TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

L.Lapkauskaitė: "Nemėgstu vienatvės"

2009 09 26 0:00
L.Lapkauskaitė su vaikais dirba daugiau kaip 20 metų.
Asmeninio albumo nuotrauka

Prodiuserei ir jaunimo muzikos grupių vadovei Laimai Lapkauskaitei likimas pašykštėjo vieno svarbiausių dalykų gyvenime - šeimos. Moteris, taip ir nepatyrusi tikro motinystės džiaugsmo, dabar savo vaikais vadina mokinius. Dėl auklėtinių sako galinti padaryti bet ką, nes mylinti juos be išlygų - tarsi tikra mama. Tačiau ar vaikams to reikia, ar jie tai įvertina?

Pedagogė prisipažįsta, jog didžiausia jos klaida yra ta, kad prie savo mokinių prisiriša labiau nei derėtų. Šie užauga, atranda kitokių interesų, tikslų, poreikių, pasuka skirtingais keliais ir vis rečiau prisimena vadovę. "Skaudu, bet nieko nepadarysi, - liūdnai šypteli Laima. - Puikiai suprantu, kad jie negali amžinai būti man dėkingi."

Iš šalies atrodo šalta.

- Niekada neslėpėte, jog profesinis gyvenimas jums sekasi kur kas geriau nei asmeninis. Savo vaikų taip ir nesusilaukėte, visa širdimi atsidavėte svetimiems. Ar niekada nebuvo kilusi mintis įsivaikinti mažylį?

- Niekada apie tai nemąsčiau. Visą laiką, kiek galėjau, padėjau vaikams. Globojau tuos, kurie gyveno sunkiau, todėl, manau, savo duoklę atidaviau. Ir tebedaliju. Galiu būti rami prieš save, prieš Dievulį ir visuomenę. Neįsivaikinau mažylio, nes, prisipažinsiu, bijau genų. Vaikų namams padedu tyliai ir nuolatos, tačiau be jokios pompastikos ir žiniasklaidos dėmesio. Dažnai ten nemokamai koncertuojame, paaukojame našlaičiams per gastroles užsienyje uždirbtus pinigėlius. Esu įsitikinusi, kad chorą lankantiems vaikams naudinga pabendrauti su tėvelių neturinčiais bendraamžiais, pamatyti, jog yra ir kitoks gyvenimas.

- Stačia galva nėrėte į darbus, bet net ir gausybė veiklos kartais nepadeda išvengti vienatvės akimirkų. Prisijaukinote jas ar vejate šalin?

- Nemėgstu vienatvės. Sunkiausiai su ja kovoju. Visais įmanomais būdais stengiuosi pabėgti. Sėdu į mašiną ir kur nors važiuoju: pas tėvus, draugus, į gamtą, mokyklą. Tvarkausi, bandau ką nors kurti, rašyti, groti. Viena galiu išbūti ilgiausiai dieną ar dvi. Paskui man vėl reikia draugijos.

- Esate stipri moteris. Tokių bijo, ypač vyrai.

- (Šypteli.) Seniai pastebėjau, kad vyrai manęs privengia. Nuo mažens buvau labai aktyvi, visuomeniška. Ką nors darydama, organizuodama atiduodavau save visą. Tačiau būdama stipri esu ir be galo jautri. Daug žmonių, kurie pažįsta mane artimiau, sako, kad aš visai kitokia nei atrodau iš šalies. O dažniausiai atrodau šalta, pasipūtusi, išdidi. Svarsčiau, kodėl taip. Galbūt dėl to, jog pažinties pradžioje stengiuosi išlaikyti atstumą. Man reikia laiko, kad prisijaukinčiau žmogų.

- Kadaise prasitarėte, jog keliate vyrams daug reikalavimų. Koks turėtų būti tas vienintelis? Gal už jus stipresnis?

