TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

L.Baškauskaitės žaizdos užgijo

2008 08 02 0:00
Liucija ir Stevenas, jos vyras. Lietuvės mama šią sąjungą pripažino tik vyrui ir vaikams išmokus lietuviškai.
Asmeninio albumo nuotrauka

Amerikoje gyvenanti lietuvė Liucija Baškauskaitė Lietuvoje daugiausia žinoma kaip pirmos nepriklausomos televizijos "Tele-3" įkūrėja ir Vytauto Didžiojo universiteto gaivintoja. Dabar ji - laiminga močiutė, kuriai didžiausias džiaugsmas - neišsibarsčiusi šeima ir mokantys mylėti vaikai.

Pro duris įėjusi Liucija ima sveikintis su kiekvienu: Lietuvių grįžimo į tėvynę informacijos centro darbuotojais, dar nepažįstamais žurnalistais, senais draugais ir kolegomis antropologais, psichologais, susirinkusiais jos paklausyti. Kiekvienam ji skiria kelias sekundes, žvilgsniu pasveikina, išgirsta kito žmogaus vardą. "Man svarbus kiekvienas", - vėliau, per susitikimą kalbėdama apie lietuvių tinklą visame pasaulyje, patvirtina ji.

L.Baškauskaitė įpratusi šypsotis. Jai patiko matematinis argumentas: viena šypsena sukelia mažiausiai dar dvi. Taip sklinda šiluma, atmosfera tarp žmonių gerėja. To, jos manymu, Lietuvai dabar labai trūksta.

Liucija į gimtinę, iš kurios pirmą kartą iškeliavo ant tėvų rankų dar kūdikis, atvyko prieš 7 savaites. Šiandien išskrenda namo į Santą Moniką (JAV), kur lapkritį pirmojo kūdikio turėtų susilaukti jauniausia dukra Vasara. Su žmona atvykęs grafikas, tapytojas ir pedagogas Stevenas Anaya rengia parodą, kuri bus eksponuojama kitąmet spalį Vilniaus dailės akademijos galerijoje. "Paprasčiausiai pasiilgome Lietuvos", - interviu LŽ sakė išeivė.

Šeimos klajonės

Lietuvoje pirmą kartą Liucijos šeima atsidūrė 1977 metais, Brežnevo laikais, ir praleido čia metus. Jie buvo pirmieji, atvykę pagal kultūrinių mainų tarp JAV ir Sovietų Sąjungos programą. Per tuos metus šeima patyrė, ką reiškia gyventi, kaip sakė L.Baškauskaitė, policijos bendruomenėje. Jų kambariuose buvo įrengta pasiklausymo aparatūra, agentai sekdavo į mokyklą einančią aštuonmetę dukrą.

Antrą kartą į Lietuvą šeima sugrįžo jau kvepiant nepriklausomybe, 1988 metais, kai Liucija buvo pakviesta atkurti Vytauto Didžiojo universiteto. Pasibaigus ekonominei blokadai 1990-aisiais, Baškauskaitės šeima ėmė nuolatos gyventi Lietuvoje, greitai Liucija įkūrė pirmąją privačią televiziją "Tele-3", kuri dabar žinoma kaip TV3. Liucija prisimena vieną epizodą, kai su vyru iš Kaune esančių namų trumpam atvyko į Vilnių (jis norėjo pasižiūrėti, kas darosi Vilniaus dailės akademijoje). 11-metis sūnus Vėjas nenorėjo važiuoti. Tėvai paliko jį, paprašė kaimynų pažiūrėti. Pabuvę valandą grįžo. Namie rado visiškai nuniokotus vaikų kambarius. "Du įsibrovę vyrai ten viską išdaužė: šviestuvus, kriaukles, didžiules ąžuolines duris išplėšė. Tai buvo aiškus signalas, kad mūsų čia nereikia", - prisimena profesorė, tuo neramiu metu, 1991 metais, dažnai pasirodydavusi televizijos ekrane. Neįveikusi pasipriešinimo, palikusi televizijos ir universiteto projektus, atitraukta nuo kandidatavimo į prezidento postą, ji išvažiavo. Tą padarė ne iš baimės (tėtis nuo pat pradžių jai sakė: "Tik nepasiduok tiems kagėbistams"), bet supratusi, kad daugiau nieko tą akimirką negalėjo padaryti dėl demokratijos Lietuvoje. "Kankinau pati save, kad neužtektinai padariau", - prisimena pirmos nepriklausomos televizijos įkūrėja.

Vėl prasidėjo nuolatinės kelionės per Atlantą - į vieną ir į kitą pusę. Pastaruosius keliolika metų Lietuvoje L.Baškauskaitė apsilanko kasmet. Norisi užduoti tradicinį klausimą - ar dar kada grįš visam laikui į Lietuvą? Liucijos atsakymą irgi galima atspėti: minčių, norų visados yra, bet nežinia, ar yra galimybių. Trys jos vaikai - Justina, Vėjas ir Vasara - šiuo metu yra Amerikoje, Santa Monikoje. Tai retas įvykis S.Anaya ir L.Baškauskaitės šeimos gyvenime. Daugelį metų jie buvo išsisklaidę po visą pasaulį. Duktė Justina keliolika metų dirbo Niujorke, paskui Londone, Paryžiuje. Sūnus Vėjas žaidė krepšinį Austrijoje ir Suomijoje, vasarą blaškėsi Azijoje. "Šiuo metu esame kartu, ir tai yra mums didžiulė dovana. Galvojant apie ateitį - kur vaikai, ten ir mes būsime. Šeima - pirmoje vietoje", - sako Liucija.

