TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Laimės paieškos ne visada laimingos

2008 07 02 0:00
"Esu girdėjusi daug atvejų, kai jauniems vyrams, pakliuvusiems į netikėtas, nenumatytas aplinkybes, liaudiškai tariant, pavažiuoja stogas ir jie kuriam laikui dingsta be žinios", - pasakojo O.Gustienė.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kasmet Lietuvoje dingsta be žinios apie tūkstantį žmonių, 250 jų - vaikai. Tarp dingusiųjų - daugiau vyrų negu moterų. Kiekvienas tokios lemties atvejis - unikalus.

Dingusieji be žinios sukelia daug nerimo ir skausmo artimiesiems. Pastarieji išbando įvairiausius variantus, griebdamiesi paskutinio šiaudo, kad tik atsektų kokį nors pėdsaką, ieškodami artimųjų patikrina netikėčiausias versijas. Pasak Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovės Onos Gustienės, du trečdaliai dingusių atsiranda, deja, ne visi gyvi, o vienas trečdalis taip ir lieka nesurasti - nei gyvi nei mirusieji.

Daugiau dingsta vyrų

Nors dažnai žiniasklaidoje sklando informacija apie prekybą žmonėmis, apie tokių nusikaltimų aukas - moteris, vis dėlto statistika teigia, kad be žinios daugiau dingsta vyrų, o ne moterų. "Maždaug du trečdaliai vyrų, trečdalis moterų. Ypač daug dingsta tolimųjų reisų krovininių automobilių vairuotojų, vežiojančių krovinius po buvusias Sovietų sąjungos šalis. Kroviniai - masalas nusikaltėliams. Po apiplėšimo vairuotojai dažniausiai taip ir neatsiranda. Tokių atvejų pasitaiko nemažai, - pasakojo pašnekovė. - Kartais vyrai slapstosi vengdami mokėti alimentus, jie taip pat būna paskelbti dingusiais be žinios. Pasitaiko, kad vyriškiai kaip į vandenį dingsta turėdami finansinių problemų. Negalėdami grąžinti skolų ir bijodami keršto dingsta niekam nieko nesakę".

Nors gaji nuomonė, kad vyrams vykti į užsienį uždarbiauti yra saugiau nei moterims, pasirodo, tiesa yra kitokia. "Daug jaunų vyrų taip pat dingsta išvykę dirbti į užsienį. Ypač jaunimas pasimeta pakliuvę į sunkias, neplanuotas, o jų ir negali iš anksto numatyti, sąlygas, nežino kur kreiptis ištikus nelaimei, - pasakojo O.Gustienė. - Dažnai išvyksta nelabai žinodami, kur važiuoja: pažįstamas paskambino, pakvietė ir išdūmė. Tokiu atveju artimieji nežino, nė kur ieškoti. Daugiausia ką palieka, tai to pažįstamojo mobiliojo telefono numerį. O numeriai, būna, pasikeičia. Atsitinka kokia nors nelaimė, ir žmogus - kaip į vandenį. Artimieji težino tik šalį, į kurią išvyko. Nežino, nei kuriame mieste įsikurs, nei kur dirbs, nei kur gyvens. Vykstantysis iš anksto ir pats nežino, kur apsistos. Yra buvę tokių atvejų, kai jauni vaikinai, baigę tik vidurinę mokyklą, vyksta į užsienį norėdami užsidirbti, o pakliuvę į svetimą aplinką blogai pasijunta psichologiškai ir fiziškai. Akistata su realybe juos išmuša iš vėžių, galima sakyti, ištinka šokas, nepavyksta ramiai viską apmąstyti. Esu girdėjusi daug atvejų, kai problemos taip prispaudžia, kad vyrai pakliūva net į ligoninę, liaudiškai tariant, žmogui pasimaišo protas".

