TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

L.Tamulytės kibirkštis gesina draugas

2009 08 22 0:00
Anot L.Tamulytės, kai moki pasišaipyti pats iš savęs, gyventi - lengviau.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Kai Laimai Tamulytei, žinomai kaip Mama Rock'n'Roll, paskambinau susitarti dėl interviu, moteris paskubomis ištarė "taip", nes tuo metu kaip vilkelis sukosi virtuvėje - konservavo daržoves. Maisto temos per pokalbį nebuvo išvengta. Mat su ja itin glaudžiai susijusi atlikėjos lieknėjimo istorija ir viena iš slaptoje širdies kertelėje puoselėjamų svajonių, kuri, tikėtina, kada nors virs realybe.

Be abejo, tai tik sutapimas, bet net laidos "Supertortas" - joje nuo rudens tarp kitų vedėjų merginų matysime ir žodžio kišenėje niekada neieškančią Mamą Rock'n'Roll - pavadinimas pasiskolintas iš maisto srities.

Iš šalies jautė spaudimą.

- Šiandien ne kiekviena mergina galėtų pasigirti mėgstanti ir mokanti gaminti, juolab marinuoti agurkus ar virti uogienes.

- Būta čia ko mokytis (nusijuokia)! Neseniai dovanų gavau konservavimo ir marinavimo enciklopediją. Iš jos ir semiuosi išminties. Pastaruoju metu vis pasvarstydavau, kad pagaliau turi ateiti laikas, kai atsargomis žiemai privalau pasirūpinti pati, nepalikti šios užduoties mamai, seserims. Su draugu seniai gyvename atskirai nuo tėvų, šalia namo - daržas, jame - pomidorai, agurkai, cukinijos, svogūnai, krapai, petražolės ir dar daugybė kitų daržovių bei prieskoninių žolių. Negi išmesi lauk, jei jau augini ir užauga? Taip nejučia ir prisipildo stiklainėliai. Be to, pačiai ruošti - skaniau, sveikiau ir pigiau nei pirkti parduotuvėje.

Būdama maža stebėdavau močiutę, mamą - abi nepaprastai skaniai gamina. Viena sesuo yra baigusi kulinarijos mokslus. Štai tau ir atsakymas, kodėl virtuvėje nesu žalia.

- Turi firminį patiekalą?

- Visi firminiai. Kai manęs kas nors teiraujasi, kokių produktų ir kiek jų gramų - miligramų reikia vienam ar kitam patiekalui, nežinau, ką atsakyti. Maistą ruošiu intuityviai, iš akies. Ir visada viskas pavyksta. Na, išskyrus cepelinus. Kadaise bandžiau juos virti, vaizdelis buvo ne koks: mėsa plūduriavo sau, o bulvių tarkiai - sau, nes į šiuos pamiršau įmaišyti krakmolo. Įtariu, kodėl taip atsitiko: kadangi nemėgstu cepelinų, tai ir nemoku jų gaminti.

Maniškis kartais pusiau juokais, pusiau rimtai paprašo gaminti neskaniau. Juk kai skanu, porciją norisi kartoti. O kuo dažniau kartoji... Ai, visi puikiai žinome, kuo tai baigiasi.

- Nepageidaujamais kilogramais.

- Jau nebesuskaičiuoju, kiek kartų žurnalistams pasakojau savo lieknėjimo istoriją. Iki gyvo kaulo įgriso tie patys klausimai: kodėl, kas buvo sunkiausia, kaip jaučiuosi, kaip pavyksta išlaikyti pasiektą svorį, ar dar lieknėsiu ir panašiai. Negi ir mudvi kalbėsimės tik apie tai?

- Ne. Tačiau man smalsu, kodėl tu apskritai ryžaisi apie tai prabilti viešai?

- Puikiai suvokiu, kad su niekuo neprivalėjau dalytis savo išgyvenimais. Tačiau iš šalies jaučiau milžinišką spaudimą. Man buvo nuolat kartojama, jog tiesiog būtina viską papasakoti skaitytojams, žiūrovams. Galbūt manoji patirtis kam nors padės. Galbūt. O gal ir ne. Stebiuosi, kaip žmonės nesupranta, kad nėra vieno universalaus lieknėjimo recepto. Kiekvieno mūsų organizmas - individualus.

