TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

L.Digrys: trečioji vargonininko akis

2009 06 30 0:00
Septyniasdešimt ketverių profesorius L.Digrys vargonais groja nuo aštuoniolikos.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Jau aštuoniolika metų be pertraukos kiekvieną sekmadienį sostinės Šv. Kazimiero bažnyčioje vyksta sakralinės muzikos koncertai, dar vadinami religinės muzikos ir susikaupimo valandomis.

Jais rūpinasi energingasis profesorius Leopoldas Digrys. 2003 metų birželį šioje šventovėje labai sėkmingai buvo baigti montuoti "Oberlinger" firmos vargonai. Nuo tada tryliktą sekmadienio valandą tauri muzika sakralioje erdvėje skamba atliekama naujuoju instrumentu.

Taip puoselėjamos senos tradicijos. "Pradėjome tokius koncertus 1963-iųjų birželį tuometinėje Paveikslų galerijoje (dabar Vilniaus arkikatedra) - sekmadieniais, tryliktą valandą, - pasakoja L.Digrys. - Iš Vokietijos gavę nedidelius kilnojamus vargonėlius, pastatėme juos Šv. Kazimiero koplyčioje. Prisimenu pirmą koncertą: išeiname po jo į lauką, o gatvėse garsiakalbiai plyšauja, kad į kosmosą išskrido pirmoji moteris Valentina Tereškova."

Kadangi koplyčioje nesutilpdavo gausi publika, vargonai perkelti į centrinę šventovės navą, tačiau toje nemažoje erdvėje jie buvo per silpni. Tada imta rūpintis restauruoti didžiuosius Arkikatedros vargonus. Faktiškai pastatyti nauji, tik dokumentacija parengta kaip restauravimo projektas - sugudrauta, nes statyti naujų vargonų niekas nebūtų leidęs. Muziejumi paverstoje šventovėje stovėjo gana puošnus XVIII amžiaus vargonų fasadas, o instrumento vidus buvo suniokotas, sudaužytas sovietinių barbarų. 1969 metų lapkritį didieji Vilniaus arkikatedros vargonai vėl sugaudė visu grožiu.

Geriausi Rytų Europoje

Kai atkūrus Nepriklausomybę tikintiesiems buvo grąžinta Šv. Kazimiero bažnyčia, sovietmečiu tapusi Ateizmo muziejumi, jos šeimininkai jėzuitai įsigijo amerikietiškus skaitmeninius vargonus. Čia įsteigto Religinės muzikos centro vadovo L.Digrio pastangomis sekmadienio koncertų tradicija pratęsta ir tebetęsiama. Aštuonerius metus bažnyčioje statyti nauji vargonai. Dabar čia vyksta ir tarptautiniai M.K.Čiurlionio konkursai, ir vasaros vargonų festivaliai. Atvykstančių užsienio atlikėjų teigimu, iš naujųjų Rytų Europoje (posovietinėje erdvėje) pastatytų vargonų šie yra bene patys geriausi.

"Vargonai - ne šiaip instrumentas, tai meno kūrinys, - sako L.Digrys. - Jie labai skirtingi, nevienodi ne tik įvairių epochų, įvairių šalių, bet ir tos pačios firmos vienu metu skirtingose patalpose statyti vargonai. Tai gana įnoringas instrumentas, pasitaiko, kad ir pasaulinio garso meistrams nelabai pasiseka."

Vargonai - vamzdelių eilė, tačiau kokia sudėtinga ir slėpininga! Tarkim, kad pagrotum didžiausiais pasaulio vargonais, reikia plušėti septyniomis klaviatūromis. Kaip suvaldyti vargonus? Beveik dviejuose su puse tūkstančio koncertų įvairiose šalyse dalyvavęs prof. L.Digrys teigia, kad be pagrindinių dėsnių žinojimo ir praktikos labai svarbi intuicija: vidinė klausa ir "trečioji akis". Kaip rasti kontaktą su nepažįstamais vargonais? "Čia bene įdomiausia mūsų darbo dalis, - prisipažįsta maestro. - Važiuoji į gastroles ir nežinai, ką rasi. Kartais iš anksto atsiunčia instrumento balsų (dar vadinamų registrais) sąrašą. Palyginčiau jį su sąrašu maisto produktų, kurie naudojami restorane... Kad pasirengtum valandą trunkančiam koncertui, repetuoti reikia mažiausiai tris valandas. Bet vis tiek devyniasdešimt procentų sėkmės lems tavo intuicija."

Pabėgę studentai

Vargonininkai dirba su asistentais kaip kad chirurgai su seselėmis. Asistentai atlikėjams pakeičia balsus iš anksto numatytose vietose - grojantis vargonininkas pats nepajėgtų aprėpti dar ir šių veiksmų.

