TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Laimonui Pautieniui „Sevilijos kirpėjas“ – proga susitikti su publika

2015 01 26 11:49
Laimonas Pautienius-Don Žuanas. Michailo Raskovskio/LNOBT archyvo nuotrauka

Sausio 28 ir 29 d. Gioachino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“ šmaikštaus Figaro vaidmenį pirmą kartą naujame Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatyme dainuos Laimonas Pautienius. Tarp Vokietijos ir Lietuvos gyvenantis solistas į šio teatro sceną grįžta po keleto metų pertraukos, tačiau šios pauzės perdėm nesureikšmina. O labiausiai, sakosi, laukia susitikimo su teatro publika.

- Gyvenate tarp Lietuvos ir Vokietijos?

- Gyvenu lėktuvuose. (juokiasi)

- Vis dėlto kaip jums ten, Vokietijoje, sekasi? Kaip nuolatinis trupės narys svetur dainuojate jau nuo 2009 m.

- Esu labai patenkintas tiek dainuojamu repertuaru, tiek darbo sąlygomis. Puikus draugiškas kolektyvas, tarptautinė trupė. Vokiečių dainininkų joje nedaug, tad net nespėjau išmokti vokiečių kalbos, nes visose repeticijose bendraujama angliškai.

Teatras didelis – trupėje virš 50 dainininkų ir gal kita tiek yra kviestinių solistų. Per sezoną pastatoma maždaug aštuonios didelės premjeros. Užimtumas nemažas – dainuoju 20-30 spektaklių per sezoną, o pernai pavaduojant kolegas teko net keturiasdešimt spektaklių.

- Ką dainuojate, kokias partijas?

- Praeitą sezoną dalyvavau dviejuose naujuose pastatymuose: „Traviatoje“ kūriau Žermono vaidmenį, „Verteryje“ – Alberto. Iš senesnių pastatymų dainuoju Grafą „Figaro vedybose“, Don Žuaną, Figarą „Sevilijos kirpėjuje“, Oneginą, Šarplesą „Madam Baterflai“, Fordą „Falstafe“ ir kt. Atlieku ir baroko operas – dabartiniame mano repertuare yra Georgo Friedricho Händelio „Julius Cezaris“ (dainuoju Achilą), o pirmus sezonus dalyvavau dviejose Jeano Philippe’o Rameau operose. Viena jų „Les Paladins“ įrašyta į kompaktinį diską, nes tai buvo jos pirmas atlikimas Vokietijoje.

Šis sezonas man yra laisvesnis, tad galiu labiau įsitraukti į spektaklius Lietuvoje. Pernai vien „Traviatą“ Vokietijoje teko dainuoti devynioliką kartų, tai šį sezoną teatras leido truputį pailsėti. Nežinau, gal jie saugo balsus; man tai proga mokytis naujų partijų.

- Dainuojate teatre „Deutsche Oper am Rhein“ („Vokiškoji opera prie Reino“), kuris veikia dviejuose miestuose – Diuseldorfe ir Duisburge. Mums tai atrodo gana neįprasta. Papasakokite apie teatrą.

- Toks modelis nenaujas. Žinau, kad panašiai yra Belgijoje – Antverpeną ir Gentą aptarnauja taip pat vienas operos teatras.

Diuseldorfas ir Duisburgas yra gretimi Šiaurės Reino Vestfalijos žemės miestai: nuo durų iki durų teatro pastatai nutolę apie 20 km. „Deutsche Oper am Rhein“ vienija baleto ir operos trupes, chorą. Tačiau kai spektakliai rodomi Diuseldorfe – griežia Diuseldorfo filharmonijos orkestras, o kai Duisburge – šio miesto filharmonijos orkestras. Kartais jie pavaduoja vienas kitą, bet tokio darinio kaip teatro orkestras pas juos nėra.

Repeticijos vyksta Duisburge, kur pastatytas didžiulis šiuolaikinis repeticijų centras su trimis salėmis. Jis nuo teatro nutolęs 17 kilometrų, mus į repeticijas nuveža. Repeticijų aikštelė yra scenos dydžio su spektaklio dekoracijų šablonais. Solistai per repeticijas dėvi kostiumus, stilistika maždaug atitinkančius tuos, kokie bus spektaklyje. Visa tai tam, kad atlikėjai priprastų prie pastatymo aplinkos ir mastelių.

