TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Lemtingi metai generolo Raštikio dienoraščiuose

2006 09 16 0:00
Stasys Raštikis - JAV kariuomenės svetimų kalbų instituto dėstytojas.
Meilutės Raštikytės-Alksnienės archyvo nuotrauka

Divizijos generolas Stasys Raštikis, nuo kurio sprendimų ne kartą priklausė Nepriklausomos Lietuvos ir šimtų tūkstančių jos žmonių likimas, buvo viena dramatiškiausių ano meto kariuomenės vadų ir politikų asmenybių. Rugsėjo 13-ąją - Stasio Raštikio 110-osios gimimo metinės. Ta proga vartome mažai tyrinėtus generolo dienoraščius.

Atminimas

Stasys Raštikis gimė 1896 metų rugsėjo 13 dieną Kuršėnuose. Šeimai persikėlus į Dūkštą tėvas pradėjo dirbti vietos bažnyčios zakristijonu. Stasys čia baigė pradinę mokyklą, vėliau - Zarasų progimnaziją. Kilus Pirmajam pasauliniam karui dalyvavo kautynėse prieš Vokietijos kariuomenę. Buvo vienas pirmųjų Lietuvos savanorių.

Lietuvos karininko karjerą pradėjo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Kęstučio pulke 1919 metų pradžioje - būdamas pirmosiose karių gretose vedė juos į mūšį su bolševikais prie Zarasų ir Daugpilio, sunkiai sužeistas pateko į priešo nelaisvę.

Negyjanti žaizda

Jau gyvendamas JAV 1972 metais Raštikis rašė: "Viena iš tų žaizdų ir dabar, po 52 metų, atsinaujina ir suteikia daug fizinių bei moralinių kančių". Mūšiai vaduojant Lietuvą iš raudonųjų, vėliau ilgi nelaisvės mėnesiai buvo pirmoji pažintis su tais, dėl kurių smurto ir agresijos teko kentėti kone visą gyvenimą.

Iš nelaisvės grįžo, kai Lietuva ir Sovietų Rusija pasikeitė belaisviais ir politiniais kaliniais. Apie tai rašė šio įvykio liudininkas - krašto apsaugos ministras Konstantinas Žukas: "Sužinojęs, kokiu traukiniu jie atvyks į Kauną, liepiau juos pasitikti su garbės sargyba ir orkestru. Kai traukinys priartėjo prie perono, orkestras pradėjo groti tautos himną, o garbės sargyba pagerbė juos ginklu. Vaizdas buvo šiurpus. Kai aš į juos prabilau ir pasveikinau su laimingu grįžimu iš sovietų pragaro į laisvą Tėvynę, visi kaip vienas graudžiai, bet ir džiaugsmingai, verkė".

Didžiąją savo gyvenimo dalį Raštikis rašė dienoraščius. Iki šiol jie nėra plačiau skelbti. Keletas eilučių, rašytų pokario metais pabėgėlių stovykloje Vakarų Vokietijoje: "1948 m. balandžio 9 d. Daug rašoma ir kalbama apie galimą naują karą (turima galvoje galimas karas tarp SSRS ir Vakarų valstybių - aut. past.). Tačiau mūsų norai vieni kitiems priešingi: iš vienos pusės mes norime karo, nes tik jis gali išgelbėti Lietuvą, iš antros pusės - nenorime karo, kad patys jame nežūtume. Aš noriu jo ir nebijau, nes mano žuvimas yra menkniekis, sulyginant su visos mano tautos išlaisvinimu" (citatų kalba netaisyta, - red. past.).

Skirtingi prioritetai

Raštikį, tapusį Lietuvos kariuomenės vadu, ir Antaną Smetoną siejo artimos giminystės ryšiai: divizijos generolo žmona Marija Elena Smetonaitė buvo ilgamečio Respublikos prezidento brolio dukra. Remiantis istorikų liudijimais, jų tarpusavio santykius lėmė kiti prioritetai.

