TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

L.Zelčius: "Emocija pakilo ir sklendžia"

2008 03 27 0:00
Aktoriai D.Juronytė ir L.Zelčius susipažino Kauno teatrui gastroliuojant Panevėžyje. Susituokė 1954-aisiais.

"Vaiskėjanti kovo diena/ laša ir laša/ balčiausiom akimirkom (...)/ mama ruošia pusrytį/ tėtis skutasi ir niūniuoja/ teksto nuotrupos sklando/ po namus/ slopinamas nerimas/ rytmetis prieš premjerą..."

Aktorių Danutės Juronytės ir Leonardo Zelčiaus šeimoje užaugusios poetės Dovilės Zelčiūtės eilėraščiuose dažnai veriasi durys į teatrą - į kitokį buvimą: su virpančiu tamsiu portalu, nuo kurio dvelkia šeivamedžiu ir derva, su dulkių debesimis slaptingoje scenoje, kulisų klostėmis, vaidmenimis ir atlikėjais, prirūkytais grimo kambariais ir likimišku ilgesiu. Prasiveria durys į aktoriaus buvimą - su premjerų rytais, repeticijomis, gastrolėmis ir vis nušvinta tėvų kūrybinių biografijų detalės. Antai: "tėvai/ garsiai skaito jaunystės laiškus/ varto senas fotografijas/ tada vaidinai Figarą/ dabar šią akimirką esame/ vienas žodis vakaro lūpose..."

L.Zelčiaus Figaras - Kauno dramos teatro repertuare ilgai išsilaikiusių Pierre'o Beaumarchais "Figaro vedybų", vaidintų nuo 1952-ųjų, herojus. Tada žiūrovai dar labai tapatindavo personažą ir atlikėją. Jaunas ir gražus Figaras pakerėdavo moteriškąją publikos dalį. "Jums turbūt keista, - klausia aktorius, - kaip toks senukas galėjo suvaidinti Figarą?.."

Žvilgsnis sukauptas ir mąslus. Su kiekviena į rankas paimta nuotrauka veidas giedrėja. Tai didelės kūrybinės biografijos mažytės skeveldrėlės. Ilgas skirtingiausių vaidmenų sąrašas liudija, kad daugiau nei penkis dešimtmečius dirbta vienodai įtemptai, tarsi be atoslūgių. Kaip mėgstama sakyti, kas dabar suskaičiuotų, kiek jėgų, fizinių ir dvasinių, atiduota ieškant būdų kuo tiksliau, raiškiau ir įdomiau įkūnyti personažą scenoje. Bet, pasak pašnekovo, blogų prisiminimų iš kūrybinio darbo nėra.

Kaip marių vilnis

"Priėmė mane į teatrą, įsivaizduokit, dar 1946 metais, kai prie Kauno dramos teatro buvo steigiama studija... - net pats aktorius nusistebi. - Dabar nebedirbu, gegužę sukaks aštuoniasdešimt. Buvo ištikęs insultas, iki šiol kairė koja truputį negera. Dar kiek vaidinau šlubuodamas, bet paskui išėjau."

Nuolatinė "gyvų ir atvirų nervų", reikalingų visavertei teatro kūrybai, būsena degina ir alina. Į tai L.Zelčius atsako: "Niekada negalvojau, nualino mane teatras ar nenualino... Ir negalvoju. Tiesa, prieš ištinkant insultui gal ir per dideliu krūviu dirbau..."

Bet aktorius atsidūsta ne dėl to: "Kad ir kaip būtų gaila, daugybės žmonių, su kuriais vaidinome vienoje scenoje, jau nebėra. Ir Maskvos valstybinio teatro meno instituto lietuvių studijos auklėtinių gretos gerokai praretėjo. Į tą studiją įstojau 1948 metais. Tuo pačiu metu atvažiavo ir a.a.Genė Tolkutė. Ji jau buvo suvaidinusi Zoją Kosmodemjanskają Kauno jaunojo žiūrovo teatre. Mums abiem reikšmingas momentas: institute pasiūlė parengti didelę, sunkią Antono Čechovo "Žuvėdros" finalo sceną - Trepliovo su Nina Zarečnaja. Dirbome labai įtemptai. Pavyko. Mane net pradėjo vadinti Moissi. Sandro Moissi - garsus praėjusio amžiaus pradžios albanų kilmės vokiečių aktorius. Ir prasidėjo darbas institute, paskui teatre. Protasovas "Gyvajame lavone", Tuzenbachas "Trijose seseryse", Zajončekas "Generalinėje repeticijoje", Pičemas "Operoje už tris skatikus", Adomas Mickevičius, Moljeras, Ryla, Radvila Rudasis, Rankas, Faibčikas... Vaidmenys, reikšmingi man ir galbūt teatrui."

