TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

L. Šeškus: nėra nieko neįmanomo

2014 09 27 6:00
„Man labai patinka mano šalis. Vilnius – vienintelis pasaulyje man toks artimas ir įdomus miestas“, - sako Laurynas Šeškus. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Vienas įtakingiausių lietuviškos televizijos prodiuserių Laurynas Šeškus - vienintelis mūsų šalies kūrėjas, savo projektą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ pardavęs Baltarusijos televizijai LAD TV, o „2 minutes šlovės“ – Kinijos CCTV7.

- Tu – intelektualaus LRT televizijos žaidimo „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, skaičiuojančio septintąjį sezoną, prodiuseris. Didžiuojiesi šiuo projektu?

- Tikrai taip. Ši laida – vienas mylimiausių mano TV kūdikių. Mano komandai smagu jame dirbti. Kurdami „Lietuvos tūkstantmečio vaikus“ nuimame aplinkos juodulį – paneigiame įsitikinimą, kad jaunajai kartai niekas neįdomu. Tai - visiška nesąmonė, šiuolaikiniai vaikai tokie patys, kokie buvome ir mes. Galbūt jie net įdomesni ir žingeidesni.

Ne kartą girdėjau smagų komplimentą – laidoje dalyvavusių vaikų tėvai sakydavo, kad joje pasirodę autsaideriai tapo klasės lyderiais. Mes to ir siekiame – sustiprinti moksliukų pozicijas. (Šypsosi.)

- Prodiusavai tokius žinomus TV produktus kaip LNK trečiasis šokių projekto „Kviečiu šokti“ sezonas, ant ledo filmuoti „Šokiai ant ledo“, miestų ir regionų komandų varžybos „Supermiestas“, pokalbių laida „Plikis ir ponia“, kulinarinis šou „Skonis“ ir t. t. Kuri laida kainavo daugiausia nervų?

- Po poros metų bus mano darbo televizijoje dvidešimtmetis. Kaip pastebėjau, daugiausia nervų visada pareikalauja projektas, kurį darau šiuo metu. Kitaip nebūna, nes auga lūkesčiai, didėja reiklumas saviems darbuotojams, rungtyniauji pats su savimi ir nori padaryti geresnę laidą nei ta, kurią sukūrei vakar. Tai veda iki lengvos beprotystės, tačiau taip sukasi pasaulis.

Televizija greitai evoliucionuoja. Todėl tai, ką joje darysiu po dešimties metų, tikrai skirsis nuo to, ką darau dabar. Niekas nežino, kuo televizija virs ateityje. Niekas nežino, kokie bus auditorijos poreikiai. Kartais sakoma, kad televizija mirs. Visiška nesąmonė, ji niekada nemirs. Gaminu vizualųjį turinį, jis visada bus reikalingas. Kyla vienintelis klausimas: kokiu būdu – ar žiūrėdama reklamą, ar skirdama abonentinį mokestį, ar atsiskaitydama už peržiūras – publika sumokės už kokybišką produktą.

- 2011-aisiais valstybinė Baltarusijos televizija LAD TV ėmė transliuoti „Deti novogo pokoleniya“ – moksleivių viktoriną, legalų „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ atitikmenį. Ta proga išplatintuose pranešimuose žiniasklaidai didžiavaisi, kad baltarusiai įsigijo tavo projektą. Ar verta tuo didžiuotis? Juk Baltarusija – neprogresyvi, vienintelė Senojo žemyno šalis, valdoma paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamo Aliaksandro Lukašenkos.

- Verta, nes „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ - ne politinis projektas. Baltarusijoje taip pat auga knygas skaitančių vaikų karta. Tai yra gerai. Vien dėl politikos negaliu pasakyti, kad nenoriu parduoti baltarusiams savo licencijų. O kaip pieno pardavėjai? Būtų kvaila į Baltarusiją neeksportuoti pieno produktų vien dėl jos vadovo. (Kikena.)

- Prieš metus valstybinė Kinijos televizija CCTV7 įsigijo tavo sukurtą LNK talentų šou „2 minutės šlovės“ projektą. Kinų eteryje jis turėtų pasirodyti po metų. Skamba įspūdingai, tačiau įtariu, kad tavo produktą kinai pirko dėl to, kad jo licencija kainuoja gerokai pigiau nei visame pasaulyje filmuojama tarptautinio prodiuserio Simono Cowello „Got Talent“ franšizė.

- Tai nesusiję su taupymu. „Got Talent“ gali įsigyti viena televizija, o Kinijoje labai daug konkuruojančių kanalų. Milijardinėje šalyje talentai neišsemiami. Kinai mielai nusipirktų ne tik „2 minutes šlovės“, bet ir dar kelis talentų šou.

- Turi ambicijų tapti antruoju S. Cowellu?

- Taip. Norėčiau tapti antruoju Simonu, norėčiau, kad bent keli mano projektai taptų pasauliniais hitais, ir tai – visiškai realu. Jei sieki, tikėtina, kad pasieksi. Nėra nieko neįmanomo. Reikia bandyti daug kartų ir niekada nesustoti.

- Nuo vasaros pradžios pasaulinio televizijų tinklo „Discovery Network International“ užsakymu Vengrijoje filmuoji dokumentinį šešių dalių serialą „Wolfman“ (liet. „Vilkžmogis“, - aut.) apie unikalų žvėryną, kuriame gyvenantys vilkai, meškos, lūšys ir kiti gyvūnai filmuojasi Holivudo juostose. Ką įdomaus patyrei?

