TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Kūrybai reikalingą ramybę poetas rado Labanoro girioje

2006 06 17 0:00
Poetui Albinui Bernotui diena be fizinio darbo - tarsi veltui praėjusi.
Irmanto Gelūno nuotrauka

"Pats gyvenimas įdomesnis nei poezija", - įsitikinęs poetas Albinas Bernotas ir po šiais žodžiais galėtų krauju pasirašyti

Klaidžiais Labanoro girios keliukais važiavome pas poetą Albiną Bernotą, prieš keliasdešimt metų pabėgusį iš Vilniaus ir įsikūrusį Argirdiškės kaime Švenčionių rajone. Norėjome pasikalbėti apie tą įdomų gyvenimą ir bites.

Šiemet dėl kažin kokių priežasčių bitės - pirmą kartą Bernotų sodyboje - išmirė. Buvo parsivežtos dar iš poeto tėviškės. Dabar penki aviliai stovi tušti. Nemenką patirtį turintis bitininkas tikisi sugauti naujų spiečių.

O kol kas sodyboje prie Lakajos, švariausio, kaip tikino poetas, Lietuvoje upelio, netrūksta įnamių. Jau kaip sava lakštingala kasmet čiulba alyvose ir arti prisileidžia šeimininkus. Savas ir žalvarnis. Egzotiškajam kukučiui patiko ąžuolo, kuriam nuo seno prigijęs Napoleono vardas, drevė. Paukštis buvo toks jaukus, kad su vištomis po kiemą vaikštinėdavo. Sodybos šeimininkas apgailestavo, kad anksčiau buvę turtingesni - dabar daug paukščių Labanoro girioje jau išnykę, tik gervių padaugėjo.

Yra ir nepageidaujama viešnia - nuodingoji gyvatė. Prieš kelerius metus ji greičiausiai ir buvo baltapūkio šuns Reksiuko mirties priežastis, o šiemet ir vėl piktoji į kiemą įšliaužė. Tik žalčių šią vasarą nematyti, nors anksčiau jų daug būdavo.

Tik nemanykit, kad tokio pirmapradžio gyvenimo rūpesčiai nutildė poetą. Galime tikėtis ir naujos knygos. Dabar Bernotas tvarko niekam nežinomo poeto Arvydo J.Galgino poezijos rankraščius. Jie trise su Martynu Vainilaičiu baigė Griškabūdžio vidurinę mokyklą Šakių rajone. Šiemet miręs poetas paliko per tūkstantį eilėraščių. Kartu su giminaičiais tariamasi "Naujojo lanko" leidykloje Kaune išleisti poezijos dvitomį minkštais viršeliais.

Miške mišką sodina

Bernotų sodybą globia per keturiasdešimt plačiaskarių eglių, šeimininko sodintų. Kaip ir liepos, beržas ar gluosnis. Žmonės juokėsi, kam miške mišką sodina, tačiau Bernotas neklausė. Jo gimtajame krašte miškų nėra ir labai didelė pagarba jaučiama medžiui ir malkai. Pernai rudenį pasodintas eglutes šį pavasarį bebrai nušienavo. Tik dvi liko. Kitas neseniai atsodino, ir, atrodo, prigijo.

Kieme auga galingas dvišakas medis, o šakelės storio jį kadaise pasodino poetas, atsivežęs iš tėviškės. Ten jovaru vadina, tačiau Januliškio girininkas Kęstutis Grašys pasakė, kad teisingiau būtų sidabralapė tuopa.

"Kai tėvai išsikėlė iš vienkiemio Urvinių kaime (Šakių r.) į gyvenvietę, man atsirado kažkokia spraga. Nebeturėjau tėviškės, kur nuvažiuoti vasaromis. Galvojau kolektyviniame sode įsikurti, tačiau mane išjuokė. Vėliau Juozas Požėra pamokė: važiuojam į Labanoro girią, aš tau parodysiu, kur reikia kurtis", - prisiminė pašnekovas.

Įsikurti padėjo poetas Albinas Žukauskas. Didelis gėlininkas, sodininkas daug augalų privežė, tik ne visi prigijo. Poetas Algimantas Baltakis vynuogių padovanojo.

Po atostogų nebegrįžo

Visiems kolegoms buvo įdomu, kur Bernotas, vienas pirmųjų pabėgęs iš Vilniaus, kuriasi. Sodyboje yra lankęsis Kazys Marukas, Vladas Dautartas ir Czeslawas Miloszas. Ne kartą buvo Eduardas Mieželaitis, Santakoje už aštuonių kilometrų namą turėjęs.