Kai buvo renkama grupė lietuvių, aktoriaus meną studijuosiančių Maskvoje, laimę bandyti panorusiam L.Zelčiui režisierius Viktoras Dineika patarė: "Ko tau ten stoti, juk ir taip jau vaidini." Tąsyk aktorius paklausė atkalbinėjimų, bet truputį vėliau vis dėlto apsisprendė vykti į Maskvą ir buvo priimtas.

"Studijavome varganu metu, - prisimena jis. - Pokaris, ką tik panaikintos kortelės. Įspūdį darė dėstytojai: pasakodami apie italų teatrą jie cituodavo itališkai, apie vokiečių teatrą - vokiškai. Mums, lietuviukams, dar nelabai mokantiems rusiškai, buvo atlaidūs. Rodos, nespėjome nė apsidairyti, o 1952 metais jau reikia važiuoti atgal. Praėjo jie - kaip marių vilnis nusirito tie ketveri studijų metai."

Reikalingas visiems

"ką galima šitaip ilgai repetuoti/ visą gyvenimą klausi ir klausi ir klausi/ už tų durų klausaisi..."

- Į Kauną grįžusi grupė netrukus tapo teatro branduoliu. O kas tada buvo veteranai?

- Antanina Vainiūnaitė, Juozas Laucius, Kazys Jurašūnas...

- Nežiūrėjo į jus, jauniklius, iš aukšto?

- Jiems patiems buvo įdomu, juos įvedinėjo į mūsų atsivežtuosius spektaklius. Pavyzdžiui, Kauno scenos primadona A.Vainiūnaitė "Figaro vedybose" puikiai suvaidino Marseliną.

- Tai gal jūs jautėtės pranašesni, labiau išsilavinę?

- Mes didžiavomės, kad vaidiname kartu!

- Kai režisierius Henrikas Vancevičius Kaune ėmėsi intensyvios kūrybos, turėjo gerą medžiagą - aktorius.

- H.Vancevičius mus visus gerai pažinojo, nes kartu studijavo, buvo susipažinęs su mūsų aktorine mokykla, metodologija. Daug įdomių režisierių dirbo Kauno dramos teatre: Romualdas Juknevičius, H.Vancevičius, Regina Senkutė, Jonas Jurašas, Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus - sunku kurį ir išskirti.

- Vaidmenų badu nesiskundėte, buvote visiems reikalingas.

- Nesiskundžiau - darbo visada turėjau daug, įvairaus.

- Ir pačiam teko režisuoti.

- Pasiūlydavo ir sutikdavau. Pradėjau nuo Alfredo Jarry "Šeštojo aukšto". Ilgai gyvavo spektaklis vaikams "Snieguolė ir septyni nykštukai" - puikią muziką jam sukūrė Viktoras Kuprevičius. Manyčiau, pavyko ir Carlo Goldonio "Viešbučio šeimininkė" - su juo visą Lietuvą apvažiavome. Režisūra - ne mažesnis kūrybinis džiaugsmas už aktorystę: matai, kaip aktorius atsiveria.

Trys metrai ripso

D.Juronytė vaidino keliuose vyro režisuotuose spektakliuose. Ar buvo režisierius žmonai atlaidesnis? "Ne, niekada", - prisipažįsta aktorė.

Nuo pat susipažinimo jis jai - Leo. Ir teatre visiems buvo Leo. O Maskvoje buvo Lioša, prilipo vaidinto "Senų bičiulių" personažo Aleksejaus Subotino vardas. Leonido Maliugino "Seni bičiuliai" 1947 metais buvo statyti ir Kaune, statė V.Dineika. Tada teatro direktorius parašė įsakymą: už gerai sukurtą vaidmenį aktoriui L.Zelčiui skirti tris metrus ripso. Iš gautos premijos mama pasiuvo apsiaustą.