Kodėl pyksta draugas?

- Tačiau sėkmingas pavyzdys įkvepia.

- Džiaugiuosi, jei taip atsitinka. Viliuosi, kad įkvepia tik tuos, kuriems tikrai reikėjo ar reikia numesti svorio.

Man kalbėti viešai apie save dar privalu ir dėl to, jog tai dalis kainos, kurią moku už žinomumą. Sąvokos nori-nenori nebeegzistuoja. Jas pakeičia reikia-nereikia.

- O jeigu iš tiesų nenori?

- Kartais būna, kad žurnalistas paskambina ir paprašo komentaro viena ar kita tema. Pasakai, jog nekalbėsi. Vietoj malonaus "Atsiprašau, kad sutrukdėme. Ačiū ir viso gero", išgirsti, kad tokiu atveju jis pats už mane mano vardu pakalbės. Suprask, parašys, ką norės. Ir parašo.

- Kaip reaguoji į tokias rašliavas?

- Bala nematė. Seniausiai nebesuku sau dėl to galvos. Širdį skauda tik dėl tėvų, artimų žmonių. Jiems sudėtingiau atsirinkti, kuri informacija teisinga, o kuri atkeliavusi iš velniai žino kur.

- O draugo reakcija kokia? Nepyksta, kad per dažnai bendrauji su žurnalistais, paatvirauji?

- Sulaukiu pastabų (šypteli). Va ir dabar turbūt gausiu pylos už tai, kad ir vėl kalbėjau apie svorį. Buvome nutarę, kad ši tema nuo šiol bus tabu. Apskritai Gediminas viešumos norėtų kuo mažiau.

Reikia prizų, siurprizų

- Norėtų, bet viešumos nebijo. Juk ir į renginius tave atlydi draugas, o fotografuojamas nepuola dangstytis.

- Į renginius Gediminas mane dažniausiai lydi ne dėl to, kad labai į juos norėtų, o tam, kad padėtų. Kartais sutampa, jog tą pačią dieną turiu būti skirtinguose Lietuvos kampeliuose. Jis mane nuveža, parveža, rūpinasi renginiams reikalingais daiktais, sceniniais drabužiais. Už tai jam esu be galo dėkinga.

Viešumo draugas, kiek gali, stengiasi išvengti. Tačiau ne visada pavyksta. Ir nieko čia nepadarysi. Negi dėl to pyksies? Prisimenu, kartą kalbėjome apie vestuves. Baigiantis pokalbiui jis man nepiktai mestelėjo: "Juk šventė turbūt būtų fotografuojama ir paparacų, ar ne?"

- Kaip judu susipažinote?

- Per muziką. Abu mokėmės konservatorijoje, gyvenome tame pačiame studentų bendrabutyje. Tik aš aukštu žemiau. Prisipažinsiu, suvysčiau jį, pirmoji pradėjau rodyti iniciatyvą (juokiasi). Nebeprisimenu kodėl, bet mudu abu tuo pačiu metu užpuolė nemiga. Eidavome spręsti kryžiažodžių, kalbėdavomės. Vėliau per paskaitas sutartinai knapsėdavome. Ilgai negalėjome prisipažinti, jog vienas kitam patinkame. Už ką vienas kitą mylime? Už viską. Gediminas - labai geras. Aš esu karštakošė, nepaprastai reikli tiek sau, tiek aplinkiniams, impulsyvoka. Greitai užsiplieskiu, bet pykti ilgai nemoku. Gediminas - visiška mano priešingybė: ramus, tylus, meistriškai užgesina visas tas kibirkštis, kad iš jų neįsiliepsnotų kivirčas. Štai taip mudu ir gyvename. Tiesa, man dar reikia visokių prizų, siurprizų, stebuklų, kitaip tariant, viso to, kas vyro dėmesį moteriai daro ypatingą. Ir jis kažkaip sugeba mane nustebinti. Moka išklausyti arba bent jau apsimeta, kad klausosi. Tai taip pat neblogai. Apibendrindama galiu pasakyti, kad po 10 draugystės metų dar nepamiršau, kaip skamba žodžiai: "Aš tave myliu" arba "Kaip gražiai tu šiandien atrodai".

