TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

L.Baškauskaitės vyras: "Ji - drąsiausia"

2009 10 31 0:00
Amerikietis S.Anaya ir lietuvė L.Baškauskaitė kartu jau beveik 40 metų.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Jiedu panašūs į porą, kokias galima matyti filmuose: apsikabinę arba susikibę už rankų, besišypsantys vienas kitam, nors yra brandūs, daugelį metų kartu gyvenantys žmonės. JAV menininkas Stephenas Raulis Anaya ir lietuvių išeivė Liucija Baškauskaitė šią savaitę vieši Lietuvoje. Pasmalsavome, kas į žmonos gimtąjį kraštą taip traukia amerikietį ir kuo prieš beveik 40 metų jį sužavėjo geltonkasė lietuvaitė.

JAV gyvenanti Lietuvos kultūros antropologė, visuomenės veikėja, profesorė, pirmosios nepriklausomos televizijos "Tele-3" įkūrėja L.Baškauskaitė su vyru dailininku ir pedagogu S.R.Anaya į savo gimtinę atvyksta beveik kasmet. Šiemet pora į Lietuvą atskrido ne tik genama sentimentų ir ilgesio draugams. Vilniaus dailės akademijos (VDA) galerijoje buvo atidaryta Stepheno paroda. Su amerikiečiu ten ir kalbėjomės - angliškai, įterpiant vieną kitą lietuvišką žodį. Stephenas vienu metu net uždainavo "Du gaidelius".

Įdomūs pokalbiai

- Liucija ankstesniuose interviu yra užsiminusi, kad pirmiausia "susipažino" ne su jumis, bet su jūsų kūryba. Pasakojo, kad Kalifornijos universitete, Los Andžele, studijuodama kultūrinę antropologiją ir rašydama disertaciją, pavargo nuo žodžių ir nusprendė pasirinkti tapybos užsiėmimus. Užsuko į Grafikos katedrą ir pamatė jūsų darbus. Tik po to susipažino su jumis. Taip ir buvo?

- Tiesa. Mano žmona tikra pleputė, viską žurnalistams išpasakojo (juokiasi).

- Prisimenate pirmąjį susitikimą?

- O taip. Pamačiau nepaprastai gražią moterį. Ji ir dabar tebėra tokia pat graži. Tačiau labiausiai mane sužavėjo ne Liucijos išorė, o iš vidaus sklindanti pozityvi energija. Ji tarsi spinduliavo ir dėl to buvo dar nuostabesnė. Su Liucija be galo įdomu šnekėtis. Pirmą pažinties pusmetį viskas, ką mes darėme, - nepaprastai daug kalbėjomės. Šnekučiuodavomės įvairiausiomis temomis.

- Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?

- Kiek žinau, Liucija jūsų kolegoms, lietuvių žurnalistams, yra sakiusi, kad mane įsimylėjo ne iš karto (šypsosi).

Ji man patiko nuo pat pažinties pradžios. Tai be galo protinga, sumani, atvira, drąsi moteris. Nebijanti išsakyti nuomonės, ginti įsitikinimų. Ji, ko gero, pats drąsiausias žmogus, kokį pažįstu. Kartais ta jos drąsa ir man persiduoda.

Žmona - išmintingesnė

- Reikėtų pridurti, jog ir be galo stipri, ambicinga. Juk ji talkininkavo atkuriant Vytauto Didžiojo universitetą, dalyvavo tragiškuose Sausio įvykiuose, ėmėsi iniciatyvos kurti pirmąjį nepriklausomą šalies televizijos kanalą "Tele-3", net bandė siekti Lietuvos prezidento posto. Gyventi su tokia moterimi turėtų būti nelengva.

- Taip manote? Kodėl turėtų būti sunku, jei sieja panašūs interesai, vienija bendri siekiai? Mudviem patinka bendrauti su žmonėmis. Esame skirtingi, kiekvienas turime savo pasaulį, erdvę, bet puikiai pažįstame ir vienas kito.

