TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ledo, Nakties ir scenos karalienė

2009 11 24 0:00
Kukli, bet tikra operos žvaigždė Joana.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Kai kas iš operos solistės Joanos Gedmintaitės pažįstamų stebisi, kodėl ji ėjo į Lietuvos televizijos projektą, auksinio balso konkursą "Triumfo arka", juk ir taip yra žinoma dainininkė.

"Kad labai prašė, skambino, kvietė", - prisipažįsta Joana. "Triumfo arkoje" kol kas triumfuoja ji, laimėjusi visus tris turus. Tiek vertinimo komisija, tiek žiūrovai ją vertina panašiai - kaip vieną iš pačių geriausių. O kad sudėtingą, daugybės jėgų reikalaujančią Čio čio san ariją iš G.Puccini operos "Madam Baterflai" Joana dainavo būdama baisiai užkimusi, niekas nė nepastebėjo. Profesionalumas!

Dar studijuodama Muzikos akademijoje J.Gedmintaitė dainavo Nakties karalienės ariją iš W.A.Mozarto "Užburtosios fleitos" - balsui tai aukštasis pilotažas. Girdėdama palyginimus su ledo karaliene ji tik šypsosi, ir vien ta šypsena viską paneigia. Atradimu J.Gedmintaitė buvo pavadinta po pirmojo - Donos Anos - vaidmens Nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklyje "Don Žuanas". O kai jau dainavo Mimi "Bohemoje" ("bohemiečių" projektas), visi šnekėjo apie ribų nežinantį balsą ir tikrą karaliavimą scenoje.

Drėgną lapkričio dieną dainininkė ateina duoti interviu. Juoda elegantiška skrybėlaitė, iš po kurios ji išvaduoja geltonus plaukus. Įdėmus žvilgsnis. Ramybė. Po interviu, ištaikyto per pietų pertrauką, Joana grįš į teatrą ir dirbs iki devynių vakaro. Dainininkė sakė nesijaučianti nei karaliene, nei TV projekto lydere. J.Gedmintaitė yra tokia pat kukli, kaip ir jos dainavimo mokytoja profesorė Irena Milkevičiūtė.

Vienas iš pirmosios "Triumfo arkos" dalyvių nusistebėjo, kad dabartiniai vienas su kitu konkuruojantys dalyviai "kažkokie labai ramūs ir draugiški", esą anksčiau kunkuliavo tikros aistros. "Gal aš nepastebiu, - spėja Joana, - o gal jos išryškės dabar, per ketvirtąjį turą. Kartelė kyla vis aukščiau, aukščiau, privalai pasirodyti ne prasčiau nei praėjusį kartą. Betgi esame žmonės: ir suklystam, ir sveikata retsykiais sušlubuoja."

Su dainininke šnekamės dieną, kai Vilniaus mieste buvo nutarta skelbti gripo epidemiją. "Pasitelkusi įvairias liaudiškas priemones stengiuosi nesusirgti, o jei kas apipuola, visas laisvo laiko valandėles stengiuosi išnaudoti psichologiniam, vidiniam savęs stiprinimui - savitaigai ir ramybei. Galima ir taip nepasiduoti ligai", - dėsto savo tvirtybės receptus Joana.

- Ar ir "Triumfo arkoje" sklando virusai?

- Yra peršalusių dalyvių. Per koncertus padainuoji ir esi laisva, o čia reikia likti studijoje: sėdime įšilę nuo jaudulio ir prožektorių, kur kartkarčiais dvelkteli vėsus oras - ventiliacija. Ne vienas pakosčioja ar net bronchitą yra įsitaisęs. Man pačiai teko dainuoti kritinės būklės, patį sunkiausią iš visų mano pasirinktų kūrinių - Čio čio san ariją "Un bel di vedremmo" iš "Madam Baterflai". Tada beveik neprakalbėjau.

- Ar kas nors pastebėjo, kad negaluojate?