- Kas labiausiai motyvuoja daugiau dirbti Vokietijoje, o ne Lietuvoje?

- Nuo šio sezono jau trečią kartą pratęsiau kontraktą. Svarbiausia turbūt yra galimybė dainuoti tai, ką šiuo metu galiu geriausiai. Sulaukiu neblogų atsiliepimų tiek iš spaudos, tiek pačiame teatre – iš kolegų, vadovybės. Vis dėlto man svarbiausia, kad aš pats būčiau patenkintas savo darbu. Tiesą sakant, nelabai gilinuosi į recenzijas, juo labiau, kad vokiškai ir neskaitau... (juokiasi) O vokiečiai kaip tik labai sureikšmina kritiką. Antai po „Traviatos“ premjeros mane puolė sveikinti: „Pelnei gerų atsiliepimų!“. Aišku, malonu, bet aš net nežinau, ką ten tokio gero apie mane parašė... (juokiasi)

Maloniai nuteikia šiltas visos administracijos požiūris. Pamenu, tik atėjęs į teatrą po poros mėnesių grįžau į Vilnių dainuoti spektaklio. Iš ryto skambina, matau, iš Vokietijos. Pasimečiau, galvoju, gal kas atsitiko – susirgo kolega ar pan. O skambino teatro kūrybinio darbo planavimo biuro vadovė paklausti, ar gerai nuvažiavau, ar viskas tvarkoje, ir palinkėjo gero spektaklio. Likau apstulbęs. Bet juk iš tiesų, sukurti šiltą bendražmogišką atmosferą nekainuoja didelių pastangų. Man šito kartais pritrūksta čia, Lietuvoje. Aišku, darbinius santykius įtakoja bendras gyvenimo fonas, kuris pas mus yra kitoks...

Beje, teatro intendantas iš pradžių vis klausdavo, kaip man, atvykusiam „iš Latvijos“, sekasi. Mat jis mane pastebėjo Latvijoje. Bet vis jį pataisydavau, tai vėliau mane pamatęs juokais pabrėždavo – „ne iš Latvijos“. (juokiasi)

- O kur gyvena jūsų šeima?

- Šeima Lietuvoje. Dažnai grįžtu, arba jie atvyksta pas mane. Šiais laikais susisiekimas nėra sudėtingas. Pigios oro linijos skraidina tiek į Vilnių, tiek į Kauną.

- Kaune taip pat dainuojate?

- Kai būnu Lietuvoje, stengiuosi išnaudoti laiką. Dabar kitas spektaklis Diuseldorfe numatytas tik vasario 10, o po to – kovo 29 d. Tad šį mėnesį dar važiuosiu į Kauną dainuoti „Liučijos di Lamermur“, o Nacionaliniame operos ir baleto teatre pagrindinis darbas po neseniai sudainuoto Johanneso Brahmso „Vokiškojo Requiem“ – Figaras „Sevilijos kirpėjuje“. Reikia šią partiją prisiminti ir pakeliui dar pasimokyti, nes Diuseldorfe ir Duisburge spektaklis buvo rodomas su kupiūromis. Tai buvo labai savotiškas pastatymas – nei apie Seviliją, nei apie kirpėją, o apie... vabzdžių gyvenimą.

- Kas taip sugalvojo?

- Režisierius Clausas Guthas. „Sevilijos kirpėjas“ buvo perkeltas iš Leipcigo operos. Figaras jame – vienadienė musė, kuri savo misijai įvykdyti teturi 24 valandas. Rozina per kavatiną iš vikšro pavirsta gražiausiu drugeliu. Grafas Almaviva yra vapsva ar bitė, Bartolas – voras, kuris laiko drugelį savo voratinklyje, o choras – šiukšlynų musės blizgančiais pilvais. Visa scenografija – didžiulis lelijos žiedas. Kai uždanga pakildavo, iš karto pasigirsdavo plojimai ir juokas. Publika labai gerai priėmė spektaklį.

Vilniuje „Sevilijos kirpėjo“ pastatymas kitoks, klasikinis. Prisipažinsiu, kaip žiūrovas nelabai į tokius vaikštau, nes juose nuobodžiauju.