Karybos meno Raštikis mokėsi Vakaruose. Didžiulį įspūdį paliko studijos Vokietijos karo akademijoje, kur mokymas buvo maksimaliai susietas su būsimo karo realijomis. Per taktines pratybas kareiviai ir karininkai kildavo į ataką šaudydami koviniais šoviniais, sproginėjant artilerijos sviediniams. Nebuvo kreipiama svarbesnio dėmesio į tai, kad pasitaikydavo sužeistų ir net žuvusiųjų. Raštikis puikiai suprato, jog galimas karas - jo debesys ketvirtajame dešimtmetyje kaupėsi Vakarų Europoje - bus aršus ir negailestingas. Raštikiui grįžus į Lietuvą ir tapus kariuomenės vadu buvo parengtas Valstybės gynybos tarybos nutarimas (kariuomenės perorganizavimo planas), kurį patvirtino vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas - prezidentas. Dar 1937 metų pradžioje Smetona gražiai atsiliepdavo apie generolą Raštikį, bet pamažu prezidento nuomonė ėmė keistis. Ne paslaptis, jog pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Respublikos kariuomenė nebuvo rimčiau depolitizuota. Savo įtaką kariuomenei nuolat stengėsi stiprinti ir prezidento remiama tautininkų partija.

"Jiems nepatiko, - rašo Raštikis savo prisiminimose, - kad aš buvau atsisakęs nuvykti į tautininkų vyriausiosios vadovybės posėdį su pranešimu apie kariuomenę. Jiems ypač nepatiko, kad kariuomenės vadas sutiko priimti iš pavasarininkų per jų kongresą padovanotus kariuomenei ginklus. Dar labiau tautininkai supyko, kad aš pasipriešinau jų numatytam Lietuvos šaulių sąjungos likvidavimui ir jos įjungimui į jaunalietuvių organizaciją... Tautininkai buvo pradėję kaltinti mane politikavimu, kad aš pasidaręs krikščionių demokratų įrankiu. Ne kartą buvau kalbėjęs Prezidentui, kad tai netiesa, tačiau man vis labiau aiškėjo, kad Prezidentas daugiau tikėjo savo bendraminčiais tautininkais negu manimi".

Lenkijos ultimatumas

Raštikio ir prezidento bei kai kurių vyriausybės narių nuomonės visiškai išsiskyrė Lenkijai įteikus Lietuvą žeminantį ultimatumą: buvo reikalaujama atsisakyti pretenzijų į sostinę Vilnių, užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija ir t. t. Prieš ultimatumo priėmimą ypač aršiai kalbėjo žemės ūkio ministras S.Putvinskis, siūlęs į jį atsakyti ginklu. Vis dėlto nulėmė Raštikio nuomonė.

Jis įrodinėjo, kad Lietuva viena su Lenkija kariauti negali, o patikimesnių sąjungininkų neturėta. Net Latvija ir Estija nepareiškė Lietuvos vienu ar kitu būdu palaikančios. (Paminėtina, kad Raštikis dar gerokai anksčiau buvo siūlęs Smetonai sudaryti su šiomis šalimis gynybinę sąjungą, bet prezidentas nesutiko: buvo aišku, jog į tokią sąjungą neigiamai reaguotų Sovietų Rusija).

Karo istoriko Jono Vaičenonio nuomone, Raštikio nusiteikimui dėl Lenkijos ultimatumo "įtakos turėjo ir 1937 metų rudenį surengti kariuomenės manevrai, kurių rezultatai nedžiugino ir atskleidė pagrindines kariuomenės parengties spragas".

Kariuomenės štabas turėjo informacijos, kad karo tarp Lietuvos ir Lenkijos atveju Hitleris buvo numatęs ne tik užimti Klaipėdos kraštą, bet ir prijungti prie Vokietijos Užnemunę bei teritoriją į šiaurę nuo Nemuno ir Dubysos, kartu su Raseiniais, Kražiais, Rietavu. Tomis dienomis Rytprūsių karinėse įgulose buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, Pilavos (Pillau) uoste švartavosi vokiečių karo laivai.