- Čia jau yra dainavimo mokykla. Ir savitaiga - reikėjo ypač susitelkti. Po to dar keletą dienų buvo nelengva kalbėti, kosėjau. Ir šiandien jaučiu šiokių tokių liekamųjų reiškinių. Apie savitaigą, taip pat apie jogą esu nemažai skaičiusi. Nors teigiama, kad praktikuoti jogą reikėtų vadovaujant mokytojui, šį tą pamažu, atsargiai atlieku savarankiškai. Labai sudomino japono Katsuzo Nishi knyga apie tai, kaip žmogus gali išsigydyti - atitinkamai psichologiškai nusiteikdamas, sąmoningai kreipdamas mąstymą, atlikdamas tam tikrus kvėpavimo pratimus ir mankštindamasis. Iš įvairių mokymų ir metodų jis sukūrė savąjį. Pats vaikystėje ir jaunystėje sunkiai sirgęs, atkakliai dirbdamas su savimi įveikė ligas. Vis grįžtu prie šios šaunios knygos, man jos patarimai padeda.

- Dirbate atkakliai kaip atkakli žemaitė?

- Ir aukštaičiai gali būti užsispyrę. Bet aš irgi tokia, mane perkalbėti sunku. Vis dėlto užsibrėžto tikslo siekiu neįsitempdama, nekeldama balso, ramiai, savo jėgomis. Svarbu nesivelti į intrigas ir būti savimi.

- "Triumfo arkoje" žemaičio "nišą" sėkmingai užėmė (ar buvo į ją įstatytas) Mindaugas Rojus.

- Gal todėl, kad aš pernelyg nepabrėžiu savo žemaitiškumo. Beje, nuvažiavusi į gimtinę, labai mielą širdžiai Rietavo kraštą ar apskritai į Žemaitiją pastebiu, kad ten koncertuojant jaudulys didesnis.

- Kaip derinate dalyvavimą projekte su darbu teatre, koncertais?

- Maniau, bus paprasčiau. Galbūt mažumėlę pervertinau savo jėgas. Parengti kiekvieną kūrinį kainuoja laiko, jėgų ir ištvermės. Artėja sunkus metas, nes Nacionaliniame operos ir baleto teatre pradedama statyti nauja opera, W.A.Mozarto "Figaro vedybos" - nekupiūruota, su visais rečitatyvais. Rengsiu pagrindinį Siuzanos vaidmenį, jai tų rečitatyvų tenka bene daugiausiai, vien jau juos visus įsidėti į galvą - nemenkas darbas. Bet tai puikus vaidmuo, galima labai praturtėti, atskleisti sau daugybę visokių dainavimo niuansų.

- Gal dainuosite Mikaelą naujojoje "Karmen"?

- Netgi džiaugiuosi, kad ne, būtų per didelis krūvis, tada nori nenori kas nors nukentėtų.

- Kodėl teatre nedainuojate Baterflai?

- Buvau paskirta, tačiau nusprendžiau, kad dar per anksti. Suabejojusi savo jėgomis, nutariau luktelėti. Šiam vaidmeniui, G.Puccini muzikai ir veikalo dramaturgijai reikia vidinės brandos, nors personažas - jaunutė japonė.

- Ar nesate per kukli? Žiūrėkite, kaip elgiasi jaunos dainininkės: nesuprasi, veržlumas čia ar jau įžūlumas.

- Man atėjus į teatrą, amžinatilsį dirigentas Jonas Aleksa juokavo - vaikų darželis. Debiutavau W.A.Mozarto "Don Žuane". Donos Anos partija - tikras išbandymas. Tačiau visi dainininkai žino, kad W.A.Mozarto muzika - tarsi balzamas balsui. G.Puccini - visai kas kita. Dabar, po poros metų, ko gero, jau imčiausi Baterflai, įgijau daugiau patirties, žinių. Gal ir būtų įmanomas įvedimas - turėdama laiko ramiai parengtum vaidmenį, bet kai nuolat įtemptai dirbi, įšokti į tą traukinį nebelieka galimybių. Manau, dar išgirsite mane dainuojančią Baterflai.

- Ką reiškia "balzamas balsui"? Turbūt ne tai, kad dainuoti W.A.Mozartą taip patogu, kad balsas pailsi?

