TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Krokuvos lietuvė nelaiko savęs emigrante

2016 07 09 6:00
"Aš nelaikau savęs imigrante, - sakė Greta Lemanaitė. - Ilgai gyvendamas kitoje šalyje patiri tokią būseną, kad tau tuo metu tiesiog tas pats, kur gyveni. Esu įsitikinusi, kad likimas žmogų meta ten, kur jis yra reikalingas." Jūratės Mičiulienės (LŽ) nuotraukos

Lituanistė Greta Lemanaitė iš Kauno į Krokuvą atvyko, kaip pati manė, laikinai, kai Jogailaičių universitetas ieškojo lietuvių kalbos dėstytojos. Dabar ji čia jau gyvena 24-tus metus. Jos dėka nemažas būrys lenkų studentų pramoko lietuvių kalbos.

„Man atvykus į Krokuvą kažkas iš profesorių užsiminė, kad čia buvo toks lietuvių kalbą dėstęs rašytojas Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876–1944). Jis 1904 metais su Krokuvos dailės akademijoje studijavusiu dailininku Adomu Varnu įsteigė mokslo draugiją „Rūta“, į ją subūrė lenkų intelektualus ir čia studijuojančius lietuvių dailininkus, muzikus, literatus. Pradėjau ieškoti daugiau informacijos apie Herbačiauską, – pasakojo G. Lemanaitė. – Sužinojau, kad jis palaidotas Krokuvoje, o tada jau knietėjo surasti jo kapą.“

Iki tol niekas nežinojo, o ir niekam, matyt, nerūpėjo jo kapas. G. Lemanaitė jį rado. „Kreipiausi į Rakovicų kapinių administraciją, man pasakė kvartalą, ir lengvai radau. Tada visiems atvykėliams iš Lietuvos galėjau parodyti. Ambasados rūpesčiu kapas jau sutvarkytas“, – sakė ji. Tačiau disertaciją G. Lemanaitė dabar rašo ne apie šį prieštaringą, maištingą, ekscentrišką drastiškas prakalbas „Žaliojo balionėlio“ kabarete, kur rinkdavosi miesto bohema, sakiusį, lietuvių ir lenkų kalbomis rašiusį J. A. Herbačiauską, o apie Krokuvoje XX amžiaus pradžioje gyvenusius lietuvius. Apie J. A. Herbačiauską vienu metu pasirodė dvi monografijos – Vaivos Narušienės ir Eugenijos Vaitkevičiūtės.

Kultūrinio sprogimo priešaušriu

„Man buvo įdomu ne vieno žmogaus biografija, o visos lietuvių bendruomenės gyvenimas, jos veikla, žmonių palikti pėdsakai, rūpėjo išsiaiškinti, ką jie iš čia išsinešė, ką perkėlė į Lietuvą, – pasakojo pašnekovė. – Manau, kad daugeliui žmonių Krokuva turėjo įtakos. Tuo metu Lietuva buvo rusinama, Vilniuje gyveno labai mažai lietuvių. Į Krokuvą įvairiais keliais atvykę lietuviai atsidūrė mieste, kuris turėjo ką jiems parodyti ir kultūrine prasme. Krokuvoje jau XIX amžiaus pabaigoje pradėjo plisti įvairios naujos idėjos, buvo pastatytas teatras, atsirado nauja kryptis Dailės akademijoje, universitete jau laisvai studijuoti galėjo ir moterys, nes anksčiau buvo draudžiama.“

Kai Lietuva dar snaudė, ir buvo tik kultūrinio sprogimo priešaušris, čia, Krokuvoje, pasak G. Lemanaitės, jau buvo permainų metas. Ir tai, ką lietuviai čia pamatė, alsavo tam tikra kūrybos laisve, o tai jiems suteikė polėkio. „Kiek žinau, stebint, kaip Krokuvoje įvairios draugijos organizavo parodas, lietuviams čia gimė mintis, jog reikia įsteigti Lietuvos dailininkų draugiją. Po dešimties metų ji ir buvo įsteigta Vilniuje, tačiau minties apie tą draugiją pradžia buvo Krokuvoje, – teigė pašnekovė. – Kai Lietuvoje buvo draudžiama spauda, idėja įkurti Lietuvos rašytojų sąjungą taip pat gimė Krokuvoje.“

