TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Larisa Kalpokaitė: "Teatras - ne šiltnamis"

2006 10 07 0:00
"Mano širdis pasidalino perpus ir dabar aš grįžtu prie savo pirmosios meilės - dainavimo", - sako 25 metus teatre dirbanti aktorė Larisa Kalpokaitė.
Asmeninio archyvo nuotrauka

Vilniaus mažojo teatro aktorę Larisą Kalpokaitę galime išvysti ne tik teatro scenoje. Jau kelerius metus menininkė savo gerbėjus kviečia pasiklausyti romansų.

- Gal prisimenate, kada pradėjote dainuoti?

- Nuo pat mažumės buvau aktyvi mergaitė, dainuodavau visur ir visada - per koncertuos, grupėje, būdama viena. Niekada nebijojau dainuoti. Tiesa, vienu gyvenimo periodu visiškai nedainavau - kai ištekėjau, nusprendžiau, kad turiu tik vaidinti. Vėliau aktorė Inga Burneikaitė gal dešimtmetį mane įkalbinėjo dainuoti romansus, tačiau tuo metu tokie kūriniai buvo niekam nereikalingi. Kai popscenos atlikėjai juos uždainavo, susimąsčiau: jeigu jie dainuoja, tai kodėl aš to nedarau?

Koncertinę programą ruošiau ilgai. Esu dėkinga Šiaulių dramos teatrui, kad davė man pastogę ir patalpas repeticijoms vien tam, kad aš tame teatre padainuočiau. Iš pradžių koncertuodavau ne viena, kartu su aktore Nomeda Bėčiūte. Tačiau Šiauliai toli nuo Vilniaus, nepavykdavo suderinti koncertų ir repeticijų grafiko, todėl nusprendžiau toliau koncertuoti viena. Romansai visada buvo manyje, tik tam reikėjo drąsesnio postūmio.

Pati sau vadybininkė

- Ar dainuojate ir spektakliuose?

- Dainuoju kone visuose spektakliuose. Netgi priešpaskutinėje mano vaidintoje pjesėje "Palaukit, kieno čia gyvenimas?" galite išvysti mane dainuojančią, nors eutanazijos tema atrodytų tokia tragiška ir netinkama dainoms. Pastarajame spektaklyje - Sigito Račkio režisuotoje pjesėje "Svifto namai" - pati nedainuoju, bet vis tiek stoviu ir žiopčioju, nes už mane dainuoja kita aktorė.

- Ar dažnai koncertuojate kaip atlikėja?

- Nedažnai, nes neturiu vadybininko, kuris rūpintųsi mano koncertais. Nėra vadybos, nėra ir reklamos. Koncertus rengiu pati. Žmonės vieni iš kitų apie mane sužino ir kviečia dainuoti.

- Ar jūsų koncertinėje programoje galima išgirsti tik romansus?

- Be romansų atlieku ir nemažai dainininko Aleksandro Vertinskio dainų. Vyrai per koncertuos itin palankiai priima mano atliekamą specialiai jiems skirtą šio autoriaus dainą. Dar dainuoju kūrinius iš dainininkių Edith Piaf ir Marlene Dietrich repertuarų. Turiu ir prieškarinių lietuviškų romansų programą - tai Antano Šabaniausko ir Danieliaus Dolskio repertuarų kūriniai.

"Reikia šiek tiek nugyventi"

- Jūsų repertuaras tikrai nemažas. Ar nekyla minčių mėgstamiausius kūrinius įrašyti į kompaktinę plokštelę?

- Esu įrašiusi kompaktinę plokštelę kartu su Šiaulių dramos teatro aktore Nomeda Bėčiūte. Joje skamba duetu įdainuoti romansai, bet oficialiai šios plokštelės niekada nepardavinėjau. Esu nelabai patenkinta įdainavimo kokybe. Kol kas šį albumą turi tik mano draugai ir pati kartais jo pasiklausau. Esu įrašiusi ir solinę kompaktinę plokštelę, tačiau ir ši - ne prekybai, nes yra nepakankamai techniškai tvarkinga. Be to, susiduriu ir su neišsprendžiamu finansiniu klausimu. Manau, kad jeigu to dar nepadariau, matyt, dar neatėjo laikas.