- Nebūtinai. Ne tai svarbiausia. Pirmiausia norėčiau tą žmogų mylėti ir kad jis mane mylėtų. Užmegzti santykius vien dėl to, jog esu moteris, o jis - vyras, nes taip priimta visuomenėje, man atrodo kvaila. Jau seniai niekam nepavyksta pasibelsti į mano širdį. O atsitiktiniai ryšiai manęs nedomina. Jie tik dar labiau viską sujaukia. Koks turėtų būti vyras, kad jį pamilčiau? Vyriškas. Išvaizda nėra esminis dalykas. Jei ką nors myli, ir snarglys panosėje gali būti gražu. Ne veltui sakoma, kad meilė - akla.

Didžiausia klaida

- Apie save turbūt teko girdėti pačių įvairiausių dalykų? Koks gandas nemaloniausias?

- Žodį "nemaloniausias" pakeisčiau "juokingiausiu". Kalbama, kad esu labai turtinga, kad turiu namą Majamyje. Vos ne Marijampolės mafija (kvatojasi). O kiek kartų su svetimais vyrais yra suguldę! Tačiau skaudžiausia girdėti kalbas, jog naudojuosi vaikais ir pelnausi iš jų talento. Iš pradžių į panašias paskalas reaguodavau labai jautriai, dabar man jos - kaip vanduo nuo žąsies. Juo labiau jei taip postringauja manęs absoliučiai nepažįstantys žmonės.

- O jeigu tie, kuriuos ypač brangini ir myli? Jūsų buvusi mokinė Neringa Nekrašiūtė viename interviu apgailestavo, kad pardavė jums savo vaikystę, deja, ne už pinigus.

- Šita mergaitė man buvo, yra ir bus nepaprastai brangi. Jai jaučiu ypatingus jausmus. Netikiu, kad tai, ką Neringa pasakė, buvo jos pačios mintys. Žodžius, sakinius galima labai lengvai ištraukti iš konteksto. Kad ir kaip būtų, tik viena Neringa žino, ką iš tikrųjų norėjo pasakyti. Dėl to nepykstu ir jos nesmerkiu. Apskritai nenoriu daugiau komentuoti šios temos.

- Ir vis dėlto, kaip reagavote į tokius mokinės žodžius?

- Jaučiausi labai blogai. Prireikė ir greitosios pagalbos. Matyt, didžiausia mano klaida ta, kad pernelyg pamilstu savo mokinius, prisirišu prie jų labiau negu derėtų. Iki šiol taip elgiuosi. Vaikai užauga, atranda kitokių interesų, tikslų, poreikių. Tai natūralu. Jie negali būti amžinai man dėkingi. Puikiai tai suprantu. Norėčiau išmokti išlaikyti didesnį atstumą tarp savęs ir mokinių.

- Neseniai keliuose spaudos leidiniuose mirgėjo žinia, kad vieną savo buvusių "Mokinukių" - Irūną Puzaraitę - privertėte dalyvauti laidoje "Kitas!"

- (Nusikvatoja.) Na ir ką galiu į tai atsakyti? Su mergaitėmis iš tų straipsnių tik pasijuokėme. Irūna iš pradžių gal truputėlį ir nepatogiai jautėsi, atsiprašė manęs. Tai, ką ji pasakė, tebuvo žodžių žaismas, pokštas. Žurnalistai vėl iš nieko išpūtė burbulą, kad padidintų savo leidinių reitingus. Laida "Kitas!" - nerimta, tai tik jaunų žmonių žaidimas.

Kokie mokiniai "veža"?

- Ar galima, ar reikia vaikus versti ką nors daryti, pavyzdžiui, lankyti sporto, muzikos, piešimo ir kitokius būrelius?