- Profesine prasme gaunu tikrai unikalios patirties. „Discovery“ – nestandartinis užsakovas, jo poreikiai ir lūkesčiai kitokie. Man pirmą kartą tenka turėti reikalų su tokiu neįtikimai reikliu gigantu, taip aiškiai žinančiu, ko nori. Dirbti su juo sunku, tad kartais jaučiuosi tarsi eidamas į pirmą klasę. Labai džiaugiuosi, kad „Discovery“ žvelgia į mus atlaidžiai, leidžia perfilmuoti ir permontuoti.

Kurdami „Wolfman“ daug laiko praleidžiame tarp vilkų. Tai – labai įdomi patirtis. Šie vilkai gimę nelaisvėje, bet jie vis tiek yra vilkai, kurie gyvena gaujomis ir vadovaujasi savo įstatymais. Žmonės nėra jų šeimininkai. Pirmomis filmavimo dienomis, būnant šalia vilkų, kaustė šaltis. Vėliau atsirado šioks toks pasitikėjimas, dar vėliau – pavojingiausia stadija. Kalbu apie būseną, kai pripranti prie laukinių gyvūnų ir visiškai dingsta baimė.

- Birželio 22-ąją LNK rodė tavo suktą dokumentinį filmą „Gintaras Ruplėnas. Kelias“ apie vieną „Info TV“ humoro grynuolio „Dviračio šou“ scenaristų G. Ruplėną, birželio 12-ąją mirusį Jordanijos viešbutyje sustojus širdžiai. Buvote geri bičiuliai. Koks jausmas į Anapilį lydėti draugą?

- Viena vertus, tai labai baisus jausmas. Kita vertus, suprantu, kad visi ten nueisim. Gintaras buvo labai talentingas, kūrybingas ir protingas. Kartais jis elgdavosi kaip didelis vaikas, bet dažniausiai – kaip vyresnysis brolis. Su juo buvome kelių žmonių komandoje ir keliskart per savaitę bendraudavome žaisdami tenisą ar ką nors aptarinėdami.

Kalbu apie jį, o gerklėje jaučiu gumulą: kiekvieną savaitę žaidžiu tenisą, žaisdamas dažniausiai prisimenu Gintarą. Šis sportas be jo sunkiai suvokiamas.

- Komercinių televizijų programų tinkleliuose nemažai abejotinos vertės produkcijos. Išskirčiau Sauliaus Bartkaus gaminamą LNK KK2, Justino Milušausko sukamą TV3 „TV pagalbą“ ir Virginijaus Juozapavičiaus prodiusuojamas „24 valandas“. Tu sąmoningai taikai aukščiau?

- (Prunkščia.) Tikrai negalėčiau pasakyti, kad kolegų produkcija prastesnė nei mano ir tavo įvardytos laidos yra šlamštas. KK2 – labai profesionaliai sukaltas projektas. Negaliu vertinti „TV pagalbos“ ir „24 valandų“, nes mačiau per mažai jų siužetų. Nedarau infošou ir socialinės publicistikos laidų, nes tai – ne mano žanras. Aš ir mano žmonės nesugebėtume to gerai padaryti. Mano kryptis – dideli pramoginiai ir socialiniai, edukaciniai projektai.

- 2006-aisiais su žmona, viešųjų ryšių specialiste Indre Trakimaite porai metų buvai emigravęs į Didžiosios Britanijos sostinę. Dirbai vyriausiuoju tarptautinės skaitmeninės ir palydovinės televizijos operatoriaus „Viasat“ prodiuseriu Rytų Europai, o antroji tavo pusė – Lietuvos turizmo informacijos centro Londone direktore. Grįžote. Tautiečiai, kuriems žolė kitur žalesnė, jūsų tikrai nesuprastų.

- Sprendimą grįžti lėmė objektyvios priežastys. Visų pirma, artėjo mūsų dukros Mėtos, kuriai dabar šešeri, gimimas. Taip pat nusprendžiau, kad noriu dirbti televizijoje turėdamas savo įmonę, o ne būdamas samdomu darbuotoju. Kur kas pragmatiškiau mums buvo dirbti čia, o ne Londone. Juk tarptautinės karjeros galime siekti būdami Vilniuje ir išgyvendami iš vietinės rinkos.

Ir Indrei, ir man patinka Lietuva. (Juokiasi.) Būtų keista, jei būtų kitaip. Vilnius – vienintelis pasaulyje man toks artimas ir įdomus miestas. Čia jaučiuosi savas. Nenorėčiau gyventi ne Lietuvos sostinėje. Tai – viena geriausių vietų pasaulyje.

- Tavo „Facebook“ žinutė, publikuota liepos 18 dieną: „Mano sūnus Mykolas, kuriam treji metai, turi svajonę būti karalienės tarnu ir ginti ją su kardu. Pavydžiu jam truputį...“ Ir tu norėtum tarnauti karalienei?

- Aš norėčiau būti toks romantiškas ir toks pasišventęs savo idėjai. Nenorėčiau ginti karalienės, norėčiau taip labai to norėti. (Juokiasi.) Mane žavi Mykolo noras.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"