TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

L.Gutauskas: kai nubyra visi kompleksai

2010 12 08 0:00
Tapytojas, rašytojas L.Gutauskas ir jo dirbtuvė. Tvarka - kaip bažnyčioje.
Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Nesuspėja leidėjai su Leonardu Gutausku. Kasmet jis turi jiems darbo. Ir duotų dar daugiau, nes yra pasiutusiai darbštus ir kūrybingas.

Jis tarnauja kelioms mūzoms ir tarnauja gerai. Nė viena negalėtų prikišti išdavystės. Nebent pabaksnotų įnoringosios teatro globėjos.

"Pas mus gi neįprasta, kad per metus išleistum tris knygas, - "skundžiasi" jis. - Pasirodė viena - daryk poros metų pertrauką, nori nenori. Va taip ir kaupiasi."

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla prieš Kalėdas pakvies į naujos L.Gutausko poezijos knygos "Urbo kalnas" sutiktuves. Kiek anksčiau pasirodė netrumpai savo eilės laukusios jo pasakos "Senojo Bokšto gyventojai", kaip visada, autoriaus iliustruotos.

O pedantiškai tvarkingoje dailininko ir rašytojo dirbtuvėje (ji - Gutauskų bute sostinės Antakalnyje) sukrauti storiausi aplankai. Rankraščiai. Vaikiškoms knygoms - ir iliustracijos. "Štai senis atpjovė bernaičiui korio" - ištraukia autorius gutauskiška stilistika primargintą lapą. Jis bus įdėtas į "Bičių bažnyčią", eilėraščių knygą. Kūrybos vaikams versmė irgi nesenka. "Kad aš juos labai myliu! - tarsi teisinasi L.Gutauskas. - Žvirblius ir vaikus."

- Tai kiek gi tų neišleistų dalykų?

- Vieną dieną sėdau ir viską susirašiau. 17 vaikiškų knygų išleista, 6 dar ne. Yra jau 11 romanų ir 11 eilių knygų. 12 romanų parengta spaudai, o eilėraščių užtektų dešimčiai rinkinių.

- Nu jūs duodat.

- Duodu, duodu. Maždaug 26 valandas per parą. O dar kiek pritapyta.

- Visą gyvenimą buvo taip - tolygiai ir gausiai?

- Pratrūko nuo "Vilko dantų karolių", pirmo romano. Pagavau vėją nuo jūros, išpūtė man bureles.

Mano pirmos knygelės rankraštį pamatė Rimtautas Gibavičius ir nunešė Aldonai Liobytei į Grožinės literatūros leidyklą. Išleido 1961 metais. Nuo tada mano eilių neleido 15 metų, nors nešdavau kasmet. Kabinėjosi, kad per daug Dievo, mistikos... Kai redaktoriumi tapo Alfonsas Maldonis, 1976 metais išėjo "Vartai po diemedžiu". Po to vis dažniau.

- "Urbo kalnas" - nuoroda į Nidą ir Rašytojų sąjungos poilsiavietę.

- Ten esu buvęs septynias vasaras. Bet knygos pavadinimas - ne nuo poilsiavietės. Urbo kalnas su švyturiu buvo iki visų poilsiaviečių. Iki! Dieve mano, čiagi amžinas pavadinimas. Faktiškai aš jį pavogiau. Man labai patinka romanas "Šaltasis kalnas". Pamaniau, kad "Urbo kalnas" būtų ne prastesnis pavadinimas. Kalnas kaip simbolis, vaizdinys, čia tikrai jokio ryšio su tais kūrybos namais. Amžinatilsį Juozas Aputis sakė: nu žinai, geras pavadinimas. Kuo paprastesnis, tuo visada geriau. Va, "Šunų dainos" bus, mano prozos knyga.

- Kokios šunų dainos?

- Kaime buvo toks alkoholikų šuo, badmiriaujantis. Ir jam atsibodo taip gyventi. Sukvietė kaimo šunis, užėmė šeimininko namą, girtuoklių šutvę išgrūdo, pasiėmė kaušelį, kilkių pomidorų padaže. Ir prasidėjo šunų dainos...

Anksčiau man labai patiko Jorge Luisas Borgesas, o dabar - Antonas Čechovas: kasdieniškiausia, paprasčiausia proza.

- "Urbo kalne" - 1973-2010 metų poezija. Koks jausmas apėmė iškėlus senus savo eilėraščius?