Krokuvos aura

„Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, į Krokuvą 1904 metais atvykusi studijuoti medicinos, įkalbėta J. A. Herbačiausko, čia perskaitė savo pirmąjį literatūrinį pranešimą apie Maironį. Vėliau pati rašė, kad tai jai leido suprasti, jog verta eiti literatūrine kryptimi, – pasakojo lietuvių kalbos dėstytoja. – Nežinau, ar ją paveikė Krokuvos aura, ar tik susiklosčiusios aplinkybės, ar tam tikrų žmonių sąlytis. Tačiau gyvenime būna tokių akimirkų, kai tam tikru metu susirinkę tam tikri žmonės nulemia daug ką.“ 1904 metais panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, dauguma čia studijavusių žmonių grįžo į Vilnių. G. Lemanaitės įsitikinimu, Lietuvoje jie pasėjo transformuotas, prie vietos kultūrinių sąlygų pritaikytas idėjas, kurių pasisėmė Krokuvoje.

Vaikščiodama po miestą lituanistė mėgsta mintimis paklajoti, įsivaizduoti, kaip Krokuvoje jautėsi lietuviai, bando jų jausmus lyginti su savo: „Kaip ir jie savotiškai ieškojo savęs, taip ir aš. Tik jiems, tada rašiusiems ir lietuvių, ir lenkų kalbomis, gal net buvo savotiškai sunkiau patiems išsiaiškinti, suprasti savo tapatybę. Man tai viskas aišku – esu lietuvė iš Lietuvos, o jų situacija buvo sudėtingesnė. Man smagu, kad jaučiuosi reikalinga ir Lietuvos istorikams: dažnam prireikia ką nors surasti Krokuvos archyvuose. Lietuvos mokslui medžiagos čia tikrai daug. Daug kas čia išliko ir todėl, kad miestas sėkmingai ištvėrė karą, niekas nesudegė, nebuvo sugriauta.“

G. Lemanaitė prisipažįsta, kad kai kartą kažkas ją pavadino emigrante, ji net pyktelėjo. „Aš nelaikau savęs imigrante. Supratau, kad ilgai gyvendamas kitoje šalyje patiri tokią būseną, kad tau tuo metu tiesiog tas pats, kur gyveni, – sakė ji. – Tam tikru metu vis neduoda ramybės mintys, kad gal ne čia tavo vieta. Tačiau paskui ateina supratimas, kad tu esi čia tam, kad ką nors nuveiktum. Esu įsitikinusi, kad likimas žmogų meta ten, kur jis yra reikalingas. Gyvenime nėra tuštumos ir beprasmybių. Jei atsidūriau čia, vadinasi, turi būti to tikslas. Dažnai jauniems žmonėms, kurie ieško geresnio gyvenimo kitose šalyse, sakau, kad geriau niekur nubus, bus tik tiesiog kitaip. Pamenu, mane labai įskaudino komentarai internete po vienu straipsniu apie dvigubą pilietybę. Vienas komentatorius tėškė maždaug taip: „Išvažiavot, tai ir sėdėkit, ko dar jums reikia.“ Pamaniau, ir tau būtų sveika kelis mėnesius ar metus pagyventi išvažiavus. Tai, jog žmogus išvažiuoja, dar nereiškia, kad ananasų raškyt.“

Likimas suvedė

Krokuvoje G. Lemanaitė ištekėjo ne už krokuviečio, bet už žmogaus, turinčio daug sąsajų ir su Lietuva, ir su Lenkija. „Mano vyras Gustavas Juzala-Deprati save laiko lenku, tačiau jis nėra vietinis lenkas. Jo seneliai buvo Vilniaus lenkai, per karą ištremti į Sibirą, paskui su lenkų generolo Vladislovo Anderso armija pateko į Argentiną. Vyro tėvai ir mano vyras jau yra gimę Argentinoje. Jis su seneliais visada bendravo lenkiškai, todėl ir atvyko studijuoti į Lenkiją. O kadangi seneliai su nostalgija jam pasakojo apie Vilnių, gražiai atsiliepė apie lietuvius, tai, matyt, nieko keisto, kad likimas mus ir suvedė“, – šypsojosi G. Lemanaitė.