Liucija išties nepaprastai stipri. Visapusiškai. Prisimenu, kadaise išvažiavome slidinėti į kalnus. Ji paslydo ir keliose vietose susižalojo koją. Nors jai nežmoniškai skaudėjo, neverkė, nedejavo, nesiskundė. Negalėjau tuo patikėti.

- Sakoma, kad šalia daug pasiekusio vyro reikia ieškoti išmintingos moters. Gal būna ir atvirkščiai? Juk Liucija tiek daug pasiekė ne be jūsų pagalbos ir paramos?

- Na, mano žmona kur kas išmintingesnė už mane (juokiasi). Be abejo, ir džiaugsme, ir varge visada buvau šalia jos. Tačiau man taip pat niekada netrūko jos palaikymo. Mudu nuo pat draugystės pradžios daug diskutuojame, ką galėtume padaryti vienas dėl kito. Be to, tikime ir pasitikime vienas kitu. O tai, būnant poroje, itin svarbu.

- Kiek laiko judu jau susituokę?

- Jei neklystu, 36-erius metus. Prieš santuoką beveik trejus metus draugavome. Taigi kartu esame jau labai seniai.

- Išduokite darnių tarpusavio santykių paslaptį.

- Tą paslaptį sudaro kantrybė, pagarba, noras suprasti ir padėti vienas kitam. Esame kilę iš skirtingų šalių, priklausome skirtingoms kultūroms, bet tai bendram gyvenimui niekada netrukdė. Gyvenimas dėl to buvo tik įdomesnis, spalvingesnis, turtingesnis naujų potyrių, žinių.

Mokėsi iš vaikiškų knygų

- Teko girdėti, jog Liucijos tėvai JAV savo vaikus augino su viltimi, kad šie pasiliks nedidelėje lietuvių bendruomenėje ir ten ieškosis antrosios pusės. Jos mamai buvo sunkiausia susitaikyti, kad dukra pamilo amerikietį. Turbūt teko nemažai pasistengti, kad uošviai pakeistų nuomonę apie jus?

- Nuo pat pradžių supratau Liucijos tėvelius, jų požiūrį į mane. Jie buvo iš mažytės šalies, atsidūrusios geležinėje priespaudoje, priversti palikti gimtinę. Atvykę į JAV, kartu su vietos lietuviais jie tiesiog norėjo ir stengėsi išlikti, nepranykti tarp kitataučių.

Pamilęs Liuciją, pradėjau mokytis kalbėti lietuviškai. Mano vaikai su tėvuku ir močiute taip pat kalbėjosi tik jų gimtąja kalba. Šiems tai buvo geriausias įrodymas, kad lietuvybei mūsų šeimoje bus skiriamas ypatingas dėmesys.

Esu dėkingas žmonėms, kurie mane mokė lietuvių kalbos. Jie buvo nepaprastai kantrūs. Daug mokiausi ir savarankiškai - dukroms ir sūnui skaitydavau lietuviškas knygutes: eilėraštukus, pasakas apie zuikį puikį, lapę snapę, kitus žvėrelius (laužyta lietuvių kalba pradeda deklamuoti eilėraštį "Du gaideliai" - aut.).

Vaikams vardus išrinko pats

- Akivaizdu, kad jūsų šeimoje stipresnė lietuviškoji pusė. Tai rodo nuolatiniai grįžimai į Lietuvą, lietuviški vaikų vardai.

- Pats juos išrinkau. Su Liucija norėjome ypatingų vardų. Žmonai buvo svarbu, kad šie būtų lietuviški. Kadangi abu mylime gamtą, sūnui ir jaunesniajai dukrai davėme susijusius su ja. Kiek žinau, vardai Vėjas ir Vasara Lietuvoje nėra dažni. Tačiau man jie labai gražūs.

- Esate dviejų anūkių senelis. Ar mokote mažąsias piešti?

- Justinos dukra Atėnė jau dvejų metų, Vasaros pirmagimei Vitalijai beveik metukai. Abi anūkėlės labai žavios mergaitės. Atėnė dažnai būna mano studijoje, stebi, ką veikiu. Pasiėmusi teptuką mirko į dažus ir bando piešti. Jai tai patinka.