- Pavyzdžiui, iš Tomo Venclovos poezijos man patys gražiausi ankstyvieji eilėraščiai. Todėl, kad vėliau - jau atidirbta klišikė, labai daug proto. O ten, Dieve mano, dar buvo tokių lyg ir nepataikymų, lyg ir klaidų. Vartau savo pirmą knygelę - yra eilėraščių, kad dabar vargiai tokių parašyčiau. Daugelio poetų taip. Sigito Gedos "Pėdos" ir "Strazdas" - neprilygstami dalykai. Viskas sugrota tiesiog kaip paukščio. O kai paskui pasipylė - kad ir "Babilono atstatymas" - tarsi kloaka atsivėrė. Nei tvarkos, nei eilių, nei žinojimo, kam visa tai daroma.

- Esate apie tai kalbėjęsi?

- Sakiau jam: kam tu vemi?

- Supyko?

- Labai supyko, bet apie tai nereikia - miręs žmogus, man kažkaip, ai... Aš gi krikštijau jo Martą, pirmąją dukrą. Senos pažintys, bet, matai, paskui jį aplipo visokios erkės. Jis ėjo ir tempė paskui save šutvę įvairiausių poetų ir valkatų. Tai ir nutolom. Paskui aš ir kaušą mečiau, jau 15 metų nė lašo. Užtat galiu tiek padaryt. Būdavo, savaitę geri, paskui beveik tiek pat gaivaliojiesi, savaitę patapai, parašinėji ir vėl iš pradžių.

- Naujoje knygoje daugybė dedikacijų bičiuliams. Kodėl?

- Yra monologų poezija, kada varai sau ir pats su savimi kalbiesi. Ir yra kitoks kelias, kai nori pasidalyti, užjausti, paguosti, kartais užpykti - dialoginis rašymas. Paskyrimai - dialogai. Iš 440 knygos eilėraščių - tik 51 paskyrimas. Jų daug nepadarysi.

- Graži jūsų "Popierinės dėžutės" atsiradimo istorija. O kaip pylėte "Urbo kalną"?

- Nežinau, ar atrinkau geriausius eilėraščius. Tiesiog ėmiau tuos, kurie pasirodė tinkami. O dabar esu sugalvojęs sudėlioti "Meilės romaną". Vien meilės lyrikos tomą.

- O, leidėjai galės tikėtis komercinės sėkmės.

- Aišku, bet ką galima šitaip nuvalkioti. Betgi literatūros nebuvo be meilės ir nebus. Galėjo būti ir vyrų meilė, ir kokia nori, bet vis tiek - be meilės nėra literatūros. O kad bobelės su savo rašinėjimais nuvalkiojo šitą dalyką... Meilės romanas - ne juokas. Aš net susirašiau - meilės pavidalai: ilgesys, praradimai, vienatvė, artumas, bičiulystė, prisiminimai, šventės, netektis, sugrįžimai ir taip toliau, ir taip toliau. Paskui yra meilės šešėliai: prievarta, smurtas, pažeminimai, nuodėmės, Otelo atveju net ir žmogžudystė. Reikia aprėpti visus tuos pavidalus. Jie neaprėpiami, bet pabandyti taigi galima.

- Dedikacija Eimučiui N. - nuoroda į teatro pasaulį, nuo kurio nutolote, nors studijavote scenografiją. Ką nuveikėte toje srityje?

- Penktame kurse padariau Juozui Miltiniui vienos Kazio Sajos pjesės dekoracijas.

- Nuvylė?

- Aš buvau įstojęs į architektūrą, po metų perėjau į grafiką, pas Rimtį Gibavičių. Pasimokiau metus, užuodžiau koridoriuje aliejinius dažus ir panorau į tapybą. Vytautas Jurkūnas pasakė: "Mes "prachadimcų" nemėgstam. Tai į tapybą ne, o į scenografiją Vytautas Palaima priėmė. Betgi dėstė man Antanas Gudaitis, Augustinas Savickas, Jonas Švažas - kaip ir tapytojams. Ir praktikos kaimuose su tais pačiais dėstytojais. O scenografija... Užtat man ir performansai nepatinka, kad suruošia, padaro, suklijuoja, parodo ir - išardo. Viskas dingsta po velnių. Dekoracijos paskui stovi kažkur ir pelija. "Abrozdą" pasidarei ir jau turi daiktą. Ir jis faktiškai, nors ir miręs (jis gi numiršta, kai jį padarai), iškart tampa amžinas. O ten, teatre, visą laiką reikia gaivinti, reanimuoti.

- Jūsų tapyba persmelkta sakralumo. Ar patiriate pagundų vaizduoti "žemesniojo pasaulio" tikrovę? Ar kabinėjasi to pasaulio fantomai?

- (Suieško tarp sustatytų paveikslų "Judo pabučiavimą".) Kas dar žemiau gali būti? Išdavystė... O žarnų aš nepaišysiu. Yra tokių mėsininkų mūsų mene. Natūralistiškai tapo žarnikes, šonkaulius. Ir tegu tapo. Dieve, visiems vietos užtenka, visiems.