Vėliau buvo ir kitokių apdovanojimų, garbės vardų. Nusipelnęs artistas, liaudies artistas. 1998-aisiais - Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas ir Vyriausybės meno premija. "Žodžiu, garbės užteko", - šypteli aktorius.

Jaudulys

"Tėveli/ su tulpėmis iš miesto gėlių turgaus/ su narcizais ar mažom mėlynžiedėm/ eidavom tarp spektaklių repeticijų/ trumpo poilsio teksto kartojimo/ gegužė švietė ir šviečia/ vaiskumu tavo veidas/ širdie pilnaty artimoji/ ko droviesi tu džiaugtis"

Nenuilstamai dirbantį L.Zelčių prieš penkiolika metų kiek pristabdė insultas. Bet ir po to jis dar filmavosi populiariajame Lietuvos televizijos seriale "Giminės", dėstė Gyčio Padegimo kursui - Aukštesniosios aktorinio meno mokyklos studentams, vaidino teatre. D.Juronytė prisimena: artėja spektaklis, o vyras jau prieš savaitę pradeda jaudintis, ruošiasi. Kraujospūdis kyla, ji su matuokliu bėga iš paskos... Sykį, bevaidinant "Lietaus!", teko kviesti greitąją. Tąkart spektaklį pabaigė, nors kai kuriose scenose nebepasirodė, nes nebuvo būtina. Po to apsisprendė nebevaidinti.

Argi nėra būdo suvaldyti jaudulį? "Nėra, - sako D.Juronytė. - Kūną įtempia visą laiką dirbanti pasąmonė. Pavyzdžiui, šiandien, dar nebuvo išaušę, jis jau sukruto keltis. Galvojau kodėl. Todėl, kad žinojo, jog jūs ateisit interviu. Pasąmonė dirba visą laiką. Taip ir su artėjančiu spektakliu." Vadinasi, kiekvieną kartą tarsi pirmąjį? "Man regis, nebėra to slenksčio, kuris galėtų sustabdyti emociją, - svarsto aktorė. - Mes esame taip ištreniravę atverti save ir kuo greičiau atpalaiduoti, išlaisvinti emocijas, kad nebėra kas galėtų jas sustabdyti. Emocija pakilo ir sklendžia. Visą gyvenimą juk tam ir dirbome, kad panaikintume kliudančius slenksčius. Ką padarysi, čia kaip guma: pertempi ir nebesusitraukia, negrįžta į pirmykštį būvį."

Atnašavimas

"Snieglaša avanscenoj/ kiauras stogas virš nerealybės/ artistai nebevaidina/ stovi ir verkia/ aukštumų katastrofoj/ žuvo visi režisieriai/ ir sudegė tekstai/ bet ar visi? kažkas viliasi..."

Šiandien L.Zelčiui truputį gaila, kad nerašė kūrybinių dienoraščių. Kas reikalinga, pasak jo, fiksuodavosi galvoje. Čia įsiterpia žmona - išduoda kūrybinės virtuvės detalę: visą vaidmens tekstą aktorius persirašydavo į sąsiuvinį.

Vėl palinkstame prie nuotraukų. Čia L.Zelčius - vaikų numylėtinis Karlsonas... Žiūrovų įvertintos "Senamadės komedijos" Rodionas Nikolajevičius... Akmenų vežimą tempiantis "Duokiškio baladžių" Pulmonas.... "Molio Motiejuko" Ponaitis, o Motiejukas - D.Juronytė, beje, puikiai prisimenanti tą vaidmenį. Vieną naktį prabudusi nei iš šio, nei iš to mintyse pakartojo visą Kosto Kubilinsko tekstą: "Prasiskleiskit, rūko skraistės..." Vyras patvirtina: taip jau yra, ima ir išlenda, nežinai kodėl, atskiros spektaklių scenos, frazės - kai kas lieka visam laikui.