Žino, bet tikisi išsisukti

Dar viena dingstančių be žinios žmonių grupė - tai jaunos merginos. "Nors dauguma būna girdėjusios apie joms gresiančius pavojus, bet dažna mano, "ai, man taip neatsitiks, aš kaip nors išsisuksiu", - pasakojo centro vadovė. - Kai neišsisuka, pakliūva į viešnamius. Artimieji nežino, kur jos. Nemažai į tokią padėtį pakliuvusių merginų būna paskelbiamos dingusiomis be žinios. Kai kurios dažniausia - viliote išviliotos ir nežino, kuo dirbs svetimoje šalyje. Kitoms ne paslaptis, kad tarnaus viešnamyje, bet netiki, kad ten taps vergėmis. Mano, kad paprasčiausiai daugiau uždirbs ir neįsivaizduoja, ką reiškia būti parduotai. Visos "prekės" būna smarkiai išgąsdintos, jas nuolat muša, kad bijotų. Kaip pasakojo ne viena tai patyrusi, kartą per savaitę būtinai primušama. O muša per galvą - kad mėlynių nesimatytų. Tokios sąlygos verčia svaigintis alkoholiu ir narkotikais, nes gyvenimas būna nepakeliamas. Tikrai nė viena nesitiki tokių sąlygų".

Kiek merginų iš Lietuvos yra patekusios į tokią vergovę, duomenų nėra, nes po to, ištrūkusios iš košmaro, nė viena nenori ir prisiminti, tuo labiau pasipasakoti.

"Jos vengia viešumo, tai joms skaudi praeitis. Merginoms gėda prisipažinti net pačioms sau, kad buvo naivios ir patikėjo, - pasakojo O.Gustienė. - Apie panašų naivumą nenori kalbėti ir vyrai, kurie buvo parduoti kaip pigi darbo jėga: uždaromi į tam tikrą teritoriją, atimami pasai, verčiami dirbti beveik už dyką. Pasitaiko tokių prisipažinimų spaudoje, tačiau pavardžių nėra. Niekas nelinkęs pasirodyti kvailys - juk iš dalies pats kaltas, kad buvai toks naivus".

Pašnekovės nuomone, kai informacijos apie panašius žmonių dingimo atvejus negausu, į tas pačias pinkles pakliūva vis kiti asmenys.

Aukos - pažeidžiami vaikai

"Mus ypač neramina dingstantys vaikai - kasmet pasigendama maždaug pustrečio šimto. Dalis jų atsiranda", - sakė O.Gustienė. Jos teigimu, tokių nelaimių būtų galima išvengti, jei daugiau ir dažniau vaikams būtų pasakojama ir aiškinama, kokie pavojai tyko jų.

Nepilnamečių dingimo problema gana dažna vaikų globos namuose - vieni auklėtiniai randami, kiti lieka nežinioje, tačiau esama atvejų, kai šios rizikos grupės nariai tampa ir prekybos žmonėmis aukomis. Ne išimtis ir tie, kurie išėję iš vaikų namų turi pradėti savarankišką gyvenimą, tačiau nėra tam pasirengę. Ekspertų teigimu, apie 15 procentų nukentėjusiųjų dėl prekybos žmonėmis - esami arba buvę vaikų globos namų auklėtiniai. Iš pastarųjų įstaigų, pasak O.Gustienės, dingsta daugiau vaikų negu iš šeimų.

Tokius faktus patvirtina skaudžios vaikų globos namuose augančių ar augusių vaikų istorijos. Štai vaikų namų augintinės Aldonos istorija byloja, kad mergina ne visai suvokia realybės situaciją. Kai ji išėjo iš globos įstaigos, neturėjo nieko - gyvenamosios vietos, specialybės, gyvenimo patirties, vyresniųjų palaikymo. Blaškėsi ieškodama, kur prisiglausti - savaitę pagyvendavo pas vieną draugę, savaitę pas kitą. Žinoma, visur netrūko išgertuvių, tariamų draugių ir draugų. Aldona svajojo būti savarankiška, norėjo dirbti ir užsidirbti. "Draugas" pasiūlė vykti į Ispaniją. Ji išvažiavo, o ten buvo parduota. Tokiu "verslu" užsiimantys nusikaltėliai ieško merginų, kurių, mano, niekas nė nepasiges.