Gretos ir Gustavo sūnų vardai – lietuviški, kaip tikrų kunigaikščių – Algirdas Gintaras ir Vytautas Rimvydas. „Bet čia ne aš išrinkau, o vyras. Aš, žinoma, neprieštaravau, – pasakojo ji. – Dar kai kas gali pasirodyti juokinga: aš dabar esu Krokuvoje, o vyras metams išvykęs dirbti į Vilniaus universitetą, dėstytojauja Filologijos fakulteto Romanų filologijos katedroje. Be to, jis yra etnomuzikologas, laisvu laiku keliauja po Lietuvą ir tyrinėja vietinių lenkų folklorą.“

Kai vieną vakarą teko viešėti Gretos namuose, dvylikos metų sūnus Vytautas, niekieno neprašomas ir neraginamas, išsitraukė kankles ir tyliai gražiai šypsodamasis grojo. Buvo labai netikėta ir gera. Iš kur Krokuvoje lietuviškos kanklės? Pasirodo, jas sūnui iš Lietuvos parvežė tėvas. Tai buvo dar netikėčiau.

Šeima į Lietuvą važiuoja, kai tik gali – ir per atostogas, ir per ilguosius savaitgalius. Turi sodybą atokiame Varviškių kaime, prie Nemuno už Kapčiamiesčio, netoli sienos su Lenkija. „Sėdam į automobilį, aštuonios valandos – ir mes jau Lietuvoje. Aš esu miestietė, o mano vyrui Lietuvos kaimas kelia daug sentimentų, pažįsta vos ne visas dainuojančias močiutes, nes nuo 1994 metų yra išvažinėjęs daug Lietuvos kaimų. Kasmet vis išsiruošia į ekspedicijas, į tuos rajonus, kur yra lenkų ar gudų. Kai per radiją ar televiziją išgirsta dainuojant, dažnai sako: pažįstu, pas šitą močiutę buvau“, – pasakojo G. Lemanaitė.

Egzotikos skonis

Apie savo studentus G. Lemanaitė kalba su meile: „Tie, kurie ateina mokytis lietuvių kalbos, yra nepaprasti studentai. Ne kiekvienas ryžtasi tokiam žingsniui. Kai jų klausdavau, ko atėjo, dažniausiai atsakydavo, kad tai įdomu, nauja, kad tarp kitas pasaulio kalbas besimokančių galės kuo nors išskirti. Lietuvių kalba jiems turi egzotikos skonio. Vienas studentas pasakė: „Kaip smagu: gyvenu bendrabutyje, kai užsukę draugai pamato lenkų-lietuvių kalbų žodyną, juos tai nustebina.“

Ir dar, pasak dėstytojos, įdomu, kad mūsų kalbos mokosi visai su Lietuva jokiais giminystės ryšiais nesusiję lenkai. Per visus jos dėstytojavimo metus buvo tik keli atvejai, kai į paskaitas atėjo lenkai, susipažinę su lietuvaitėmis ir norėję jas nudžiuginti lietuvių kalbos mokėjimu. Vienas paskui vedė lietuvaitę ir išvyko gyventi į Lietuvą.

Kaip prisimena pašnekovė, seniau pasitaikydavo, kad pradėję mokytis lietuvių kalbos iš anksto apie ją nieko nežinoję studentai labai nustebdavo, kad mes ne rusiškomis raidėmis rašome. „Kai kam lietuvių kalba pasirodo per sunku, pabėga. Turėjau vieną studentą, kuris gal dešimt metų su pertraukomis mokėsi, – pasakojo G. Lemanaitė. – Tačiau būna smagu, kai iš viešnagės Lietuvoje grįžę studentai pasigiria, kad jau susikalbėjo. Smagu, kad kai kurie buvę studentai toliau dirba šia kryptim. Pavyzdžiui, mano buvusi mokinė Beata Kalęba dėsto lietuvių literatūros istoriją, verčia iš lietuvių kalbos, rašo su Lietuva susijusius mokslinius darbus. Džiugu, kad ne veltui buvo tos mano paskaitos.“