1973-iųjų spektaklio "Kol gaidys užgiedos" nuotrauka aktoriui primena keistą savijautą, patirtą per repeticijas ir vaidinant. Itin drausmingo leningradiečio Jevgenijaus Šiferso repeticijos vyko tarsi ritualas. Vėliau šis režisierius tapo šventiku. Pasak D.Juronytės, tie aktoriai, kurie spektaklyje nekūrė vaidmenų, repeticijų pavydėjo - žinojo, kad vaidinantieji it kokie sektantai iš pradžių medituoja ir tik tada imasi darbo. O pats vaidinimas buvo panašus į atnašavimą, turėjo kažin kokio šventumo. Iš vėlesnių spektaklių gal tik "Svajonių piligrimas" vyko kaip ritualas. Tiesa, "Kol gaidys užgiedos" mažai tevaidintas. Būna, kad aktoriui spektaklis - "kai kas švento", o žiūrovui galbūt per maža intrigos.

Jurbarke jau laukia

Buvo metai, kai tarp repeticijų teatre L.Zelčius eidavo pas studentus - vadovavo Kauno politechnikos instituto liaudies teatrui. Buvo laikas, kai važinėdavo į Jurbarką - visuomeniniais pagrindais šefavo tenykštį liaudies teatrą. "Po repeticijos lipi į autobusą, - prisimena jis. - Jurbarke jau laukia, valgydina, popiet repeticija. Po jos teatro vadovas vedasi namo nakvynės, rytą palydi į autobusą, nuperka bilietą į Kauną. Provincijos žmonėms pakilimas - atvažiuoja artistas... Dar į Alytų teko važinėti. Ten sėkmingai pastačiau Augustino Griciaus "Sėją ir pjūtį". Justinas Marcinkevičius parašė didelę recenziją į "Tiesą", net Juozas Miltinis supyko - ko čia saviveiklininkus giria. Buvo jaunystė, buvo jėgų. Ėjai, darei, norėjai."

Visos trupės vaikai

"rūšiuojama vasara lyginami baltiniai/ dryžuotas lagaminas - tėvelio raudonas - mamos/ rankos lanksto ir deda ir renka/ megztinis/ maudymosi kepuraitė Čechovas/ grimo dėželė krūvelė vokų popierius/ bus parašyta brangusis brangioji/ Seredžiuj Molėtuose Sedoj/ atrodys kad amžina..."

Bute Kauno centre visai netoli dramos teatro Zelčiai įsikūrę nuo 1983-iųjų. "Prieš tai gyvenome kitur, - pasakoja D.Juronytė. - Viena dukra ištekėjo - priėmėm, kita ištekėjo - kaip kitos nepriimsi. Patys likom pereinamame kambaryje. Pradėjome rūpintis to buto. Miesto valdžia priešinosi - vargais negalais gavome."

"Mūsų mergaitės išaugo teatre, - sako aktorė. - Dovilė yra išsitarusi, kad teatras - vieta, kur ji jaučiasi saugi. Į gastroles išvažiuodavome su visomis sulankstomosiomis lovelėmis ir naktiniais puodais. Taip ir dukros Lietuvą apkeliavo. Po spektaklių miegodavome salėse - suolus sustumiam, išvėdinam. Tai buvo jaunystė: įdomu, lengva, prie ežero išsiskalbiam, išsimaudom, vaikus nuprausiam. Vakare vėl spektaklis. Artistų atžalos - visos trupės vaikai. Sykį jie nusižiūrėjo į mus ir patys surengė spektaklį. Ne šiaip Eglė Gabrėnaitė atsidūrė teatre - ji ten užaugusi. Mūsų vyresnioji dukra norėjo stoti į aktorinį - prikalbinome į psichologiją. Kita baigė lituanistiką. Smagu, kad jau proanūkio sulaukėme, dabar jis didžiausias mūsų draugas. Juk džiaugsmai - kas? Atmintis, prisiminimai. Išsaugoti ryšiai su draugais. Paskui - vaikai, vaikų sėkmės, anūkų siekiai. O jei dar sulauki proanūkio, atrodo, ko daugiau bereikia. Ar norėtume, kad jis atnaujintų šeimos ryšius su teatru? Vyrui teatre lengviau. Aš neprieštaraučiau. Bet verčiau eitų į režisūrą, ne į artistus."

Laimingas

"Jei manai kad šis judesys/ kai žiūri gal į partnerį/ o gal begalybėn/ jei manai kad žiūrėjimas šitas/ į alsuojančią salę į veidą/ (..)jei manai/ tai buvimas kuris neišnyksta/ kai išnyksta vaidintojas/ atsimink/ tu laimingas"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"