TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

L.Ablėnaitė niekad nenuleidžia rankų

2014 01 06 6:00
L.Ablėnaitė, ne kartą nukentėjusi per gerą širdį, vis dar tikisi, kad savivaldybė ras būdų, kaip paremti senjorų veiklą. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Lilijana Ablėnaitė, po mėnesio švęsianti 80 metų jubiliejų, - aktyvi, nerimstanti senjorė, daugelį metų ieškanti būdų, kaip palengvinti savo bendraamžių pensininkų ir neįgalių žmonių buitį, kaip jų laisvalaikį padaryti įdomesnį. Tokias savanores savivaldybė, rodos, turėtų ant rankų nešioti, o, pasirodo, jų veiklai nuolat kaišioja pagalius į ratus.

L.Ablėnaitės-Miškinienės 1993 metais įsteigti visuomeninės pagalbos pensininkams ir neįgaliesiems namai "Salvė" vėl vejami iš trečių, pačių senjorų susiremontuotų patalpų. "Ar suprantate, ką mano metams reiškia persikraustyti ketvirtą kartą? - klausė moteris. - Pas mus kėdžių gal 60, įvairių rakandų, ansamblių, kurie čia repetuoja, kostiumų krūvos. Kaip viską persigabenti?"

Sostinės Lvovo gatvėje nuomojamose patalpose visuomeninės pagalbos namai "Salvė" organizavo patriotinės dainos ansamblio, pagyvenusių žmonių folklorinio ansamblio veiklą. Neseniai priglaudė dar du kolektyvus - dainų ir etnografinių šokių klubą "Raskila" ir folklorinį ansamblį "Sadauja". "Man tai garbė, kad kolektyvai, turintys didesnę nei 40 metų patirtį, pas mus repetuoja, - sakė L.Ablėnaitė. - "Raskila" visą sovietmetį atsilaikė, Rasos šventes Kernavėje rengė, aš džiaugiausi galėdama jiems padėti, kai jie neteko patalpų. Su "Sadauja" galvojom kartu kurti etnokultūrinio paveldo bendruomenę Rytų Lietuvai. O, pasirodo, dabar mane savivaldybė kaltina neteisėta veikla, esą perleidžiu patalpas, o neturiu teisės taip elgtis."

Pagalba - ne pagal instrukcijas

Lilijana dirba ne pagal instrukcijas. Jai svarbu - padėti žmonėms. Todėl jai ir nesuprantamas savivaldybės kaltinimas neteisėta veikla.

Moteris piktinasi baltmarškiniais savivaldybės vadybininkais, kurie neturi širdies ir pas kuriuos su rūpesčiais neužeisi pasikalbėti, pagalbos paprašyti. "Kai anksčiau buvo seniūnijos, būdavo gerai, paskambini ir išsikvieti meistrą. Dabar seniūnijas jau baigia išnaikint. Yra "Būsto" tarnyba. Tačiau ten - kaip ministerijoje. Vadybininkai priima tik dvi valandas per dieną. Direktorius - vieną kartą per savaitę dvi valandas priima, - piktinosi veikli moteris. - Dabar visur - stiklinės sienos, cerberiai, kurie niekur nepraleidžia, o tie, kurių ieškai, telefonų nekelia. Anksčiau galėjai nueit ir pakalbėt, argumentuot, kodėl tau ko nors reikia. Dabar turi palikti raštą, o raštas keliauja nežinia po kur. Ir nežinai, po kiek laiko atsakymą gausi. Arba negausi."

Nukentėjo per gerą širdį

Pati L.Ablėnaitė yra nukentėjusi per gerą širdį. "Būdavo, ateidavo pas mus ir benamių, - pasakojo ji. - Sutempėme nuo konteinerių įvairių lovų, įrengėme penkias vietas, priimdavome juos pernakvoti. Paskui, žiūriu, kad jie alkani visi. Tai atsiveždavome nukainuotų daržovių, pigių kauliukų, pradėjom sriubas virt. Virtuvės neturėjom, bet pasistatėm už spintos mažą turistinę viryklę. Ir maitinom žmones. Riebias sriubas virėm. Bet "sudegėm" už savo gerus darbus. Kažkoks benamis nuėjo į savivaldybę ir pasiskundė, kad savivaldybės labdaros valgykla ne taip sočiai maitina, kaip Ablėnaitė. Tuoj visokios komisijos prisistatė ir uždraudė maitint."

Iš Lvovo gatvės senjorai dabar vejami, nes patalpas savivaldybė nori parduoti. "Visų ansamblių atstovai buvom nuėję pas Artūrą Zuoką, prašėm, kad nemestų mūsų į gatvę. Mums pasiūlė patalpas Sapiegos ligoninės patalpose, - pasakojo L.Ablėnaitė. - Čia buvo miesto centras, čia mums buvo patogu rinktis. Be to, kai įdedi tiek darbo, kai susiremontuoji patalpas, jos tampa brangios. Antakalnyje, kur mums dabar siūlo, dar toli nuo stotelės eiti. Sako, mums ten bus geriau. Nebus geriau. Vien jau salė, kurią mums duoda repetuoti - su aštuoniomis kolonomis. Tai kaip joje šokti?"