Vargonai - instrumentas, kuriam reikalinga specifinė akustika, aidas, ilgas skambėjimas (reverberacija). Todėl paprastose koncertų salėse grojantiems net ir puikiausiems vargonams tarsi kažko trūksta. Aidas Vilniaus Šv.Kazimiero bažnyčioje - aštuonios sekundės. Apskritai vargonai - šventovių instrumentas. Jais daugiausia atliekama religinė muzika. Ar vargonininkas būtinai turi būti dvasingas žmogus? Į šį klausimą profesorius atsako taip: "41 metus dėsčiau Muzikos ir teatro akademijoje, turėjau daug mokinių, tarp jų ir nedvasingų. Bet iš tokių muzikantai neišeidavo, jie savaime atkrisdavo. Arba jei ir baigdavo studijas, nekoncertuodavo, nedirbdavo toje srityje. Vargonų muzikos turinys negali būti nedvasingas - iš tūkstančio šiam instrumentui parašytų opusų gal tik dešimt bus pasaulietiški kūriniai, kiti - sakralinė muzika. Jei žmogus nedvasingas, nepajėgs gerai jos groti. Jei atlikėjas lėkštas, nesugebės perteikti klausytojui gelmės. Taigi ne žmogus, grojantis vargonais, ilgainiui tampa dvasingas, o tik toks žmogus įstengia gerai groti šiuo instrumentu."

L.Digrys prisipažįsta, kad Konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija) buvo rekordininkas pagal nuo jo pas kitus dėstytojus pabėgusių studentų, ypač pianistų skaičių. Miela buvo dirbti su tais, kurie darbui atiduodavo visas jėgas. "Jeigu studentui, kad ir gabiam, kitkas rūpėdavo labiau nei specialybės dalykai, nelabai sutardavom", - sako muzikas.

Ateistinė vargonų mokykla

Maskvos konservatorijoje L.Digrys baigė dvi specialybes ir dvi aspirantūras - fortepijono ir vargonų. Šias dvi disciplinas dėstė grįžęs į Lietuvą. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo įkurta atskira Vargonų ir klavesino katedra.

Vargonų klasė Vilniaus konservatorijoje sovietų valdžios uždaryta 1949 metais. "1962 metų vasario 11 dieną ją vėl pavyko atidaryti, - pasakoja L.Digrys. - Kadangi mokiausi Maskvoje, man niekas negalėjo prikišti religijos propagavimo - būdamas penktakursis gavau pasiūlymą surengti pirmąjį koncertą Maskvos konservatorijos didžiojoje salėje, studijuodamas aspirantūroje jau koncertavau po visą Sovietų Sąjungą. Fortepijono dėstymo lygis Maskvos konservatorijoje tuo metu buvo labai aukštas, mano mokytojas - nuostabus pianistas Grigorijus Ginzburgas. O tenykštę vargonų mokyklą pavadinčiau ateistine ir saviveikline. Grįžęs į Vilnių viską turėjau pradėti beveik nuo nulio, juk vargonų muzika neatsiejama nuo religinio muzikos turinio, religijos filosofijos. Laimė, dukart netrumpai stažavausi Čekijoje. Patys geriausi gyvenimo prisiminimai iš ten. Prasčiausi - iš Maskvos, nors joje mokiausi aštuonerius metus. Vienas mano dėstytojas Maskvoje, apie kiekvieną mokinį sukūręs "častuškas", apie mane taip sueiliavo: "Po kosmičeskoj orbite proletajet L.Digrys i s ogromnym apetitom sem igrajet raz na bis." ("Kosmine orbita pralekia L.Digrys ir su didžiuliu apetitu septyniskart bisuoja.")

Sovietmečiu Lietuvos vargonai labai nukentėjo. Nemažai instrumentų buvo visiškai suniokoti, o veikiančiose bažnyčiose jie stovėjo neprižiūrimi, neremontuojami. Pavyzdžiui, Vilniaus Dominikonų bažnyčios vargonai nesutvarkyti iki šiol, Kauno Įgulos bažnyčios - baigti remontuoti tik šių metų vasarį.

Grįžęs iš Maskvos jaunas vargonininkas L.Digrys buvo užsukęs į kelias nebeveikiančias sostinės katalikų šventoves. Visur pamatė pasibaisėtiną vaizdą. Šv.Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje prie Lukiškių aikštės stovėjo tik vargonų rėmas, buvo likęs vienas vienintelis klavišas. Šv.Jurgio bažnyčioje (dabar Knygų rūmai) buvo aiškiai matyti pėdų žymės - barbarai perėjo per mažuosius vargonų vamzdelius.