- Prisimenu, Onė Baliukonė kalbėjo apie jūsų paveikslą "Elena ir baltas žiogas": kad regi jį altoriuje. Ir daugelį kitų visai ne religinių siužetų jūsų darbų.

- Nė kiek nesipriešinu. Čia gi iš memorialinės tapybos laikotarpio - ten viskas sakralu buvo, viskas. Galėtų būti ir madona.

- Ko reikia, kad būtų sakralu?

- Čia jau tyčia nepasieksi, nepareguliuosi... Taigi dar labai mažas pamačiau Veprių kalvarijas, dešimtis kartų esu perėjęs tuo kryžiaus keliu. Mano tikėjimas - ne šiaip "iš kepurės" ir ne mados dalykas.

- Sakralumas dabartinės dailės rinkoje nėra itin paklausus.

- Kaip prasidėjo velniava nuo kubizmo, taip ir eina. Suvažiavo iš visų pasaulio kampų - Gudijos, Brazilijos, Rumunijos - į Paryžių, pasiėmė pagonišką Afrikos meną ir pradėjo iš jo varyti antikrikščionišką meną. Čia galingas sąmokslas, ir jis trunka iki šiol. Galima paguldyti Kristų į šlapimo vonią ir vežioti po visą pasaulį. Visi lėks žiūrėti: oi, kaip įdomu. Ogi ką reiškia mene - įdomu, išradinga? Tai ne iš meno žodyno. Va, diktofonas ar naujas mobilusis telefonas - įdomu, išradinga. Atkasa kokių 6 tūkstančių metų Egipto skulptūrėlę, tai, Dieve mano, ar ji pasenusi? Kaip ji gali būti pasenusi, jeigu čia aukščiausias menas?! Amžinas. O tie visi šiuolaikiniai kūriniai, mirgantys didžiausiuose ekranuose - ištrauk kištuką iš lizdo, ir nieko nebėr, nieko nelieka absoliučiai. Ką darysi, čia yra tokia kova. Bet pasaulyje jau po truputį atgimsta, grįžta tapyba ir tapytojai.

- Ar jūsų paveikslų siužetiškumas nepakenkia pačiai tapybai?

- Visi didieji: Giotto, Fra Angelico, Filippo Lippi, Rembrandtas ir kiti tapė literatūrinius siužetus. Bibliniai siužetai - literatūra. Dar geriau, kai yra siužetas - amžinas ir užfiksuotas, jis jau yra iškaltas kaip akmenyje. Tada atkrinta visi tavo "psichai", kompleksai, visa tai nubyra. Turint siužetą tavo rūpestis - vien išraiška, pati tapyba, kompozicija. O kai nėra tikro siužeto, tada pradedi traukti iš ausies, iš visų galų savo "psichus". Ir visi kalba: o, žiūrėk, koks jis įdomus, išradingas, bet palauk, kas čia pavaizduota? Niekas neklausdavo Giotto nei Rembrandto, ką jie vaizdavo. Svarbu - kaip, kokia individualybė glūdi pačioj tapyboj, kompozicijoj, apšvietime.

- Kaip manote, jūs didesnis kaip dailininkas ar kaip rašytojas?

- Man "dūšią" paglostė žmonos žodžiai: "Pirmiausia tu esi poetas". Tapyboje irgi tai matyti. Tarp kitko, Jameso Joyce'o "Ulisas" kartais pavadinamas poezija. Marcelio Prousto septyni tomai - irgi poezija. Toks apibendrinantis apibūdinimas, kai jau nebeskirstoma į rūšis ir žanrus. Poezija kažkokiu paslaptingu būdu - pati aukščiausia literatūros forma.

- Ką tapytumėt, jei reikėtų perteikti M.Proustą?

- Daiktus, drapiruotes, dulkėtas užuolaidas, paslaptingą apšvietimą, gal rembrantišką - su tokiu vašku, su aukso trupinėliais. Tylą. Galima būtų ir "grieko" įdėti kur nors kamputyje.

- Kaip nutapyti tylą?

- (Rodo virš rašomojo stalo kabantį paveikslą "Loreta".) Va man tas "abrozdas" yra tyliausias. Dulkės - tai tyla. Dulkių, pelenų, plėnių koloritas yra tyla.

- Poetė ir dailininkė O.Baliukonė pasakojo, kaip lengvai dovanojate savo darbus. Ji išgyrė vieną jūsų paveikslą, regis, "Vartų" galerijos parodoje, o jūs jai: "Tai imk."

