TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Lanos Del Rey liūdesys slepia pašėlusį būdą

2016 07 16 6:00
Per koncertus Lana Del Rey scenoje nešėlsta kaip kiti šiuolaikiniai atlikėjai. Užsienio spaudos nuotrauka

Didžiulio populiarumo sulaukusi amerikiečių dainininkė Lana Del Rey vėl kelyje – vyksta pasaulinis jos naujausio albumo „Honeymoon“ pristatymo koncertų turas. Žiniasklaida nenustoja domėtis, ką slepia šios dramos karalienės įvaizdis ir kodėl ji visada tokia liūdna scenoje.

Kai sakoma Lana Del Rey, prieš akis iškyla vaizdas, lyg iš seno filmo: praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio Amerikos diva važiuoja tuščiu plentu į niekur. Ir tada jau pasigirsta užburiančio tembro balsas: Lana dainuoja apie meilę, amžinybę ir pasaulio pabaigą.

Žvaigždės karjera prasidėjo būtent nuo vaizdo: 2011 metais Lanos dainų „Video Games“ ir „Blue Jeans“ vaizdo klipai pateko į interneto platybes ir akimirksniu išpopuliarėjo. Nei anksčiau įrašytos dainos, nei koncertai stilingiausiuose Niujorko klubuose, nei verslininko tėvo Roberto Granto parama nepadėjo jai pasiekti populiarumo. Tai padaryti padėjo stilius, kurio ji iki šiol laikosi.

Pašėlusi jaunystė

Tikrasis Lanos Del Rey vardas yra Elizabeth Woolridge Grant. Jos biografijoje – katalikiška mokykla, problemos dėl alkoholio paauglystėje, filosofijos mokslai Niujorke, turtingi tėvai ir svaiginančios gyvenimo perspektyvos, kurių ji atsisakė dėl muzikos. Šiuos savo biografijos faktus Lana, duodama interviu spaudai, visada pateikia skirtingai – kai ką sutirštindama, kai ką nutylėdama. Savo prisiminimus ji įpina į dainas, o sieloje kuriamus vaizdus – į sceninę realybę, kuri jai mielesnė už tikrovę. Kasdienybėje Lanai labai trūksta poezijos.

Duodama interviu dainininkė daugiau kalba ne tiek apie savo koncertus, kiek apie savasties paiešką, kūrybines kančias. „Muzika nėra vienintelė mane dominanti sritis, – prisipažįsta ji. – Nuo vaikystės svajojau apie kino pasaulį, svaigau dėl Kanų kino festivalio.“ Kol kas kino pasaulis dainininkei apsiriboja vien muzikinių takelių garsiems filmams kūrimu. Ji rašė muziką filmams „Didelės akys“, „Didysis Getsbis“, „Piktadarės istorija“ (Maleficent) ir „Adelainos amžius“. Lana mėgsta kalbėti ir apie liūdesį. Dainininkė sako: „Jis niekada manęs nepalieka. Mano kasdienybė iki šiol apnuodyta šiuo jausmu.“

– Lana, per pastaruosius ketverius metus jūs išleidote tris savo dainų albumus. Susidaro įspūdis, kad jums nebūna kūrybinių krizių.

– O kad taip būtų. Mano gyvenime vis daugiau periodų, kai negaliu parašyti nė vienos natos ar eilutės. Be to, nuolat keliauju, kone visą laiką praleidžiu gastrolėse. Karjeros pradžioje naiviai maniau, jog galėsiu kurti dainas keliaudama (žinote, romantika, kelias), o vėliau išaiškėjo, kad susikaupti ir nustoti tingėti galiu tik namie, Amerikoje. Užsirakinu su savo muzikantais studijoje, neišlendu iš jos keletą savaičių, ir per tą laiką sukuriame naują albumą.

– Visos jūsų plokštelės skirtingos, bet jūsų stilius labai gerai atpažįstamas: septintojo dešimtmečio atmosfera, minorinė nuotaika, lėtas tempas. Jūs ir pati scenoje beveik nejudate – esate lyg aktyvių šiuolaikinių atlikėjų antipodas...

– Mažai kas žino, kad iš tiesų man labai patinka šokti. (Šypsosi.) Pamenu, kai Nešvilyje įrašinėjome mano trečiąjį albumą „Ultraviolence“, kiekvienos darbo dienos pabaigoje paleisdavome jau įrašytus muzikos takelius ir siautėdavome kaip mokėjome. Mano muzikos prodiuseris kviesdavo į įrašų studiją savo draugus, kartais tiesiog atsivesdavome į studiją žmonių iš gretimai įsikūrusios parduotuvėlės, o kartą su mumis šoko net aktorė Juliette Lewis. Tada pirmą kartą pasinėriau į tokią kūrybinę atmosferą, tarsi iš naujo atradau save. Ir pati tapau daug atviresnė.

Jautėsi nereikalinga

– Iki tol buvote užsisklendusi savyje?