- Oi, ne. Jeigu prasta mokykla, W.A.Mozarto nelabai ir padainuosi. Jis viską sustato į reikiamas vieteles - kad balsas skambėtų "teisingai". Jei prieš tai esi atlikusi labai sudėtingus kūrinius, padainuoti W.A.Mozartą tikrai sveika.

- Jūsų dainavimo mokykla puiki - profesorės I.Milkevičiūtės.

- Pradžia buvo Klaipėdoje, S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje. Ten pas pedagogę Rūtą Kociūtę-Agafonovienę studijavau ketverius metus. Pas I.Milkevičiūtę - šešerius. Visada žavi jos ramybė ir kantrybė dirbant su studentais, užsispyrimas. Niekada ji nepakels balso, stengsis, kad mokinys įsiklausytų į savo vidų ir suprastų, kas ten vyksta, kaip tas balsas formuojasi, kaip turi formuotis. Man labai padėdavo, kai profesorė kartu dainuodavo pratimus, viskas susidėliodavo į vietas vien jau klausantis. Nuostabi pedagogė, taurus žmogus, su ja dirbti - malonumas. Ir dabar mūsų teatre profesorė I.Milkevičiūtė ir profesorius Virgilijus Noreika turi "pedagogines valandas", galima pas juos eiti konsultuotis. Mielai vaikštau pas abu.

- Kaip tenoras pataria sopranui?

- Maestro V.Noreika turi sukaupęs pavydėtinai daug žinių, yra girdėjęs daugybę sopranų ir mecosopranų. Jis tiksliai įvardija ir visada turi ką patarti, pasako itin specifinių pastabų, tikrų subtilybių. Įdomu ir vertinga. Tarkim, kaip ką daryti, jei nesveikuoji, kad ir žiūrovas nepajustų, ir dainininkas nenukentėtų.

- Kaip vis dėlto, būdama užkimusi, padainavote sudėtingiausią ariją? Kodėl dainuojant balsas jūsų klausė, o kalbant nebe?

- Kalbinis balso registras yra visai kitas. Kad įstengtum padainuoti užkimusi, reikia valdyti kvėpavimą, pakelti gomurį, nuleisti liežuvio šaknį ir taip toliau. (Juokiasi.) Štai kas yra mokykla. O apie koncentraciją jau sakiau. Žinau, kad mano profesorė I.Milkevičiūtė ir spektaklius yra dainavusi visiškai užkimusi. Regis, neprakalba, o išeina į sceną ir dainuoja dieviškai.

- Tai pavojinga?

- Išties pavojinga, jei savęs nesukontroliuosi ir kažkur kažką paleisi ar atleisi. Galima pakenkti stygoms, jas pertempti ar kitaip pažeisti.

- Labiausiai įstrigusios jūsų pedagogės pamokos?

- Esminiai dalykai: gyventi dainuojama muzika, tiesiog matyti, apie ką dainuoji. Pamiršti save ir visiškai pasinerti į vaidmenį, į atliekamo kūrinio situaciją. Atsiriboti nuo sunkumų, kurie tave vargina gyvenime, būti nuo jų laisvam. Nuostabios pamokos.

- Ar padeda "Triumfo arkos" vertinimo komisijos pastabos?

- Pačiam visada atrodo vienaip, o klausančiajam ir žiūrinčiajam iš šalies kitaip - dainininką juk užplūsta ir emocijos, ir įtampa veikia. Kartais norisi prieštarauti, bet pamatai įrašą ir neretai tenka sutikti su vertintojais. Tada gali tik padėkoti.

- Jums kas nors pataria renkantis kūrinius?

- Ne. Mes pateikiame savo sąrašą, ką galėtume dainuoti, iš jo renkasi prodiuseriai, ko norėtų vienai ar kitai laidai. Tariamės, deramės.

- Betgi taip jie gali kai ką pakreipti ir net nulemti!

- Iš dalies.

- Kaip apskritai vertinate projektą?