- Kai kurie dailininkai nėra net pardavę nė vieno darbo, ne tik nedovanoję. Šykštumas čia! Gobšumas. Neduok Dieve, mano kokį siūlelį kas nors pasisavins... Būdavo, darom kaušą su svečiais iš Estijos, ir jie keturis penkis darbus išsiveža. Ir nei galvoj man, kad gaila būtų, ar ką. Nė trupučio. Dieve, aš sėdėčiau apsikrovęs, kaip kiti. Gal kad aš negailiu, mano daug darbų ir nuperka. Vieną perka, kitą dar dovanoju. Ai. Man atrodo, nereikia gailėti, ką čia prikaupsi. Paskui vaikams bus rūpesčių. A.Gudaitis užkrovė naštą vaikams - nėr kur tų "abrozdų" dėti. O būtų žmonės išnešioję, išpirkę.

Mano labiausiai perka sakralinius paveikslus, net pašventintų pilna. Pasikviečia kunigą ir pašventina. Sako, jie juos ir paguodžia, ir nuramina, ir vilties suteikia. Muziejuose mano darbų labai mažai, o pas žmones šimtai.

Aišku, labai greitai galima užkibti ant kabliuko. Vienu metu sunkiai vertėmės: aš tik dovanodavau "abrozdus" - niekas nepirko. Gyvenom iš žmonos, pianistės, algelės. Du vaikai. Tai aš tada pradėjau gražias ponias tapyti. Labai gražias: sėdi jos su aksominėmis sukniomis, krenta rožės... Atsigint negalėjau užsakymų! Kiek tada uždirbdavau, Dieve mano!

- Kiek?

- Daug. Kas tik nelindo, kad nutapyčiau. Kai norėjau pirkti sodybą, reikėjo Ministrų Tarybos leidimo. Tai man kažkas patarė: nutapyk ką nors iš tų ponių. Nutapiau, po savaitės gavau leidimą. Tie tapytojai, kur su drobe kariauja, mušasi, puola ją kaip didžiausią priešą, drasko (ogi Fra Angelico atsiklaupęs tapė!), mane pasmerkė. Jų akyse aš jau marmėjau į patį dugną, į pragarą. Tiesa, į albumą iš to laikotarpio nedėjau nė vieno darbo. Ot ir nedėjau. Galvojau, vėl paleisit liežuvius. Nors ten buvo įvairiausių gražių bobelių. Atneša jos, būdavo, tokį aksomo, tokį, renkasi, kokio kaspino pageidautų, kokios kėdės. "Kožna" nori karaliene pabūt, nors užmušk. Ir šiandien faktiškai tas pats. Net Raminta Jurėnaitė prisipažino: "O, ir aš norėčiau būti gražiai nutapyta", nors jau tokia modernistė. Moterys, nieko nepadarysi.

- Grįžkim prie "Urbo kalno". Žmogaus gyvenimas - kopimas į kalną, kiūtojimas papėdėje ar gal ritimasis nuo jo žemyn?

- Šioje knygoje nemažai žiūrėjimo nuo kalno. Aprėpimo iki horizonto ir, jei pasiseka, truputėlį toliau, už ribos. Norint išsiaiškinti, kas ten: pernykščiai lapai, o gal kuosos plunksnos. O dar, matai, kalnas turi švyturį. Vadinasi, yra jūra - kam gi tas švyturys būtų. Yra laivai, kurie visą pasaulį apiplaukia, o nuskendę sutrūnija dugne. Kalnas su švyturiu - galingas simbolis. Ir kartu jis yra gyvenamoji vieta. Gali čia pernakvoti, lauželį susikurti. Paukščius stebėti. Geras pavadinimas - "Urbo kalnas".

- Šio rinkinio viršelyje - jūsų piešta gervė. Iš stebimų paukščių?

- Nemažai toj knygoj gervių. Man jų klyksmas nuo seno - kaip anapusybės, amžinybės ilgesys. "Laiške Sigitui G." rašau: "Su šviesos išgaląstais trikampiais dygliais/ Pasibelski į dangų - ir vėjas ar gervė įleis..."

- O kaip dėl dedikacijų kritikams: Valentinui Sventickui, Vytautui Kubiliui, Viktorijai Daujotytei, Kęstučiui Nastopkai ir kitiems? Taip gražiai su jais sutarėt?

- Su Kęstu - amžina draugystė. Vytautas Kubilius - buvo artimas, mane labai palaikė.

- Ar nereikėtų kritikams atsiriboti nuo tokių draugysčių? Juk ar gali po to jie kritikuoti, vertinti objektyviai?

- Pala. Ką aš Kęstui parašiau? Ką gi mes prisiminsim išėję į anapus? "Ko pasiilgsim, drauge, anapus?/ Tikriausiai poezijos knygų/ Dar auksinio juodojo strazdo snapo/ Pasiilgsim manau anapus/ Ir Vilniaus palmių Velykų/ Sekmadienį ir sniego ant kapo...." Viskas, nieko daugiau nėr. Kitkas nesvarbu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"