- Kokiai publikai skiriate savo atliekamus romansus?

- Romansų klausosi daugiausia vyresni nei trisdešimties metų žmonės. Geriausia, kai jie supranta rusišką tekstą, kitaip kūrinys netektų dalies žavesio. Tačiau romansą reikia dainuoti ir klausytis širdimi, tuomet netrukdo net ir teksto nežinojimas. Priešingai - pati muzika veda klausytoją. Be to, reikia šiek tiek nugyventi, todėl manau, kad romansams ateina laikas, kai tau jau per trisdešimt. Tačiau nutinka ir įdomių dalykų - kartą dainuojant kavinėje manęs klausėsi nemažai jaunų žmonių, kurie rusų kalbos visai nesupranta. Pasirodo, ten buvo Muzikos akademijos studentai ir jie tvirtino, kad nors nemoka kalbos, vis tiek jautė, apie ką buvo dainuojama.

Pasirinko aktorystę

- Ar jums teko mokytis profesionalaus dainavimo?

- Labai ilgai dainavau tuometinių pionierių rūmų ansamblyje. Baigusi mokyklą įstojau į konservatoriją (dabartinę Muzikos akademiją), į parengiamojo dainavimo kursą. Dvejus metus ten mokiausi, o kai reikėjo stoti į dainavimą, padaviau dokumentus į aktorinį. Taip nutiko turbūt todėl, kad buvau labai jauna, vos septyniolikos metų ir balsas buvo dar nesusiformavęs. Man sunkiai sekėsi klasikinis dainavimas, o aktorinėse pamokose pasirodydavau puikiai.

- Niekada nesigailėjote, kad pasirinkote teatrą?

- Buvo tokių momentų, kai gailėjausi dėl savo pasirinkimo. Tačiau suprantu, kad dainavimas yra sunkus ir alinantis fizinis darbas, jis labai skiriasi nuo dramos aktoriaus darbo. Bet mano širdis pasidalino perpus ir dabar aš grįžtu prie savo pirmosios meilės - dainavimo.

Šeima - namie ir teatre

- Kaip jums pavyksta suderinti nuolatines repeticijas ir gastroles su dėmesiu šeimai?

- Tiesiog neturiu kito pasirinkimo. Niekada nedirbau reguliaraus darbo, todėl kitokio gyvenimo būdo ir neįsivaizduoju. Man toks gyvenimas patinka, tarsi jau įaugęs į kraują. Labai mėgstu gastroles, nes tuomet nereikia apie nieką galvoti - tik vakare nueiti į teatrą ir suvaidinti savo vaidmenį. Gastrolės - puikiausias dalykas: galiu atsipalaiduoti, apžiūrėti miestą. Be to, mano vyras aktorius, jis mane puikiai supranta, nes dirba tokį patį darbą. Gal tik sūnus kentėdavo vaikystėje, tačiau dabar jis jau suaugęs ir džiaugiasi, kai išvažiuojame, tuomet draugų į namus prisikviečia.

- Kaip jaučiatės teatre? Kokia ten atmosfera, ar nesusiduriate su konkurencija?

- Teatre dirbu jau 25 metus ir galiu pasakyti, kad čia - tikrai ne šiltnamis. Niekam nelinkėčiau patekti į teatrą, bet nemanau, kad kur nors kitur būtų lengviau. Bet kurioje kitoje darbovietėje tokia pati konkurencija. Teatre yra uždara hermetiška bendruomenė, kurioje jautiesi tarsi šeimoje, nes visi vienas apie kitą viską žino. Todėl svarbu į viską žvelgti su gera doze humoro ir geranoriškumo, pasistengti suprasti aplink esančius žmones. Žinoma, visko pasitaiko, todėl tenka ieškoti kompromisų.

Norėtų suvaidinti Frekenbok

- Neseniai įvyko spektaklio "Svifto namai" premjera. Kuo jums įdomus ir artimas gailestingosios sesers Esteros Džonson vaidmuo šiame spektaklyje?