Išleistas į atsargą

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje paaiškėjo, jog realiausia grėsmė Lietuvos nepriklausomybei vis dėlto kyla iš Sovietų Rusijos. 1940 metų vasarį per ministrų kabineto posėdį, kuriame dalyvavo ir Smetona, buvo priimtas nutarimas sovietinės intervencijos atveju priešintis ginklu.

Knygoje "Lietuvos kariuomenės karininkai 1919-1953" rašoma, kad jau tada Smetonos ir kariuomenės vado nesutarimai stiprėjo. Prezidentui dvejonių kėlė itin didelis Raštikio autoritetas.

Likus trims mėnesiams iki Raudonosios armijos invazijos, Raštikis buvo išleistas atostogų, o nuo 1940 metų balandžio 23 dienos prezidento dekretu - į atsargą. "Per visus tuos įvykius jau buvau pašalintas iš kariuomenės vado pareigų. Buvau labai prislėgtas ir susirūpinęs užgriūvančiomis nelaimėmis, galvojau, kaip galėčiau prisidėti prie Lietuvos gelbėjimo, nes beveik niekas nieko nedarė. Net krašto apsaugos ministeris Kazys Musteikis, kurio tiesioginė pareiga buvo rūpintis šiais reikalais, nerodė iniciatyvos vyriausybėje".

Paskutinis pasiūlymas

Generolas prezidento buvo prisimintas lemtingomis 1940 metų birželio dienomis, kai Kremliuje Stalinas ir Molotovas mūsų šalies atstovams pareiškė, kad į Lietuvą bus įvestas naujas neribotas Raudonosios armijos kontingentas. Raštikis buvo skubiai pakviestas į vyriausybės posėdį: "Laukiau ir maniau, kad buvau pakviestas į posėdį kaip karo žinovas pareikšti savo nuomonę, bet jokiu būdu nelaukiau to, kas buvo pasiūlyta".

O pasiūlyta generolui buvo sudaryti naują Lietuvos Vyriausybę. Kaip karo žinovas, Raštikis pareiškė savo nuomonę: "Pasipriešinti sovietų agresijai pavėluota ir beviltiška". Sunku pasakyti, kokiais motyvais Raštikis vadovavosi sutikdamas imtis iniciatyvos sudaryti paskutinę Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę, tačiau to daryti jam nebeteko. Apie prezidento poziciją lemtingomis dienomis vėliau rašė buvęs jo adjutantas Vaclovas Šliogeris.

"A.Smetona reiškė mintį, jei, blogiausiu atveju, Lietuvai tektų nustoti nepriklausomybės, tai geresnė išeitis būtų atsidurti rusų, o ne lenkų ar vokiečių valdžioje. Pirmoje vietoje prezidento statytas ne valstybės, o tautos išlikimo klausimas".

Pasiūlė dirbti fabrike

1949 metų gegužės 8 dieną Raštikis, palikdamas Vokietiją, kartu su žmona įlipo į laivo, plaukiančio JAV link, denį. Buvo jo vardo diena, dar labiau paženklinusi šį įvykį. Ar pagalvojo generolas, vienas vaikščiodamas po denį ir žvelgdamas į tolstančius krantus, kad visiems laikams palieka Europą, kartu - ir Tėvynę?

Jo atvykimo į JAV proga išeivijos lietuvių laikraščio "Draugas" 125 numeryje buvo išspausdintas straipsnis, o jame parašyta: "Turbūt retam lietuviui nežinomas gen. St.Raštikio vardas... Bolševikams okupuojant Lietuvą, prezidentas A.Smetona jį buvo pakvietęs sudaryti naują ministerių kabinetą, bet Maskva atmetė jo kandidatūrą, nes jis buvo savo tautai ir valstybei per daug ištikimas vyras".