– Iki tol tiesiog jaučiausi vieniša, niekam nereikalinga. Tačiau kai aplinkui tave tiek žmonių, kuriems patinka tas pats, kas ir tau, kai visi tavimi tiki, pats nejučia imi pasitikėti savimi. Dabar, kai pradedame įrašinėti dainas, atsiduriu tarsi kitoje visatoje, kur man gera ir nesvarbu, ar į mane kas nors žiūri, ar ne. Realiame gyvenime viskas ne taip gerai klostosi: nesiseka meilėje, pykčiai šeimoje... Tačiau mano gyvenimas studijoje – ištisinis džiaugsmas. Ten visada esu geros nuotaikos.

– Užaugote Niujorko priemiesčio miestelyje Leik Plaside, matyt, jau ten pasijutote vieniša?

– Kaip tik atvirkščiai – tada turėjau būrį draugių, visos buvome labai panašios ir neišskiriamos. Bėgdavome iš namų į vakarėlius, susitikinėjome su vyresniais vaikinais. Paskui apie tai sužinojo mano tėvai ir sulaukusią keturiolikos metų mane išsiuntė į internatą. Ten bendravau tik su vienu mokytoju (jam buvo dvidešimt dveji), ir būtent jis supažindino mane su Jeffo Buckley dainomis ir Alleno Ginsbergo poezija. Kai baigusi mokyklą devyniolikos metų atvažiavau į Niujorką, pradėjau ieškoti šiame mieste bendraminčių, kurie jaustų ir galvotų taip pat, kaip aš. Tačiau supratau, kad pavėlavau. Apie romantiką ir dainas jau niekas nebekalbėjo: mano bendraamžiai buvo apsėsti karjeros, pinigų, sėkmės siekimo.

– Tai ką darėte jūs?

– Atsisakiau šių lenktynių. Mečiau mokslus Niujorko universitete (apie juos taip svajojo mano tėvai) ir ištisus šešerius metus tiesiog rašiau dainas, dirbau padavėja kavinėse ir pradėjau dainuoti draugų valdomuose klubuose. Žinoma, buvo baisu, kad aplinkiniai manys: „Kuo ji save laiko? Kokia iš jos žvaigždė?“ Tačiau, man, kad ir kaip nekukliai tai nuskambės, tiesiog patiko mano kuriama muzika.

– Kaip į tokį jūsų sprendimą reagavo tėvai?

– Niekada nepamiršiu, kaip jau aplankius pirmajai sėkmei į mano įrašų studiją atėjo tėvas. Įrašinėjome mano antrąjį albumą „Born To Die“. Jis buvo sukrėstas to, kaip aš užtikrintai duodavau nurodymus prodiuseriui, kaip dainavau. Tėvai visada žinojo, kad norėjau tapti dainininke, ir net savotiškai man padėdavo, nors ir nepateisinau jų lūkesčių dėl man suplanuotos karjeros. Tačiau manau, jog būtent po to apsilankymo studijoje jie suprato, kad iš tiesų galiu daug pasiekti.

– Muzika padėjo jums rasti tai, ko taip troškote – bendraminčių?

– Taip, dabar nuolat leidžiu laiką su įvairiais muzikantais, dažniausiai tai – vyrai. Juk muzikos grupėse daugiausia groja vyrukai. (Šypsosi.) Man patinka vyrai, su jais lengva. Manau, pati greitai tapsiu „kietu vyruku“, būdama su tokia kompanija.

– Daugelis jūsų stabukų, kuriais žavitės ir kurie jums daro įtaką – Jeffas Buckley, Amy Winehouse, Marilyn Monroe, Kurtas Cobainas, mirė jauni, kai kurie yra vadinamojo „Klubo 27“ atstovai, išėję iš gyvenimo vos 27-erių...

– (Pertraukia klausimą.) Man jie niekada nepatiko vien dėl to, kad anksti išėjo iš gyvenimo, žaviuosi jais dėl jų kūrybos. Tiesiog, matyt, toks jų likimas. Man nepatinka tas ankstyvos mirties romantizavimas. Kiekvienas artistas daug vertingesnis gyvas.

– Lana, tikite tikruoju prigimtiniu talentu, įkvėpimu?

– Visą gyvenimą tvirtai tikėjau tik vienu dalyku – kad turiu talentą. Iki savo debiuto scenoje dešimt metų rašiau dainas, ir tai buvo pati svarbiausia, pati stabiliausia mano gyvenimo dalis. Vienintelis dalykas, kuris mane dabar jaudina ir liūdina, – tie vadinamieji įkvėpimo pertrūkiai, kūrybinis sąstingis, o tai pastaruoju metu nutinka vis dažniau. Tačiau nenusimenu, radau naują būdą, kaip pažadinti savo mūzą. Neseniai važiuodama automobiliu prie vandenyno paplaukioti pradėjau niūniuoti kažkokį motyvą. Taip dabar ir važinėju – su įjungtu diktofonu ir dainuodama melodijas. Tiesiog kaip kine.

Parengė GODA AMBRAZAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"