Jai svarbiausia, kad visi sveiki ir gyvi, kad vaikai yra geri žmonės, pasaulio piliečiai. "Jie turi sveiką protą, sveikus kūnus, myli žmones, siekia gėrio, jaučia didelę meilę Lietuvai", - pasakoja L.Baškauskaitė.

Tekėti tik už lietuvio

Kalbėdama apie lietuvybę moteris prisimena, kaip ją augino tėvai Juozas ir Albina. Kartu su kitais vietos lietuviais sukūrė tarsi mažą lietuvybės inkubatorių. Augino savo atžalas su viltimi, kad jie pasiliks nedidelėje lietuvių bendruomenėje, toliau kurs "mažąją Lietuvą". Kai kurios Liucijos draugės priėmė tokį tėvų planą - atsisakė mylimų vyrų, nes jie buvo amerikiečiai, ne lietuviai. Liucijai tokia perspektyva nepatiko. Ji iki šešiolikos metų nešiojo ilgas kasas ir nesipriešino tėvų troškimams. Tik kai pamilo Steveną, ispano-meksikiečio desantininko ir britės sunkvežimio vairuotojos vaiką, tėvai, labiausiai mama, turėjo susitaikyti, kad duktė neįgyvendins jų svajonių.

"Mano vyras nuo pat pradžių lankė lietuvių kalbos pamokas. Mama jį pripažino tik tada, kai jis kalbėjo lietuviškai ir kai mudviejų vaikai kalbėjo lietuviškai", - prisimena Liucija.

Jiedu susitiko studijų metais Kalifornijos universitete Los Andžele. Liucija studijavo kultūrinę antropologiją, rašė disertaciją. Nuvargusi nuo žodžių, ji pasirinko tapybos užsiėmimus. Nuėjusi į Grafikos katedrą, pamatė būsimo vyro grafikos darbus. "Buvau pritrenkta. Steveno neatsimenu, bet jo darbus - puikiai", - pasakoja L.Baškauskaitė, būsimą vyrą įsimylėjusi toli gražu ne iš karto.

Pabėgėliai

Abu jie iš skirtingų pasaulio kraštų Amerikoje atsidūrė dėl Antrojo pasaulinio karo. 1942 metais gimusi Liucija, nesulaukusi dvejų, jau riedėjo į Vokietiją, kur tėvai bėgo nuo fronto, ieškojo prieglobsčio. Liucijos mama tuomet laukėsi antro vaikelio. Žmonės manė, kad Drezdenas - saugus miestas, ten nuvyko ir Baškauskų šeima. "Buvome ten, kai amerikonai ir britai bombardavo miestą, sudegino žmones. Mes likome gyvi. Prisimenu sprogimus, slapstymąsi. Mano sesuo, kurią mama labai sunkiai pagimdė, mirė", - daugiau nei pusė amžiaus praėjo, o Liucija vis dar prisimena tai.

Po karo padalijus Vokietiją, tėvas stengėsi patekti į amerikiečių zoną, nes matė, kaip iš anglų zonos žmonės buvo vežami atgal į Rytus, nemažai jų žudėsi. Būdami pabėgėlių stovykloje Baškauskai gavo kambarėlį, labiau panašų į sandėliuką. Tuo metu į pasaulį atėjo Liucijos brolis.

Šviesus žvilgsnis

"Visą gyvenimą buvau apsupta gėrio. Gal keistai skamba. Nuo pat kūdikystės išgyvenau karą, bombardavimus, pabėgėlių stovyklas, nežinią, labai labai sunkų įsikūrimo Amerikoje laikotarpį, bet visada buvau apsupta gerų žmonių. Man pasisekė", - šypsodama sako nepataisoma optimistė. Nuo pat pradžių ji lankė katalikiškas mokyklas: pradžios, mergaičių gimnaziją, universitetą, šalia kurio buvo įsikūrusi kunigų seminarija. Dvasinio auklėjimo pagrindas Liucijai iki šiol padeda išlikti, žiūrėti į pasaulį šviesiu žvilgsniu, kad ir kas nutiktų. "Geriausia, ką galiu padaryti, - būti prie Kūrėjo. Dėl to ir esu ant šio "svieto", - tiki L.Baškauskaitė.

Dabar ji padeda vaikams, mėgaujasi močiutės pareigomis. Taip pat ruošia didžiulę biblioteką, kurioje kaupia Lietuvos etnografijos darbus, ir perduos ją į Baltijos studijų katedrą Vašingtono universitete Sietle. Turėdama laiko kovotoja už demokratiją atsiverčia užrašus iš Nepriklausomybės atgavimo laikų. Gali būti, kad greitai galėsime skaityti jos atsiminimų knygą, kurioje ji papasakos, kaip tuometinė situacija atrodė iš jos varpinės.

Trumpai

* L.Baškauskaitė turi devynių mėnesių anūkę. Tai - vyriausios dukros Justinos atžala. Lapkritį jauniausiai dukrai Vasarai gims pirmagimis - dar vienas Liucijos vaikaitis.

* Liucijos sūnus Vėjas dėl traumų prieš ketverius metus baigė žaisti krepšinį. Nusprendė profesinį gyvenimą skirti neįgaliems vaikams. Dalyvavo specialioje pasirengimo programoje, nuo rudens dirbs su neįgaliais vaikais. Žada stoti į teisę ir ginti neįgalių žmonių teises.

* L.Baškauskaitės sesuo Asta Baškauskaitė nuo 1992 metų gyvena Lietuvoje, turi verslą: jos įmonė gamina durų rankenas, eksportuoja į užsienį.

* Brolis Linas gyvena Santa Monikoje. Neseniai lankėsi Lietuvoje, šventė Anoniminių alkoholikų draugijos, kurią mūsų šalyje pats ir įkūrė, veiklos dvidešimtmetį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"