- Visuomet teatre atlikdavau vien dramatinius vaidmenis. Per 25 metus suvaidinau tik tris charakterinius personažus. Dabar atėjo laikas, kada nebegaliu vaidinti jaunų ir gražių moterų meilės dramose, todėl pagaliau gavau du charakterinius vaidmenis. Vienas jų ir yra Estera Džonson. Su tokiais vaidmenimis dar ilgai galėsiu būti teatre, o meilužių ir mylimųjų laikotarpis jau baigėsi.

- Kaip jaučiatės per premjeras, turėdama ilgametę sceninę patirtį? Ar dar jaučiate scenos jaudulį?

- Prieš spektaklio "Svifto namai" premjerą taip bijojau, kad net pradėjau skaičiuoti, kiek valandų liko iki išėjimo į sceną. Norėdama nurimti, pradėjau skalbti rankomis, kad apie nieką nereikėtų galvoti.

Labai myliu žiūrovus, todėl baisu būna tik iki tos akimirkos, kol išeinu į sceną. Tuomet jau nebėra ko bijoti, nes kai pamatau žmones, kurie nusipirko bilietus ir sėdi salėje, džiaugiuosi, kad jie atėjo pasižiūrėti spektaklio. Tada tampa svarbu tik tai, kaip jiems atiduoti savo šilumą.

- Kuris vaidmuo jums artimiausias?

- Niekada neturėjau artimiausio vaidmens, galbūt todėl, kad neteko vaidinti pagrindinio pjesės personažo, po kurio apie mane visi kalbėtų kaip apie teatro atradimą. Tačiau vis tik turiu du itin mylimus herojus. Man jie brangūs ne todėl, kad būtent aš pati atlieku šiuos vaidmenis, bet dėl to, kad man jie atrodo išskirtiniai. Man labai gera, kad pavyko įsigilinti į poetės Sapfo vaidmenį. Jau vien iš likusių jos kūrybos nuotrupų akivaizdu, kad ši autorė buvo geniali. Svarbus ne mano vaidmuo, ne pjesė, o pati Sapfo poezija. Kitas brangus vaidmuo - iš spektaklio "Trys aukštos moterys", ten vaidinu 52 metų moters gyvenimo etapą. Labai sunkus ir neaiškus personažas. Šio spektaklio finale sakau ilgą monologą apie gyvenimą, kuris parašytas tiesiog tobulai.

- Tikriausiai yra ir toks personažas, kurį norėtumėte suvaidinti?

- Visą gyvenimą save tikinau, kad nereikia norėti konkrečių vaidmenų ir svajoti apie juos. Tik taip galima išvengti skausmo ir nusivylimo. Bet toks vaidmuo vis tik yra - labai noriu suvaidinti Frekenbok, pagal Astridos Lindgren knygą "Mažylis ir Karlsonas". Dabar atlikti šį vaidmenį leidžia ir mano kompleksija, jaučiuosi turinti pakankamai sceninės patirties, kad galėčiau šį personažą pateikti žiūrovams su humoru ir grauduliu.

Galėtų dirbti virtuvėje

- Ką dar mėgstate veikti be teatro ir dainavimo?

- Nuolat tik dainuoju, vaidinu ir ruošiuosi savo koncertams, daugiau nieko įdomaus neveikiu. Be abejo, namie atlieku ir visus buitinius darbus. Nemėgstu skambių frazių, bet nesijaučiu, kad gyvenu, jei nesiruošiu vaidmenims arba nerepetuoju dainų.

- Tačiau teko girdėti, kad esate puiki kulinarė.

- Mėgstu gaminti ir keistis receptais. Kuo paprasčiau pagaminamas patiekalas, tuo geriau. Dabar dažnai verdu žuvienę, ją pagaminti tetrunka penkias minutes, bet skonis karališkas. Visa paslaptis slypi imbiero šaknyje. Galėčiau dirbti virtuvėje, bet visų kitų buitinių darbų tiesiog negaliu pakęsti, juos stengiuosi užkrauti šeimos vyrams. Mėgstu ne tik skaniai gaminti, bet ir skaniai pavalgyti. Gyvenime man svarbiausia, kad viskas būtų atliekama su meile, ir nesvarbu, ar tai vaidyba, ar dainavimas, ar maisto gamyba.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"