- Man asmeniškai neįdomu dirbti su tokiais vaikais, kurie nenori dainuoti, bet yra tėvų verčiami. Nenoriu tokių mokinių. Kartais tėvai prašo įrodyti jų atžalai, kad ši privalo lankyti chorą. Kam to reikia? Kodėl turiu kažin ką įrodinėti? Vaikui tokia veikla niekada nebus miela. Kas kita, jei mokinys ja "dega", yra susidomėjęs. Pavyzdžiui, Rūtai, vienai dabartinių mano "Studenčių", tėvai kadaise pasakė, kad daugiau jos į repeticijas iš Vilkaviškio į Marijampolę nebevežios. Mergaitė užsispyrė ir repetuoti važinėjo autobusu. Bet kokiu oru, ar žiemą, ar vasarą. Štai tokie vaikai mane tikrąja ta žodžio prasme "veža". Dėl jų galiu padaryti viską.

- Vadinasi, jei mažoji scenos žvaigždutė neišaugo į didelę žvaigždę, jai pritrūko noro?

- Greičiausiai. Tačiau negali dėl to ant vaikų pykti. Kai Neringai buvo 15 metų, ji man pasakė, kad daugiau nebenori dainuoti. Toks buvo jos sprendimas, niekieno kito. Manau, jei būtų norėjusi, šiandien tikrai dainuotų. Kai kuriems dainorėliams ilgainiui tiesiog nusibosta būti scenoje. O kartais jiems užaugus ima ir dingsta buvęs žavesys.

Sunkiausiai klauso mažiausieji

- "O lia lia" žiemą sukako 18 metų. Ar vaikai labai pasikeitė per tą laiką?

- Taip. Šiandien jie daug laisvesni. Tam turi įtakos darželis ir mokykla, mat dabar auklėjimo ir mokymo metodika visai kitokia, negu buvo prieš 20 metų. Meškos paslaugą daro televizija ir internetas. Skiriasi ir pačių tėvų auklėjimas. Jei vaikams leidžiama absoliučiai viskas, jie nebežino jokių ribų, nesuvokia, kas yra pagarba, atsakomybės jausmas, pareigos. Nepritariu tam. Sunkiausiai klauso patys mažiausi, 4-5 metų vaikai. Net tada, kai bandau kalbėti griežčiau, jie tik žiūri į akis ir juokiasi.

- O pati pasikeitėte?

- Manau, pasidariau nuolaidesnė, supratingesnė. Galbūt jau mažumėlę ir pavargau kasdien būti tarsi budeliu, kurio visi šiek tiek prisibijo. Daug ko išmokau iš savo vaikų.

- Vadinasi, kalbos, kad esate itin griežta ir reikli, ne iš piršto laužtos?

- Taip. Kai yra tvarka, o ji žmonių grupėje būtina, malonu ir lengva dirbti. Negaliu leisti, kad vaikai užliptų ant galvos: tiek man, tiek vienas kitam. Jeigu ką nors aiškinu, noriu, jog manęs klausytųsi. Priešingu atveju visi labai pavargtume. Manau, kolektyvo ilgaamžiškumą, populiarumą ir lėmė tai, kad nuo pat pradžių susikūrėme taisykles, kurių visi laikomės. Gal vaikai užkulisiuose kartais dėl to ir pabamba, bet tuo viskas ir baigiasi. Jie privalo gerbti vadovą, šalia dainuojantį ar šokantį draugą.

- Ar mažiausieji susipainioję nesikreipia į jus "mama"?

- Visko pasitaiko. Malonu. Šiaip jau antrąja mama mane vadina ne mažieji, o vyresnieji mokiniai, buvusios "Mokinukės". Juk daugiausia laiko repeticijose ir koncertuose praleidžiu būtent su jomis. Su mergaitėmis net ir elgiuosi panašiai kaip mama: rūpinuosi, dėl jų stengiuosi, nepaprastai jas myliu. Atrodo, viską galėčiau atiduoti. Tarpusavyje pasišnekame, paatviraujame, jei reikia, patariu, kartais pačios paklausia patarimo. Viską žinau apie jų berniukus, pirmas meiles. Tarsi iš tikrųjų būčiau mama.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"