- Iš pradžių žvelgiau skeptiškai: kas susiję su televizija, iš karto pakvimpa šou. Kita vertus, juk ne kiekvienas gali nueiti į operą ar klasikinės muzikos koncertą. Projektas atlieka švietėjišką misiją, gal tikrai dalis žmonių nustos bijoti operos, atsisakys išankstinių nuomonių, patirs, kad ir šis žanras yra labai gražus ir įdomus. Žinoma, viena arija - toli gražu ne spektaklis, bet šiaip ar taip tai galimybė prisiliesti prie klasikos.

- Tačiau dabar projekte skamba neapolietiškos dainelės, šlageriais tapę operečių ar miuziklų fragmentai, tokių arijų kaip Čio čio san - viena kita. O netgi Sigutė Stonytė rankomis ploja, kad prie televizijos žiūrovų priartėjo opera.

- Vis dėlto tai televizija. Jos žmonės "tempia" į savo pusę, turėdami omenyje žiūrovus, kad jiems esą nebūtų nuobodu, o mes - į savo. Šis projektas naudingas jauniesiems dalyviams - jie ne tik tampa žinomi, svarbiausia, gauna patirties. Išgirsta ir kritikos, net žiaurios, tačiau gyvenimas toks: kartais glosto, o kartais muša. Tai ir išbandymas. Iš tiesų dainininko, menininko kelias nėra jau toks lengvas.

- Sutinkate, kad su Ieva Prudnikovaite atliktas duetas iš L.Bernsteino "Vestsaido istorijos" atskleidė jus visai kitokią, ko iš jūsų ir laukė komisija, ko tikėjosi ir reikalavo?

- Vis tiek mes pateikiame koncertinius ištraukų iš scenos kūrinių variantus. Turbūt todėl, kad čia buvo duetas, labiau išryškėjo vaidmuo. Tačiau teatro scenoje vis dėlto atsiskleistum visai kitaip.

- Kokiu balu įvertintumėt save už "Vestsaidą"?

- Sudėtinga...

- Vėl kuklinsitės?

- Jei sakyčiau, kad dešimtuku, būčiau nesąžininga sau. Iki aukščiausio balo reikėtų įdėti dar daugiau darbo. Devyni su minusiuku. Tiesiog pritrūko laiko padirbėti su orkestru, todėl nesuskambėjo, kaip turėtų.

- Ar pyktelite pavadinta ledo karaliene?

- Ne toks jau blogas apibūdinimas. (Juokiasi.) Ir toks vaidmuo yra. Bet aš tokia nesijaučiu.

- Ko gero, jums, kaip ir jūsų profesorei, tiktų apibūdinimas "lietuviška primadona". I.Milkevičiūtę taip pavadino kino režisierė Bytautė Pajėdienė, įvardydama daug pasiekusio talento kuklumą, paprastumą, santūrumą.

- Mano profesorė išties kukli, gal net per daug. Apie save taip negalėčiau pasakyti.

- Ar televizijoje netrukdo mikrofonai?

- Labai, labai trukdo, tiesiog kausto. Iki tol man mažai teko dainuoti su mikrofonais. Jie tarsi įrėmina, o aš mėgstu judėti. Bet negalima: nei į dešinę, nei į kairę, nei atgal, nei pirmyn. Nieko, gal perprasiu tą specifiką.

- Jei tai balso konkursas, gal iš viso mikrofonų nereikėtų?

- Bet juk čia televizija.

- Kokią muziką jums būtų per sunku dainuoti?

- Sudėtingiausias mano balsui būtų R.Wagneris. Taip, dainuoju Ortlindą "Valkirijoje", bet tai nedidelė partija. R.Wagneriui reikia dramatinio soprano, "didelio balso". Mano balsą vieni traktuoja labiau kaip lyrinį sopraną, kiti kaip dramatinę koloratūrą. Tai aukštas balsas. Galėčiau dainuoti Nakties karalienę "Užburtojoje fleitoje", bet irgi reikia pribręsti. Nors dainavau jau Muzikos akademijoje. Pati sunkiausia arija - kad ją atliktum, reikia itin gerai pailsėti. Arba dainuoti vien tik tą partiją ir labai ilgai jai ruoštis.