Merginos istorijos schema panaši kaip ir daugelio kitų žinomų atvejų - uždarė į viešnamį, reikalavo visiško paklusnumo. Mergina prisitaikė ir išgyveno, tačiau tai padaryti padėjo alkoholis, o kartais net ir narkotikai. Mergina įkliuvo pareigūnams tuomet, kai buvo priversta "kaip priedanga" kartu su prekeiviais narkotikais ir ginklais vykti į kitą šalį.

Tuomet Aldoną ėmėsi globoti svetimos šalies nevyriausybinė organizacija. Mergina turėjo liudyti teisme, nusikaltėliai buvo nubausti, bet jų bendrininkai - likę Lietuvoje. Aldona grįžo į tėvynę, kur apie metus buvo globojama Dingusių žmonių šeimų paramos centro. Vėliau ji panoro persikelti į savo gimtąjį miestą ir susirasti jaunesniąją sesutę, kuri taip pat augo vaikų globos namuose. Bet ji buvo dingusi be žinios... Neradusi artimiausio žmogaus, Aldona vėl įniko į svaigalus, o tie patys prekeiviai, kurie vežė ją į Ispaniją, netruko darsyk pasinaudoti padėtimi. Jai buvo prigrasinta, kad neva liko skolinga, nes neatidirbo pinigų, už kuriuos buvo parduota, ir dabar reikia atlyginti kelių tūkstančių dolerių skolą Ispanijoje. Išsigandusi Aldona išvažiavo antrą kartą, nes tokių pinigų grąžinti negalėjo.

Paklausta, kodėl būdama Lietuvoje nesikreipė pagalbos, Aldona atsakė: "Aš maniau, kad man niekas negalės padėti, o jų grasinimų labai bijojau".

Šį sykį ji grįžo gana greitai - po dviejų mėnesių. Dabar Aldona Lietuvoje augina mažametę dukrelę, tačiau niekaip negali pamiršti patirtų košmarų.

O.Gustienės nuomone, vienas iš pagrindinių jų centro prevencinio darbo tikslų - aplankyti kuo daugiau vaikų namų ir, remiantis patirtimi, informuoti auklėtinius ir jų pedagogus apie realiai nutikusius atvejus, apie pavojus, kurie tyko, apie tai, kaip išvengti bėdos.

Nieks neabejoja, kad vaikų globos namų auklėtiniai yra viena iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių - ji mažiausiai apsaugota tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Policijos duomenimis, yra apie 30 proc. pavojus, kad tokie asmenys taps dingusiais be žinios, o kartais net ir prekybos žmonėmis aukomis. Policijos departamento prie VRM prevencinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės Kristinos Smirnovos nuomone, vaikų namų auklėtinių galbūt negalime vadinti pagrindine rizikos grupe, kai kalbame apie dingusius be žinios nepilnamečius, bet tendencija tokia, kad bet kuriuo atveju tai yra viena iš rizikos grupių.

Ieško meilės

Dar viena priežastis, kodėl vaikai, negalvodami apie būsimus pavojus, bėga iš namų, tai meilės stoka šeimoje. "Mes neseniai atlikome tyrimą, apklausdami vaikus iki 18 metų (ir iš šeimų, ir iš vaikų globos namų). Iš apklaustųjų net 19 proc. vaikų yra kilusi mintis pabėgti iš namų, - pasakojo O.Gustienė. - Iš šio skaičiaus 40 procentų iš tikrųjų pabėga. Jie tampa labai nesaugūs. Pabėgę bijo grįžti, vėl delsia, slapstosi. Kiti, kurie bėga nebe pirmą kartą, turi panašių draugų, būna pagyvenę įvairiose landynėse, paragavę alkoholio, pabandę narkotikų".