Mūsų su Liucija namai - ant vandenyno kranto. Su anūkėmis einame į paplūdimį pasivaikščioti, maudomės, žaidžiame. Tapau, ilsiuosi, vėl tapau. Gyvenu kaip šių laikų Pablo Picasso (juokiasi).

Lietuviai - nepaprasti žmonės

- Kodėl parodą nusprendėte surengti būtent čia, Lietuvoje.

- Dėl to, kad šiai šaliai jaučiu ypatingus jausmus. Nepaprastai ją myliu. Čia gyvena daug mano draugų. Į Lietuvą pastaruosius keliolika metų su Liucija atvykstame beveik kasmet, o pirmą kartą atvažiavome daugiau nei prieš 30 metų, Brežnevo laikais. Ko gero, buvau vienas pirmųjų tikrų amerikiečių, ne Amerikos lietuvių, kuris lankėsi ir apsigyveno jūsų šalyje. Mūsų šeima dalyvavo kultūrinių mainų programoje tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Buvo šiurpūs laikai - mus nuolat sekė, stebėjo. Pamenu, tada su savimi atsivežiau 14 grafikos darbų. Norėjau juos parodyti kitiems. Ir man pavyko. Buvusiuose menininkų rūmuose bičiuliai padėjo surengti parodą. Beje, tie patys darbai tarp daugybės kitų eksponuojami ir šioje parodoje.

Kai į Lietuvą su Liucija ir vaikais grįžome antrą kartą ir apsigyvenome ilgesniam laikui, įsidarbinau VDA. Joje dėsčiau nuo 1990 iki 1992-ųjų. Tai buvo labai įdomus, jaudinantis ir daug ko mane išmokęs periodas.

- Kas mūsų šalyje jums patinka labiausiai?

- Tarpusavio kultūra. Lietuviai - nepaprasti žmonės. Labai šilti, nuoširdūs, kūrybingi, itin darbštūs. Jūs pagrindine gyvenimo vertybe ir tikslu nelaikote pinigų, skirtingai nei amerikiečiai. JAV tik jais viskas matuojama. Ten ko nors pasiekęs menininkas esi tik tada, jei daug uždirbi. Tą patį galima pasakyti ir apie kitų sričių specialistus. Lietuvoje labiau vertinamos asmens idėjos, o ne piniginės storis.

Be abejo, nuo tada, kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą, žmonės pasikeitė. Tapo drąsesni, atviresni. Pagaliau turi galimybę keliauti po pasaulį ir susipažinti su kitomis kultūromis. Labai dėl to džiaugiuosi. Jei atvirai, kadaise jausdavausi gana nejaukiai lietuviams draugams pasakodamas apie aplankytas svečias šalis, dalydamasis jose įgyta patirtimi. Dabar kai kurie mano bičiuliai pasaulio yra matę daugiau už mane.

- Ar būdami Lietuvoje su Liucija įsijungiate TV3?

- Žinoma. Stengiamės žiūrėti visas televizijas. Mėgstamiausia mano laida - "Gero ūpo".

- Atvykęs į Lietuvą visada mielai konsultuojate VDA studentus. Ta patį darysite ir šios viešnagės metu?

- Čia su Liucija esame antra savaitė. Manau, panašiai tiek laiko dar pabūsime. Namo grįžti planuojame apie lapkričio vidurį. Per tą laiką būtinai padirbėsiu Dailės akademijoje.

- Dabar beveik visi studentai moka angliškai, tad susišnekėti nesunku. O kaip su jais pavykdavo rasti bendrą kalbą 1990-aisiais?

- Aš noriai iš jų mokiausi lietuvių kalbos, jie iš manęs - anglų. Tiesa, studentai dar puikiai kalbėjo rusiškai, bet nesupratau nė vieno rusiško žodžio. Nepaisant nieko, dėstyti man buvo lengva. Žinote kodėl? Dėl to, kad mano paskaitose svarbiausia kalba buvo ne verbalinė, bet vizualinė. Viską, ko nemokėdavau paaiškinti žodžiu, parodydavau popieriuje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"