Kaip ir daugeliui Rytų Europos pabėgėlių, pirmiausia teko pasirūpinti, kaip išgyventi. Sutiko su siūlymu padirbėti eiliniu darbininku fabrike. 1949 metų liepos 12 dieną savo dienoraštyje rašė: "Gavau laišką iš Scheinfildo stovyklos komiteto pirmininko p. Blaževičiaus, kuris be kita ko rašo: "Man skauda širdį, kad mūsų mylimas generolas turi pasitenkinti tokiu eiliniu mažai apmokamu darbu"... Žmonės mano, kad jei aš esu buvęs generolas, tai dabar turėčiau turėti kažkokias pirmenybes. Klaidinga nuomonė". Vis dėlto ir pačiam buvo aišku, kad galėtų nuveikti daugiau, nei dirbdamas paprasčiausiu darbininku.

Nuotaiką praskaidrindavo lietuvių susibūrimai ir vadinamieji piknikai, į kuriuos buvo dažnai kviečiamas. Po vieno Vasario 16-osios minėjimo rašė išsibučiavęs scenoje su buvusiais kariais - broliais savanoriais. Tiesa, ir čia tekdavo išklausyti įvairiausių nuomonių ir įsitikinimų. Citata iš 1949 metų liepos 5 dienos dienoraščio: "Aš bendrauju su visais lietuviais. Žinoma, tik ne su bolševikais. Teko girdėti, kad kai kas tuo nepatenkintas. Katalikiškos grupelės norėtų, kad aš bendraučiau tik su jomis. Tą patį norą išreiškia ir tautininkai, ir kairieji".

Visos mintys - apie Lietuvą

1941-aisiais Lietuvoje prasidėjus masinėms represijoms ir karininkų trėmimams Raštikis, žmonos įkalbėtas, slapta perėjo Vokietijos sieną. Susigriebę enkavedistai ėmėsi teroro prieš jo artimuosius. Žmona Marija Elena buvo areštuota - atskirta nuo metukų dukrelės, žiauriai tardoma Kauno kalėjime. Iš ten į laisvę išėjo tik prasidėjus Vokietijos-SSRS karui. Buvęs Dūkšto bažnyčios zakristijonas, gilios senatvės sulaukęs tėvas Bernardas Raštikis, trys generolo dukros, du broliai ir sesuo buvo išvežti į Sibirą.

Švęsdamas Jungtinėse Valstijose savo pirmąsias Kalėdas Raštikis dienoraštyje rašė: "Visos mūsų mintys Lietuvoje ir dar toliau - Sibire, kur turbūt niekas net kapo nesuras mūsų Aldutės, tėvelio, Eliutės tėvelio... O kur mūsų Laimutė ir Meilutė, Antanas, Adelė?.. Jėzau, Marija šventoji Teresėje, pasigailėkite jų".

Viliojo grįžti

Raštikis, nors ir būdamas toli nuo Tėvynės, Lietuvoje nebuvo pamirštas. Ir ne tik tų, kurie jį gerbė ir vertino.

Jau pirmaisiais pokario metais Vakarų Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, jį surado agentai iš Vilniaus - įteikė Justo Paleckio ir generolo Vinco Vitkausko laiškus. (To paties Vitkausko, kuris buvo pakeitęs Raštikį kariuomenės vado poste ir dar nesibaigus paskutiniam Lietuvos Vyriausybės posėdžiui išskubėjo pasitikti atžygiuojančios Raudonosios armijos vadų). Atvykėliai tvirtino, kad Raštikis yra labai laukiamas Tėvynėje, kur jam niekas negresia, anaiptol - jis bus gerbiamas ir viskuo aprūpintas. Generolas nesileido į kalbas.