- Ar jūsų, kaip operos solistės, kelias vaidmenų požiūriu sklandus, turiningas, ar su pauzėm, duobėm?

- Mano kelias, sakyčiau, šuoliai. Tai dramatinis, tai lyrinis vaidmuo, tai dramatinis, tai lyrinis. Užsienyje taip retai būna, ten labiau paisoma balso tipo ir repertuaras sudaromas pagal jį. Nesiskundžiu, visi vaidmenys yra puiki patirtis, nors kai kas dėl tokio šokinėjimo gal ir nukenčia. Idealu būtų buvę pradėti nuo nedidelių vaidmenukų W.A.Mozarto, V.Bellini operose, nuo bel canto. Pradėjau W.A.Mozartu, tačiau didžiuliu vaidmeniu. Po to - Ch.Gounod "Romeo ir Džuljeta", R.Leoncavallo "Pajacai", J.F.Halevy "Žydė"... Kai kas teko galbūt anksčiau nei reikėtų. "Bohemiečių" trupėje dainavau Mimi "Bohemoje", Paminą ir Papageną "Užburtojoje fleitoje". Brangūs visi vaidmenys ir visi kolegos, su kuriais tenka dirbti.

- Ar "bohemiečių" režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir statydama operas yra tokia pat "aštri", kaip "Triumfo arkos" komisijoje?

- Ji sako tiesiai - nedailindama, neglaistydama, be užuolankų. Išgirdus gali pasidaryti baisu ir pikta, bet gyvenimas ne rožėmis klotas. Jei ji ar kas nors kitas nepasakys dabar, gal vėliau gausi dar didesnį niuksą ir iš viso parkrisi.

- Ar dar egzistuoja trio "Grazioso"?

- Pabėgo mūsų pianistė į Šveicariją, bet prižadėjo, kad trio nepaliks. Gruodžio 27 dieną rengiame koncertą, visus maloniai kviečiu.

- O jūs nepabėgsite į užsienius?

- Neblogai pakeisti aplinką, pasižmonėti, padainuoti kitai publikai, bet pabėgti - ne. Lietuvoje gimiau, augau, čia mano šaknys. Vis tiek kitur jaustumeisi svetima. Niekur nėra geriau kaip ten, kur esi atėjęs į šią žemę.

- Kai kuriose nuotraukose jūs panaši į Vaivą Mainelytę jaunystėje.

- Šito dar niekas nėra sakęs. Mes panašios su Loreta Mukaite - kaip seserys. Būdavo, dar Muzikos akademijoje mus supainioja.

- Gražiausi išgirsti palaikymo žodžiai.

- Jei pasakyta iš širdies, bet kokie pagyrimai yra didžiausia dovana, palaikymas ir paskatinimas. O dukra Diana visada tvirtina: tu dainuoji gražiausiai ir geriausiai. Jai dešimt metų, M.K.Čiurlionio menų mokykloje mokosi fortepijoną. Vyras Gintaras dirba vienoje tarptautinėje kompanijoje. Susipažinom kaip ir visi jauni žmonės - šokiuose.


J.Gedmintaitė gimė 1974 metais Pelaičių kaime netoli Rietavo. 2002 metais baigė vokalo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof.I.Milkevičiūtės klasė). Nuo 2002-ųjų - Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė. Studijuodama yra pelniusi prizines vietas keliuose vokalistų konkursuose. Už Donos Anos vaidmenį "Don Žuane" 2002 metais gavo "Operos švyturį" (nominacija "Metų operos viltis"). Antru "Operos švyturiu" apdovanota už Rachelės vaidmenį operoje "Žydė" (nominacija "Metų operos solistė"; 2004). 2002 metais tarptautiniame dainavimo seminare pelnė Geriausios interpretuotojos vardą. Dalyvauja "bohemiečių" projektuose. Koncertuoja su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir kitais kolektyvais. Nuo 2005 metų yra trio "Grazioso" narė, su juo dalyvavo įvairiuose festivaliuose, įrašė kompaktinę plokštelę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"