Kalnai, jūra ir joga

"Yra naujų, labai gerų vargonų, pastatytų nepriklausomybės laikais: Marijampolėje, Molėtuose, - sako pašnekovas. - Marijampolėje veikia firma, jos meistrai mokėsi Italijoje. Bet bažnyčios neturi pinigų naujiems vargonams, todėl dažniausiai perka elektroninius, nes jie dešimtkart pigesni. Jei reikėtų palyginti elektroninius ir tikrus vargonus, pateikčiau plokštelės įrašo ir tikro garso koncerto sugretinimą. Tačiau jei man pasiūlytų: vidutinio pianisto koncertas ar pasaulinio garso atlikėjo įrašas, rinkčiausi pastarąjį. Geriau groti elektroniniais, negu aplaužytais, nesuderintais, neišlygintais tikrais vargonais."

"Oberlinger" vargonai Šv. Kazimiero bažnyčioje, kuriems pinigų, pasak profesoriaus, "ubagauta" aštuonerius metus, kainavo palyginti pigiai - tik... milijoną litų (neskaičiuojant pinigų dekoratyviniam fasadui). Padėjo L.Digrio bičiuliai Vakaruose, Lietuvoje parėmė pavieniai asmenys, įstaigos, fondai, Vyriausybė. Reikėjo išmokti įrodyti, kad tų vargonų tikrai reikia.

"Intonavimas - paskutinis vargonų statymo etapas, instrumento pritaikymas konkrečiai akustikai. Surengėme konkursą, sulaukėme įvairių šalių firmų pasiūlymų. Tegu dabar mane sodina už grotų, bet pasirinkome tą intonuotoją, kuris darbus atlikti pasisiūlė už didžiausią kainą. Rezultatas, kaip jau sakiau, įspūdingas: šie vargonai - vieni geriausių Rytų Europoje", - neslepia džiaugsmo profesorius.

Groti vargonais - sunkus darbas. Čia L.Digriui labai padeda kelis dešimtmečius praktikuojama joga. Anksčiau vargonininko laisvalaikio pomėgiai buvo kopti į kalnus ir buriuoti. Į kalnus jis išsirengdavo su draugais muzikais, prityrusiais alpinistais. Ten išsigydė panišką aukščio baimę. "Apmaudu, bet nustojus laipioti ji grįžo dar didesnė", -neslepia L.Digrys.

"Sykį plaukdami Baltijos jūra iš Rygos į Klaipėdą, pakliuvome į štormą, paklydome ir atsidūrėme Liepojos kariniame uoste, - pasakoja vieną didžiausių buriavimo nuotykių profesorius. - Žiūrim, plaukia prie mūsų pasieniečių kateriukas, o nuo patrankos vamzdžio kareiviai jau vynioja aprišalus..."

Iš knygos

*

Daugelis gerų muzikų-atlikėjų tvirtina, kad sėkmingiausi koncertai būna tada, kai jauti, tarytum ne pats muzikuoji. Kad kažkokia kita jėga groja tavo rankomis tavo smegenyse užprogramuotą tekstą. Pats jautiesi tik laidininkas tarp tos jėgos ir tų, kuriems tą jėgą, tą informacijos krūvį, tą programą atiduodi, - klausytojų. Kai kurie psichologai tą jėgą vadina viršsąmone. Turbūt tai tiesa. Mūsų - atlikėjų - uždavinys ieškoti tos jėgos ir netrukdyti jai pasireikšti. Ir štai kas atsitinka. Kuo labiau atlikėjas atsisako savęs, savo ego, tuo ryškesnė jo individualybė atsiskleidžia per koncertą. Paradoksas? Ne visai. Gal greičiau teisingai nustatyta antena. Valia čia nedaug gali padėti. Todėl, kad valia - tai gana brutali jėga, o čia reikia meilės. Meilės ir atsipalaidavimo. Tai yra buvimo čia ir dabar. Kai esu čia ir dabar, nėra manęs, mano ego. Čia ir dabar yra tik ta muzika, kurią groju.

*

Jeigu mes tikrai pamilsime kokį nors muzikos kūrinį, tai mums atrodys, kad jį sukūrė ne Bachas ar Beethovenas. Atrodys, kad šį kūrinį sukūrėme mes patys - atlikėjai, ta mūsų paslaptingoji viršsąmonė. Tik tada gerai grosime.

*

Gerai groti sekasi tada, kai muzika gimsta tyloje ir ištirpsta tyloje. Kaip senų žmonių veidai Rembrandto paveiksluose. Ateina iš tamsos ir sugrįžta į tamsą. Tyla tai nėra niekas. Kaip vakuumas. Vakuumas - tai tuštuma, kurioje gimė pasaulis. Tyloje gimsta garsas - mūsų sielų ryšys su grožio ir gėrio pasauliu.

Iš L.Digrio knygelės "Kaip groti vargonais". V., 1998

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"