Lenkų kalbą išmoko be kursų

G. Lemanaitė prisipažįsta, kad iki šiol vis dar mokosi lenkų kalbos. „Kai atvykau į Krokuvą, tik šiek tiek supratau. Kaune beveik visi šiek tiek lenkiškai supranta. Jokių kursų nelankiau, tiesiog gyvendama Krokuvoje išmokau, – pasakojo ji. – Mane stebindavo žmonių klausimas, iš kur aš moku lenkiškai. Taigi aš iš Lietuvos, atsakydavau. Vėl nesuprasdavo. Juk mes jaunystėje Kaune matydavome lenkų televiziją, tai ir pramokome. Mano močiutė iš Lampėdžių pirkdavo žurnalą „Kobieta i žycie“, ir aš mėgdavau jį pavartyti. Buvo įdomiau nei „Tarybinė moteris“ – kitokios nuotraukos, kitokie paveiksliukai... Mums natūralu, kad mokame kelias kalbas. Jiems tai jau reikia mokytis specialiai. Čia aplink nėra kalbų įvairovės.“

Gretos vyras Vilniuje nusistebėjo, kad ten žmonės moka ir vartoja kelias kalbas. „Pamenu, jam padarė įspūdį, kad parduotuvėje kasininkės viena su kita kalbasi lenkiškai ar rusiškai, o su pirkėju – lietuviškai, – pasakojo ji. – Mums tai įprasta, krokuviečiams tai jau daro įspūdį. Jei Krokuvoje kasininkės pradėtų kalbėti ne lenkiškai, sukeltų aplinkinių smalsumą. Kai su savo vaikais eidama gatve kalbuosi lietuviškai, dažnai matau, kad žmonėms smalsu.“

Apie kalbos politiką

Būdavo metų, kai G. Lemanaitės paskaitų klausydavosi ir po 50 studentų. Jas gali pasirinkti bet kurios specialybės studentas kaip papildomą dalyką. Pastaruoju metu studentų sumažėjo iki 10–15. Tai savanoriškai pasirenkamas dalykas. Deja, kaip ir daug kur Europos Sąjungoje, pasikeitė universitetų politika, neliko nemokamų papildomai pasirenkamų dalykų, už viską reikia mokėti. Pasak dėstytojos, norinčių mokytis yra, bet jei studentas neturi vadinamojo krepšelio arba jame nepakanka pinigų, jis neturi teisės nemokamai lankyti lietuvių kalbos paskaitų. Kad ir nebrangiai kainuoja tos paskaitos (apie 120 eurų už semestrą), studentams – tai nemaži pinigai.

„Suprantu ir jaunimą: jeigu jie turi pasirinkti, už kokios kalbos kursus – lietuvių ar vokiečių, ispanų, italų – mokėti, akivaizdu, iš kurios jis gali tikėtis daugiau naudos ateityje. Apskritai norinčių mokytis lietuvių kalbos yra nedaug, ir man labai gaila, kad iš jų dar dalis nubyra dėl finansinių sunkumų“, – apgailestavo G. Lemanaitė.

Pašnekovės įsitikinimu, tų finansinių sunkumų palengvinimas turėtų būti ir valstybės politika. „Stebiu, kaip kitos kalbos dėstomos kitose šalyse. Pavyzdžiui, Lietuvoje lenkų kalbos kursus bent iš dalies finansuoja Lenkų institutas. Dar ambasada prisideda. Vilniaus universitete polonistiką studijuojantys studentai, nepriklausomai nuo mokslo pasiekimų, iš Lenkijos švietimo ministerijos gauna stipendiją. Tai yra valstybės politika: Lenkija remia savo kalbos mokymą užsienyje. Lietuva, deja, taip neremia. Sakyčiau, tai yra Lietuvos kalbos politikos trūkumas, – teigė ji. – Paramą vadovėliais ar dėstytojais teikia tik lietuvių bendruomenių centrams, organizuoja kursus užsieniečiams Lietuvoje. Tačiau tiems, kurie lietuvių kalbos nori mokytis kitoje šalyje, paramos nėra. Nėra stipendijų norintiems mokytis lietuvių kalbos. Nors Lietuvai tai turėtų būti ypač aktualu. Mes gi taip gerbiame savo kalbą, didžiuojamės ja. Be to, lietuvių kalbos kursuose studentai daug sužino ir apskritai apie Lietuvą, per kalbos mokėjimą mezgasi ir ryšiai. Lietuvai tai irgi turėtų būti aktualu.“

