TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kuisin-oi Zujienė: "Uzbekai tikrai dalindavosi paskutine duona"

2014 06 09 6:00
Į Lietuvą 1964 metais atvykusi Kuisin-oi Zujienė lietuvių kalbą savarankiškai išmoko per pusę metų. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Lietuvos uzbekų bendrijos "Pachtakor" pirmininkė Kuisin-oi Zujienė, "Lietuvos žiniose" perskaičiusi skaitytojo laišką "Krymo totorių tragedija", prisiminė karo ir pokario metus Taškente, kur ji tada gyveno.

Kaip prisipažino K. Zujienė, ją labai įskaudino Krymo totorės tremtinės prisiminimai. "Ji rašo, kad juos, Krymo totorius, ištremtus į Uzbekistaną, mušė ir žemino vieno kišlako uzbekai, kai ji su mažamete sesute eidavo prašyti išmaldos. Uzbekistanas - labai svetinga šalis. Mūsų religija moko padėti žmonėms. Tikrai negaliu patikėti, kad taip buvo elgiamasi su totoriais", - stebėjosi ji.

Duonos miestas

Pasak K. Zujienės, Ukrainos holodomoro metais 1932-1933 metais daug badaujančių ukrainiečių važiavo į Uzbekistaną. "Man dabar 80 metų. Antrojo pasaulinio karo metais, kai iš Čečėnijos, Krymo į Uzbekistaną trėmė žmones, man buvo dešimt metų. Puikiai prisimenu tuos metus. Karo metais pas mus nuo karo slėpėsi daugelis žinomų Maskvos kultūros veikėjų, rašytojų. Rusijos strateginės gamyklos buvo evakuotos į Uzbekistaną. Patys uzbekai gyveno labai sunkiai, tačiau duona dalindavosi su kitais. Net rašytojas Demjanas Bednyj yra parašęs knygą "Uzbekistanas - duonos miestas", - pasakojo pašnekovė. - Pirmą karo dieną mano tėvą paėmė į kariuomenę vertėjauti. Jis žinojo kelias kalbas - tiurkų, uzbekų, persų, rusų. Mama su trim vaikais liko viena. Kasdien gaudavo tik 250 gramų duonos, aš ir du jaunesni broliukai - po 150 gramų. Gyvenimas buvo tikrai sunkus. Galbūt tie uzbekai, kurie nedavė tremtiniams duonos, jos ir patys neturėjo. Negaliu patikėti, kad uzbekai neduotų kąsnio duonos. Tokios tradicijos pas mus nėra. Musulmonai visad stengiasi kitiems padėti. Nesuprantu, kaip galėjo taip būti, kaip rašoma tame laiške. Gal ten ne uzbekai buvo?"

Daug tautų

Kaip pasakojo K. Zujienė, Uzbekistane gyveno daug įvairių tautų, buvo net ištisi graikų, korėjiečių miesteliai. Pastarieji čia pateko po karo su Japonija. "Jie labai darbštūs, nusitiesę drėkinimo sistemas mokėjo užsiauginti ryžių, svogūnų. Pamenu, visada juos pirkdavome iš korėjiečių, - pasakojo moteris. - Bėgdami nuo nacizmo iš Ukrainos, Baltijos šalių, Lenkijos į Uzbekistaną karo metais evakavosi daug žydų. Uzbekistanas visus tikrai svetingai priėmė. Čia buvo šiltas klimatas, daug vaisių, buvo galima kažkaip prasimaitinti. Po karo žydai pirmieji pradėjo išsivažinėti atgal į gimtąsias vietas. Kiek pamenu, tarp daugybės Uzbekistane gyvenusių tautų nebuvo jokios tautinės nesantaikos. Tik graikai pykdavosi tarp savęs, mat vieni buvo labiau komunistai, kiti - ne. Pamenu, būdavo net susišaudymų."

Uzbekai žūdavo pirmose gretose

Pasak K. Zujienės, karo metais labai nukentėjo ir patys uzbekai. "Buvo tokie "štrafnije" (bausmės) batalionai. Į juos surinkdavo jaunus kareivukus iš Vidurinės Azijos, paniekinamai vadinamus čiučmekais, - teigė pašnekovė. - Šituos būrius rusai siųsdavo į mūšį pirmuosius. Dažniausiai jie visi žūdavo. Taip žuvo ir mano dėdės, kiti giminaičiai. Kokiuose būriuose jie tarnavo, žinojome iš pradžioje siunčiamų laiškų."

Meilės emigrantė

Į Lietuvą uzbekė atvyko 1964 metais, į pirmąją patentininkų konferenciją. "Tada kritau į akį vienam lietuviui, tos konferencijos organizatoriui, aviacijos konstruktoriui Juozui Zujui. Tuo metu aš gyvenau Rygoje, kur baigusi mokslus gavau paskyrimą. J. Zujus atostogų metu atvažiavo į Rygą, o paskui mane atsivežė į Vilnių. Tuo metu jis buvo vienišas, išsiskyręs, - pasakojo K. Zujienė. - Esu meilės emigrantė. Lietuvių kalbą be jokių vadovėlių išmokau per pusę metų. Nors pradžioje kalbėjau su klaidomis, vyras, gal gailėdamas manęs, nekritikuodavo. Paskui paaugęs, darželį lankęs sūnus vis pamokydavo, kaip taisyklingiau reikia kalbėti. Taip ir išmokau."

K. Zujienė teigia, kad uzbekams Lietuvoje gyventi yra gerai. Jie dažnai susirenka į įvairias šventes, pasikalba, padainuoja. Šiuo metu bendrijai priklauso tik 159 uzbekai. "Kai aš pradėjau vadovauti, buvo apie 5 tūkstančius. Dauguma jų - buvę sovietų armijos kariškiai - išvažiavo, kiti, buvę garbingo amžiaus, mirė. Dabar mūsų Lietuvoje likę nedaug."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"