Už poros kilometrų toje pačioje Januliškio girininkijoje įsikūrė ir kolega Alfonsas Maldonis, tačiau ne nuolat gyventi. Kai atvažiuoja, dažnai susitinka. Kaip ir su Prūdiškės girinkijoje gyvenusiu amžinatilsį rašytoju Jonu Avyžiumi, taip pat bitininku.

Į 1969-1970 metais įsigytą sodybą Bernotas iš pradžių atvažiuodavo tik priešokiais. 1978 metais "Pergalės" žurnalo redaktoriaus pavaduotojas tiesiog metė darbą ir apsigyveno Argirdiškės kaime.

Žmona Danutė juokdamasi prisiminė, kad tuomet 44 metų vyras pasiprašė mėnesio atostogų, tačiau į žurnalą taip ir nebegrįžo. Baltakis net buvo atėjęs jo į namus Vilniuje ieškoti.

Bernotas dirbo "Moksleivio" ir "Jaunimo gretų" redakcijose, o nuo 1963-iųjų penkiolikai metų atėjo į Rašytojų sąjungos rūmus. Dirbo sekretoriumi organizaciniams reikalams ir "Pergalės" žurnalo redakcijoje.

Sizifo darbas

"Dabar į Vilnių kaip į kokį Paryžių važiuoju, - juokėsi poetas. - Visiškai atitrūkau nuo sostinės gyvenimo. Tačiau nieko nekeistume. Prisirišome. Trisdešimt šešeri metai jau šį tą reiškia žmogaus gyvenime. Ir ką geriausio esu padaręs - tai čia. Man reikėjo ramybės. Reikėjo rašyti. Pajutau, kad reikia laiko ir vietos, kur galėčiau susikaupti. Atvažiavau čia, ir viskas".

Vos ne pamečiui pasirodė eilėraščių rinkiniai "Paglostyk žolę" (1980), "Vėžės" (1981), "Nusigręžusi žvaigždė" (1983), pelniusi autoriui 1984 metų "Poezijos pavasario" laureato vardą. 1989 metais išėjo tekstų proza ir eilėmis knyga "Pigmaliono sindromas", po kurio laiko eilėraščių rinkinys "Į šulinį užgriūvantį" (1996) ir vėl prozos knyga "Pro dūmus: deimantais nusėtas" (1998).

"O dabar senatvė. Kad ir ką rašau, niekam nerodau. Vytautas Skripka, atsimenu, sakydavo: vai, kaip laukiu tų laikų, kai galėsiu užsirūkyti cigaretę, sėsti prie stalo, viena akis į lubas, kita - į popieriaus lapą, o jame eilutės tik liejasi, tik liejasi viena po kitos. Nežinau, sulaukė ar ne. Krikštatėviu mane vadino, nes kai dirbau "Moksleivyje", pirmieji jo eilėraščiai per mano rankas ėjo į tą žurnalą, - pasakojo pašnekovas. - Vieniems kūryba yra žaidimas, man - akmenų kilnojimas. Atsidaužau nagus, devintas prakaitas išpila, ir mano amžiuje tai yra sunku. Sizifo darbas".

Taigi poetas skaldo malkas, kasa žemę ir vis dėlto kai ką užrašo. Yra ir eilėraščių, ir prozos kūrinys dar nebaigtas. Buvo pasižadėjęs septyniasdešimečiui išleisti dvi knygas, poezijos ir prozos, tačiau neišėjo tesėti sau duoto žodžio. Septyniasdešimt dvejų metų poetą prieš kelias dienas jau ragino ir Rašytojų sąjungos leidyklos vadovas Valentinas Sventickas.

Ekologiškas gyvenimas

Ponia Danutė dirbo muzikos mokytoja ir į Argirdiškę nuolat gyventi atsikraustė tik išėjusi į pensiją 1992 metais. Iš pradžių automobiliu važinėdavo iš Vilniaus. Kai žiguliai sugedo, iki traukinių stoties Žeimelėje 12 km įveikia dviračiais. Pasak Bernoto - ekologiniu transportu, ir sveikatai gerai. Tik produktų sunkiau iš Vilniaus atsivežti.