Dažniausia bėgimo iš namų priežastis, pasak pašnekovės, susvetimėjimas - vaikai jaučiasi nesuprasti šeimoje. Kiti bėga, nes namie jaučiasi nesaugūs. Juk ne šiaip sau yra priimta smurto prevencijos prieš vaikus programa. Vadinasi, šis reiškinys yra paplitęs. Pagal VšĮ "Vaiko namas" atliktus tyrimus, net 10 proc. vaikų patiria smurtą. Tai daug. Suprantama, tokių šeimų vaikai pagalbos ieško gatvėje. O kur dar 25 tūkst. uždarbiauti į užsienį išvykusių tėvų palikti vaikai? Jie irgi jaučia diskomfortą, psichologinę traumą. Tikėtina, kad jie papildys potencialių bėglių iš namų gretas", - pasakojo O.Gustienė.

Vaikų globos namų auklėtiniai, suprantama, gyvendami be šeimos, meilės stygių jaučia dar labiau. Tad psichologiškai, regis, suprantama, kodėl nemažai tokių vaikų bėga iš globos namų, tikėdamiesi rasti geriau. Gyvendami vaikų globos namuose, tam tikra prasme uždaroje erdvėje, jie menkai orientuojasi, kas dedasi už tų namų sienų, mažai žino apie gresiančius pavojus. "Daug ką pasako apie tokių vaikų supratimą, santykių tarp žmonių suvokimą ir tokie pavyzdžiai, kai, tarkim, matydami televizijos ekrane meilės tarp suaugusiųjų scenas, jie įvardija tai "prievartavimu". Negyvenę šeimoje, jie neturi supratimo apie elementarius dalykus", - stebėjosi O.Gustienė.

Naujieji pigūs tarnai

Gatvėje atsidūrę vaikai gali patekti į įvairių nusikalstamų grupuočių rankas. "Per tarptautines konferencijas esu girdėjusi pasakojimų, kaip vaikai, dažniausiai paaugliukai iš trečiųjų šalių atvežami į Angliją, kur šeimose dirba tarnais kaip vergai - už skanėstą, už žaislą. Tikri tarnai - brangu, o tokie beteisiai - pigi darbo jėga. Jie išnaudojami kol paūgėja. Paskui išstumiami į gatvę ir papildo benamių gretas, žinodami tik savo vardą ir pavardę, neturėdami net dokumentų. Tai šiurpūs faktai! Neabejoju, kad ir mūsų dingę vaikai yra kažkur išvežami ir paverčiami tokiais tarnais. O kiek dabar iš Rumunijos vaikų vežama specialiai vagiliauti ar elgetauti: ši šalis tarptautinėse konferencijose labai dažnai minima. Niekaip nesupratau, kaip galima vaiką priversti vagiliauti. Pasirodo, galima. Jie būna mušami, negauna valgyti, - šiurpius pavyzdžius vardijo O.Gustienė. - Jei ką pavagia, tada gauna pavalgyti, premijuojami. Atsidūrę į tokias sąlygas kalbos nemokantys vaikai tampa bejėgiai kaip nors išsilaisvinti. Jie nežino įstatymų, visko bijo. Policijos - taip pat. Juk būna tų, kurie jais manipuliuoja, prigąsdinti. O vaiką išvežti, pasirodo, paprasta. Ne prievarta veža, jiems visko prižada, prikalbina, gatvės vaikai ir sutinka".

Turėti slaptažodį

Jei jaunas žmogus vis tiek apsisprendė vykti uždarbiauti į užsienį, O.Gustienė pataria su artimaisiais Lietuvoje susitarti, koks bus slaptažodis, jei jis pateks į bėdą. "Pasitaiko atvejų, kad vergovės sąlygomis sunkiai dirbti priverstam asmeniui leidžiama paskambinti namiškiams. Tačiau tai jis turi daryti girdint prižiūrėtojui, kuris liepia sakyti, kad viskas gerai. Tokiu atveju reikėtų su saviškiais turėti sutartinį žodį ženklą, kad ištiko bėda, - patarė O.Gustienė. - Žinome ne vieną atvejį, kai į panašias aplinkybes pakliūva išvykę uždarbiauti kur nors į Ispanijos gilumą. Ten - savi įstatymai ir elgesio su naujaisiais vergais taisyklės. Nepaklusti "bosui" - neįmanoma. Dažnai ir teisėsaugos požiūris į vadinamuosius vergus būna kaip į antrarūšius, esą, o ko čia važiavai. Pasitaiko atvejų, kad ir viešnamyje įkalintoms merginoms, klausantis prižiūrėtojui, taip pat leidžiama paskambinti į namus".

