats gražiausias miestas pasaulyje. Esu gimusi Krokuvoje, čia mano tėvynė, tačiau antroji – pasirinktoji – tėvynė yra Lietuva. Kasdien dirbu lituanistikos srityje, jaučiuosi atsakinga ir už Lenkiją, ir už Lietuvą. Man atrodo, jos abi yra mano tėvynės. Tik viena – gimtoji, o kita – sąmoningai pasirinkta. Kaip žinome, kartais lengviau sugyventi, rasti bendrą kalbą su tuo, ką pasirinkai, o ne su tuo, ką gavai gimdamas. Galima sakyti, dabar daugiau artimų žmonių ir bendradarbių turiu Lietuvoje negu Lenkijoje“, – šypsodamasi kalbėjo B. Kalęba.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"