Humorą supranta ne visi

- Esi iš tų merginų, kurios žodžio kišenėje neieško. Aštrialiežuviams gyventi paprasčiau?

- Žinoma. Tačiau tokių žmonių bijoma. Kartą po renginio prie manęs priėjo vyrukas. Jo nuomone, aš - be galo šauni mergina, bet su tokia moterimi jis gyventi nenorėtų. Kai paklausiau kodėl, prisipažino: bijotų, nes esu pernelyg stipri. Iš esmės su juo sutinku. Jei žmogus moka patraukti save per dantį, jei į gyvenimą žvelgia su šypsena, jam iš po kojų išmušti pagrindą išties nelengva. Net esant sunkiausiai situacijai jis nepuls į paniką, nesikreips į aplinkinius pagalbos, iš pradžių nepabandęs kapanotis pats.

- Nesuklysiu teigdama, kad tavo profesijos atstovas iš principo negali būti silpnas. Priešingu atveju renginys bus nevykęs, personažas - neįtikinantis, o atliekama daina nesuvirpins širdies.

- Tiesa. Tokia jau ta aktorių, renginių vedėjų, dainininkų, trumpiau tariant, artistų dalia - būti tvirto charakterio (šypsosi). Nuo mažens buvau drąsi ir aktyvi, mokykloje organizuodavau visas šventes, vakarones. Lankiau dramos studiją. Scena mane išmokė bendrauti su įvairiausio plauko žmonėmis. Juk stovėdamas prieš publiką per pirmąsias minutes privalai pajusti, kaip su ja bendrauti. Sveikintis mandagiai "labas vakaras" ar familiarokai "laaaabas!"? O gal užteks tiesiog trumpučio angliško "Hi"? Kartais kalbėti turi subtiliai, protingai, rafinuotai, o kartais pakanka vien lėkštų juokelių. Reikia mokėti prisitaikyti. Ir ne tik tada, kai esi scenoje, bet beveik visose kasdienio gyvenimo situacijose.

- Net ir prie sintetinių "Olialia" pupyčių, kuriomis tapti pastaruoju metu kandidatuoja - ar bent norėtų - kone devynios iš dešimties jaunų merginų? Su keletu jų susidursi naujojoje LNK laidoje "Supertortas". Tavo frazėje "nespręskit pagal save", kai visas būrys čiauškate apie torto tikrumą, galima įžvelgti tam tikrą ironijos dozę.

- (Nusikvatoja.) Ši laida - savotiškas pa(si)tikrinimas, ar mokame pasijuokti iš savęs, suprasti kitų humorą. Po pirmųjų filmavimų padariau išvadą, kad ne visi tai sugebame. Gaila, nes su šypsena gyventi kur kas lengviau. Ypač šiandien.

Gink Dieve, nesakau, kad visos tos jau reiškiniu Lietuvoje tapusios blondinės - tuščios iš vidaus, tikrąja žodžio prasme sintetinės. Ne visos, bet daugelis.

- Priminti, jog buvimas pramogų pasaulyje - laikinas, tau nereikia. Pati puikiai tai žinai. Kokioje dar srityje norėtum dirbti?

- Manau, kad būčiau nebloga prekybininkė. Kadaise per vieną renginį, skirtą prekybos centro atidarymui, teko padėti pardavinėti buitinę techniką, nes trūko darbuotojų. Sekėsi visai neprastai. Dar galėčiau organizuoti šventes, gimtadienius vaikams. O labiausiai mudu su Gediminu norėtume kada nors ateityje turėti nuosavą bariuką ar restoranėlį, kuriame būtų jauki "naminė" aplinka, skanus, tarsi mamos ruoštas maistas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"