Iš pradžių įvertino, paskui paliko likimo valiai

Optimizmu trykštanti L.Ablėnaitė 1967 metais dainavo: "Myliu be galo tave, puikus pasauli..."

Visą savo gyvavimo laikotarpį L.Ablėnaitės vadovaujami visuomeninės pagalbos namai "Salvė" būdavo savotiški SOS namai. "Mes vieni kitiems padėdavome, surasdavome pigų meistrą, jei sunkiai gyvenantiems pensininkams tokio reikėdavo. O ką sugebėdavome, tai ir patys vieni kitiems padarydavome, - pasakojo Lilijana. - Teikdavome visokią pagalbą, ir kirpdavome, ir remontuodavome, ir daržus sukasdavome - rasdavome žmonių, kurie sutikdavo padėti."

Iš pradžių L.Ablėnaitę net apdovanojo mero padėkos raštu, savivaldybė gyrė, pavyzdžiu kitiems rodė, dvejus metus rėmė - skirdavo 10 tūkstančių litų patalpoms išlaikyti. Tiek lėšų maždaug ir reikėdavo. Kai finansavimą nutraukė, moteris nežinojo, ką daryti. "Iš kur man, senai moteriai, sukrapštyt pinigų nuomojamoms patalpoms? - pasakojo L.Ablėnaitė. - Įsivaizduojat, kas mėnesį po 200 litų reikia mokėti už komunalines paslaugas. Kadangi nuomojame repeticijoms salę, vien už šiukšlių išvežimą 64 litus kas mėnesį priskaičiuoja. Tokie salės šiukšlių įkainiai. Tačiau pas mus nebūna tiek šiukšlių, kaip kokioje nors viešų renginių salėje. Namuose aš moku 6 litus už šiukšles, nors kasdien šiukšlių išnešu, repeticijų salėje nebūna jokių šiukšlių, o mokėti reikalauja po 64 litus. Tačiau man nedavė raktų, kol sutarties dėl komunalinių paslaugų apmokėjimo nepasirašiau. Už šildymą turim mokėti kartais ir iki tūkstančio litų."

Savivaldybei nutraukus finansavimą skolos vis augo. Pasiteiravus, kaip "Salvės" įkūrėja ir organizatorė sukasi, kaip išgyvena, moteris pasakojo: "Einu ir elgetauju, iš pažįstamų prašinėju. Kaune buvo 2 ha mamos žemės, dalį jos atgavau, pardaviau, skolas sumokėjau."

Skaudžiausia L.Ablėnaitei, kad ji, kitiems gera darydama, sulaukia tik piktų pašaipų. "Vienas iš garsių politikų, pavardės nesakysiu, beje, konservatorius, pasakė: "Ko tiems pensininkams reikia? Pasiimkit maldaknyges ir eikit į bažnyčią", - pasakojo moteris.

Ar valstybei gaila senjorams patalpų ?

Ko iš tikrųjų nori ir tikisi veikli moteris? "Kad valstybė pensininkams, jų laisvalaikiui, jų veiklai, susibūrimams patalpas suteiktų nemokamai. Kiek girdėjome, tokius klubus išlaiko Estija ir Baltarusija. Pas mus kažkodėl negali, - stebėjosi L.Ablėnaitė. - Skaitau, kad kažkokias kultūros terapijas steigia prie poliklinikų. Vėl kažkoks burbulas pučiamas. Mes, mūsų veikla irgi esam savotiška kultūros terapija, tačiau mus nori sunaikinti."

80-metė L.Ablėnaitė kupina veiklos - rašo eiles, tapo, svajoja naujų knygų, albumų išleisti. Į redakciją atvairavo pati. "O ką daryt? Kitaip niekur nespėčiau", - nusišypsojo ji. Veikli ji buvo nuo jaunystės. Tik tos veiklos nesureikšmina, net įsižeidžia dainininke pavadinta. "Pasityčiojimas, kad dar ir dabar mane pristatinėja kaip kokią primadoną", - sako praeityje buvusi garsi savamokslė estrados dainininkė, Juozo Tiškaus vadovaujamo Lietuvos estrados orkestro solistė. Jos autorinių dainų plokštelė 1968 metais buvo išleista 33 tūkstančių egzempliorių tiražu. Prasidėjus Atgimimui, subūrusi kolektyvą su patriotinių partizanų dainų repertuaru apvažiavo Lietuvą.

Norą senjorus iškelti į Sapiegos ligoninės patalpas L.Ablėnaitė vadina optine apgaule, noru jų veiklą sunaikinti. "O taip tikėjausi savo jubiliejų švęsti šiose senose patalpose, kur praėjo ne vieneri mūsų veiklos metai", - atsiduso pašnekovė.

Bene labiausiai L.Ablėnaitė jaunystėje išgarsėjo daina "Na, palauk". Ją neseniai perdainavo naujai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"