Sodas jau persenęs, tačiau obuolių turi iki liepos. Geltoni gražūs išsilaiko vos ne iki naujo derliaus. Pernai nusprendė - jokių bulvių, o šį pavasarį vėl pasisodino. Turi ir šiltnamį, savo augintų daržovių.

Kartą per savaitę Argirdiškę aplanko Vytauto Kiškėno autokrautuvėlė. Sūnus automobiliu daug ko atveža: miltų, cukraus, kavos. Svarbiausia apsirūpinti žiemai, nes būna, kad užpusto iki pažastų.

Iš Vainuto (Šilalės r.) kilusi ponia Danutė save vadina pusiau žemaite, pusiau Mažosios Lietuvos atstove. Jau įsikūrusi Argirdiškėje ji pradėjo verpti ir austi. Tiesiog buvo gaila kaimiečių išmetamų senų daiktų, o išgelbėjusi juos nuo ugnies nenorėjo, kad nyktų namuose nenaudojami. Iš pradžių Mokytojų namuose Vilniuje net lankė audimo kursus. Tautodailininkė yra išaudusi net keturis savo krašto tautinių drabužių kostiumus.

Sostinėje likusiame bute Architektų gatvėje gyvena sūnus Žilvinas. Jis baigė studijas Vilniaus universitete, dirba kompiuterininku. Yra du vaikaičiai, dvynukai. Vaikystėje jie dažnai vasarodavo Argirdiškėje. Dabar mokslai trukdo dažniau atvažiuoti. Laura studijuoja Vilniaus universitete sociologiją, Rytis buvo pasirinkęs biotechnologiją, tačiau perėjo į vadybą.

Poetas prisipažino pykstąs ant vaikaičio, kam metė biotechnologijos studijas, nes vadybininkas - toks banalus dalykas. Ponia Danutė palaikė vaikaitį: jis norėjo būti savarankiškas ir dabar pats užsidirba susimokėti už brangias vakarines studijas.

Be ironijos ir apmaudo

"Požiūris į pasaulį nepakito, tiktai atsinaujino - ką miestas užnešė, čia vėl atpustė. Daug ką bendra radau. Žinoma, čia ne viskas, ką turėjau tėviškėje. Toks kraštas - Aukštaitija. Ir lenkų daug. Moka lietuviškai, bet maloniau, kai prašneki lenkiškai. Su kaimynais gerai sutariame ir jokių konfliktų nėra buvę, - kalbėjo poetas, aprodydamas apylinkes. - Ir šalies įvykiais domimės, bet juose labai daug ironijos ir apmaudo".

Bernotų sodyboje dažnai apsilanko vaikų ekskursijos net iš Kauno ir Vilniaus. Girininko Grašio suburti vaikai labai aktyvūs. Surengia turistinį žygį po Labanoro girią ir prašo poeto parodyti vietos įžymybes: įdomiai nuaugusią pušį, pro sodybą einantį vadinamąjį Napoleonkelį ir Napoleono ąžuolą. Pasak legendos, Napoleonas bėgo iš Rusijos persirengęs moteriškais drabužiais ir ąžuolui pasirodęs toks juokingas, kad šis tol juokėsi, kol sprogo. Dabar ten didžiulė drevė.

Poetas prisipažino šiek tiek pasigendantis kolegų ir pokalbių apie literatūrą, tačiau yra Labanoro kompanija. Kaimynas Andrius Gaidamavičius, tose vietose užaugęs, studijavęs miškininkystę ir biologiją, kurį laiką dirbęs Labanoro girios regioniniame parke - "Žaliosios Lietuvos" redaktorius. Geri bičiuliai su girininku. Prieš porą savaičių Bernotai tapo jo sūnaus Daumanto krištatėviais.

Į tėviškę Santakoje kasmet atvažiuoja poetas Henrikas Šilkinis iš Lenkijos. Bernotas jo kūrybą vertė, ir knyga yra išėjusi.

"Labai domiuosi, kokios knygos dabar leidžiamos. Kritikos straipsnius apie knygas skaitau. Tiek daug jų išeina, kad sunku atsirinkti. Jei nėra jokios orientacijos, ir į knygyną užėjus sunku nuspręsti, ką pirkti, ko nepirkti. Nedaug knygų perkame, brangios jos pensininkams, - prisipažino poetas. - Ne viską spėju perskaityti, bet retkarčiais paskaitau. Labai daug gražaus jaunimo ateina".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"