- Neįprasta girdėti, nes dainininkai, atvirkščiai, labiau būna linkę į klasikinius, tradicinius pastatymus...

- Man įdomu tai, kas nauja ir neįprasta. Žinoma, viskas turi turėti savo logiką. Sakykime, „Sevilijos kirpėjas“, kurį dainuoju Vokietijoje, save pateisina – gali būti ir taip. Nors žiūrovas, pratęs tik prie tradicinių pastatymų, turbūt nebūtų juo patenkintas.

- Sakykite, o ar skiriasi operos publika Lietuvoje (nors ir čia esama įvairovės) ir Vokietijoje?

- Kartais ir tą patį spektaklį vieną vakarą priima šiltai, kitą rezervuočiau. Beje, man nepatinka, kai plojama spektaklio metu, sudainavus ariją. Tai sustabdo visą veiksmą.

- Vadinasi, jums po arijų ploti nereikia?

- Aš nemėgstu. Man geriau tegu ploja po spektaklio. Kolegos kartais nerimauja: atrodo, spektaklis klostosi gerai, bet niekas neploja – „kodėl?!“. Sakau, koks skirtumas, paplos pabaigoje.

Man atrodo, kad Vakaruose publika gal laisviau, aktyviau reaguoja. Pavyzdžiui, „Sevilijos kirpėjo“ metu publika leipo juokais. Pavasarį Kopenhagos karališkajame teatre dainavau Don Žuaną – buvo keista, kad publika garsiausiai ir ilgiausiai juokėsi tose vietose, kur paprastai nesijuokiama. Gal jiems kokių nors asociacijos kyla, kurių mes nežinome? Tokios reakcijos mane irgi kartais išmuša iš vėžių, kaip ir plojimai.

- LNOBT scenoje bene pirmas ryškus jūsų vaidmuo buvo Don Žuanas 2002 m., diriguojant Jonui Aleksai. Nuo to laiko esate sukūręs tikrai nemažai vaidmenų įvairiose scenose. Kurie yra mieliausi?

- Galbūt juos dar sudainuosiu... Don Žuaną įkūnijau penkiuose pastatymuose: Lietuvoje – ne tik Vilniuje, bet ir Klaipėdoje, taip pat dainavau Taline, Rygoje, Diuseldorfe. Beje, įdomiausią „Don Žuano“ spektaklį mačiau Esene, diriguojant Stefanui Solteszui.

O iš pastarųjų metų savo vaidmenų išskirčiau Enriką „Liučijoje di Lamermur“ Kaune, nes su šiuo spektakliu atverčiau naują lapą kūrybinėje biografijoje, kur iki tol buvo net per daug teigiamų herojų tiek operetėse, tiek operose. Norėjosi kažko naujo, spalvingesnio.

Labai brangus Oneginas. Tai buvo partija, „pragulėjusi stalčiuje“ gal tris ar keturis metus. Aš ją išmokau, kai jos dar niekam nereikėjo, be jokių perspektyvų. „Eugenijus Oneginas“ buvo viena pirmųjų operų, kurias aš mačiau gyvai Operos ir baleto teatre – Lenskį dainavo Sergejus Larinas. Nepamenu, kurioje klasėje tuomet mokiausi, bet opera paliko labai gilų įspūdį.

Na ir neseniai sudainuotas Grafas di Luna „Trubadūre“. Bandau pereiti į centrinį, stambesnį baritono repertuarą. Apie Rigoletą ar Jagą dar anksti galvoti.

- O Figaras – iš tų gerųjų, teigiamų personažų?

- Tai bus ne pirmas mano susitikimas su šiuo personažu Lietuvoje. Figaras „Sevilijos kirpėjuje“ buvo mano diplominis darbas Muzikos akademijos Operos studijoje, tik anuomet dainavau lietuviškai. Turiu pasakyti, aš jo bijojau, nes partija yra klastinga: po dueto su Rozina man praktiškai baigiasi spektaklis – visa, kas sunkiausia, jau sudainuota, ir tenka įdėti pastangų, kad vaidmens įtampa nenusloptų. Kita vertus, balsui labai sveika dainuoti Rossini.

Be to, labai laukiu susitikimo su šio teatro publika – ateis ir giminės, draugai paklausyti. Sugrįžti visada gera.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"