Apie tokią situaciją G. Lemanaitė informavo Lietuvos švietimo ministeriją, deja, kol kas jokių pokyčių. Yra tik buvę atvejų, kad keli jos studentai laimėjo Kazimiero Būgos stipendiją. „Tačiau ji skiriama jau pažengusiems, pasirinkusiems lituanistikos kryptį. O, pavyzdžiui, lietuvių kalbos norintis išmokti istorikas paramos negali tikėtis. Nors tai jam praverstų ir profesinėje veikloje“, – sakė ji.

Lituanistė nustebo sužinojusi, kiek daug finansuoja Velsas į savo vartojamos valų kalbos mokymus: suteikia stipendijas norintiems jos mokytis, finansuoja mokytojų komandiruotes į užsienį, kur jie tos kalbos moko kitus.

Stereotipų mažėja

Paklausta, ar dėl visko lietuviai sutaria su lenkais, G. Lemanaitė sako, kad stereotipų pastebimai mažėja. „Prieš kokius penkerius metus, kai su kuo nors susipažindavau, būtinai sulaukdavau klausimų, kodėl lietuviai taip nemėgsta lenkų, kodėl mes rašome Adomas Mickevičius, o ne Mickiewicz, – pasakojo ji. – Dar lenkai vis nesupranta, kodėl lietuviai nemėgsta Jogailos. Sakau, o mums Vytautas svarbesnis.“

Šiuo metu jos dažnai klausia, kodėl Lietuvoje lenkams neleidžiama taisyklingai rašyti jų pavardžių. „Jiems tai labai skaudu. Ir man tai suprantama. Aš irgi gal nekaip pasijausčiau, jei mano pavardę iškraipytų. Lenkijoje gyvenančių pačių lenkų pavardės labai įvairios – yra ir su umliautais. Lenkų abėcėlėje umliautų nėra, tačiau jei žmogaus pavardė nuo senų laikų jį turi, taip rašoma ir dabar“, – pasakojo G. Lemanaitė.

Lietuviškos pavardės Lenkijoje rašomos įvairiai. Jai teko matyti įvairių variantų. „Pastebėjau, kad labiau save gerbianti spauda stengiasi pavardes rašyti originaliai, – pasakojo lituanistė. – Kai pavardžių rašymo politika Lietuvoje nepatenkintiems studentams pasakau, kad visa Lietuva gyventojų skaičiumi tik maždaug pusantros Varšuvos, todėl turėtų būti suprantama, kodėl ji taip gina savo kalbą, studentai nustemba ir aprimsta. Dar jiems primenu lenkų nesutarimus su vokiečiais, prieš kuriuos lenkai jaučiasi mažesni. O dėl istorijos interpretavimo, tai kiekviena šalis visada visus faktus patraukia į savo pusę. Dar pamenu laikus, kai Lietuvos ir Lenkijos istorikai dėl daug ko labai ginčydavosi. Dabar jau, nors laikosi savo, sugeba priimti ir kitos šalies interpretacijas.“

Kaip pažymi pašnekovė, tarp lenkų ir lietuvių atsirado daugiau tolerancijos ir susikalbėjimo. „Nors... oficialiai lyg ir susikalbame, o privačiuose pokalbiuose ima ir išlenda seni stereotipai. Ypač jei norima kam nors įdurti. Mudu su vyru irgi mėgstame vienas kitą paerzinti. Tai natūralu ir žmogiška“, – šypsojosi G. Lemanaitė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"