Artimiesiems ir pažįstamiems Raštikis yra prisipažinęs, kiek išgyvenimų jam sukėlė mažamečių dukrų laiškai. Juos parašyti kolaborantai Meilutę ir Laimutę buvo specialiai parvežę iš Sibiro į Lietuvą - tvarkingai aprengę nufotografavo. "Bolševikai patys diktavo mūsų dukrelėms, kaip rašyti mums laiškus su maldavimais grįžti pas jas", - rašė generolas savo atsiminimų II tome. (Meilutei Raštikytei Lietuvoje pavyko išsivaduoti iš NKVD "globos". Ją ilgam paslėpė geri žmonės).

Sovietų šmeižtas

Kiek vėliau ne vienus metus trukusią akciją prieš Raštikį pradėjo tuometinės Lietuvos spauda - "Tėvynės balsas", "Tiesa" ir kiti. Buvo nesibodima ir visiškai iš piršto laužtų istorijų. Viena jų - apie tariamą generolo sąmokslą su hitlerinės Vokietijos slaptosiomis tarnybomis. Pagal ją Raštikio pakviesti 1940 metų vasarą į Kaune rengiamą sporto šventę turėjo atvykti tūkstančiai persirengusių SS smogikų, jų padedamas Raštikis tariamai turėjo likviduoti Raudonosios armijos bazes.

Generolo oponentus iš tuometinio Vilniaus erzino jo publikacijos JAV lietuvių spaudoje, atskleidžiančios tiesą apie 1939-1940 metų įvykius Lietuvoje, apie jos kariuomenės sunaikinimą.

Dešimt prievolių emigrantui

Raštikis buvo pastebėtas ir JAV administracijos, jam pasiūlytas darbas šalies kariuomenės svetimų kalbų institute Kalifornijoje, kur generolas buvo apsigyvenęs. Keletą metų Raštikis šioje aukštojoje Pentagono mokykloje grupei JAV armijos vadų - karininkų, puskarininkių, viršilų dėstė rusų ir lietuvių kalbas, instituto klausytojams skaitydavo paskaitas apie sovietų vykdomą genocidą.

Nevengė generolas ir polemikos su senais pažįstamais, kaip jis pats, apsigyvenusiais Jungtinėse Valstijose.

Į Ameriką atvykus buvusiam Lietuvos koalicinės Vyriausybės ministrui pirmininkui generolui Jonui Černiui, interviu su juo išspausdino dienraštis "The american Weekly". Korespondentui Černius sakė, kad jis kol kas gauna kuklų atlyginimą - dirba "prie mašinos". "Bet aš turiu tikslą", - teigė jis, - aš noriu būti JAV pilietis - ne generolas, ne premjeras, bet pilietis".

Savotišku Raštikio atsakymu ankstesnių siekių ir idealų atsisakiusiam buvusiam kolegai galima taikyti dešimt prievolių emigracijoje atsidūrusiam tautiečiui. Šiame savotiškame dekaloge generolas teigia: "Gerbk savo tėvų kalbą, tikybą ir papročius. Saugok gerą lietuvio vardą. Atėjus išlaisvinimo valandai, eik Lietuvos vaduoti".

Parvežti į Lietuvą

1957-ųjų pradžioje išėjus Raštikio raštų tomui, pristatydamas šį leidinį Jonas Kardelis Kanadoje leidžiamoje "Nepriklausomoje Lietuvoje" rašė: "Neabejotina, kad Raštikis buvo nuoširdus. Ar jo pažiūros objektyvumo prasme be klaidų, kiekvienas, žinoma, žiūrėdamas iš savo mąstymo kertės, spręs savaip. Tai pareina nuo žmonių pasaulėžiūros, socialinių vertinimų ir t. t. Bet savo mintis Raštikis daugiausia veda, kaip valstybininkas, patriotas ir katalikas".

Raštikis mirė 1985 metų gegužės 3 dieną Los Andžele. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jo ir žmonos palaikai parvežti į Lietuvą ir palaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse. Divizijos generolo Stasio Raštikio vardas suteiktas Lietuvos kariuomenės Kauno puskarininkių mokyklai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"