Jei žmogus nepaskambina, būtina skelbti jo paiešką. "Mes esam visuomeninė organizacija ir neturim teisės dubliuoti valstybinių institucijų darbo. Tuo užsiima kriminalinė policija, tačiau savo internetiniame puslapyje www.missing.lt pateikiame sąrašą žingsnių, kuriuos reikia žengti dingus žmogui. Ten rasite ir šimtą klausimų, į kuriuos reikėtų atsakyti ir kurie turėtų palengvinti paiešką. Pavyzdžiui, ar dingęs mėgo alkoholį, ar turėjo artimą draugą, ar nakvodavo ne namuose ir pan. Gal likusi kokia dingusiojo užrašų knygelė, gal praverstų jo kažkur užrašyti telefonai, gal ką yra prasitaręs draugams, pažįstamiems... Visas numanomas versijas vertėtų papasakoti policijai, pateikti kiek galima daugiau informacijos, nes ir detalės kartais gali labai pagelbėti, - patarė O.Gustienė. - Žinot, kaip gydytojai pripranta prie žmonių ligų ir mirčių, taip ir policija prie nelaimių. Jei dingsta jauna mergaitė, dažniausiai reaguojama gana ramiai, sako "palūkėkit, gal kur pas berniuką užtruko". Jei dingsta jaunas vyras, ir vėl panaši pranašystė: "Gal užgėrė, gal pas panelę užsibuvo. Jei šiandien negrįš, tai gal ryt, o jei ne ryt, tai poryt".

Pašnekovės nuomone, delsiant, jei žmogui iš tiesų nutiko nelaimė, kasdien bus tik sunkiau surasti ir tikimybė kaskart mažės. "Į mus yra kreipęsi žmonių, jau pusmetį laukusių - byla būna perėjusi per kelių tyrėjų rankas, o rezultato - jokio, - pasakojo ji. - Mano manymu, reikia nusiteikti blogiausiam ir iškart sutelkti visas jėgas paieškai, o ne viltis, kaip Dievas duos. Juk ne veltui dingusių žmonių paieška deleguota kriminalinei policijai. Vadinasi, įtariama, kad čia gali būti kriminalas. Laimė, jei jo nėra. Mes artimiesiems visada patariame, kad domėtųsi, ar tikrinamos visos jų iškeltos dingimo versijos, kad sektų, teirautųsi, kaip dirba policija."

Pasak pašnekovės, policija dirba tarsi atsitvėrusi gana aukšta siena, pro kurią prasibrauti nelengva, ji nelabai patenkinta, kai bandoma patekti į jų "daržą" ir domėtis, kas padaryta. "Suprantama, ne visi artimieji turi pakankamai kompetencijos ir jėgų aktyviai daryti įtaką policijai, tiksliau neleisti pamiršti tiriamos bylos", - sakė O.Gustienė.

Kada pasitikėti?

Kaip žinoti, ar galima pasitikėti darbdaviais, kuriuos pamatysi tik nuvykęs į užsienį? Pavyzdžiui, ar mergina nebus apgauta svetur kviečiama dirbti aukle?

"Priklauso, kokia organizacija siūlo darbą, - sakė O.Gustienė. - Jei agentūra ne tik skelbiasi laikraštyje, bet yra registruota Lietuvos darbo biržoje, pasitikėti galima. Tad informacijos reikia teirautis darbo biržoje, ten jums pasakys, ar patikima agentūra. Kita vertus, pasitaiko išimčių. Būna, kad agentūrai, kaip nepatikimai, jau atimta licencija, o darbo ieškantieji užkimba ant senų skelbimų. Geriausia, devynis kartus pamatuoti, o tik paskui kirpti. Neaiškus darbas užsienyje - tai ne Lietuvoje, kai gali bet kada namo pareiti, jei kas nepatiko"...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"