TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Lemtingi septyni eilėraščių sąsiuviniai

2008 02 09 0:00
Buvęs orlaivių pilotas kaunietis A.Šimkus atrado V.Vysockį, savo išgyvenimus užrašydamas jo eilėmis.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kaunietis Algirdas Šimkus yra vienas rimčiausių rusų aktoriaus Vladimiro Vysockio kūrybos sekėjų Lietuvoje - mintinai moka visus jo eilėraščius, daugiau nei 10 metų dainuoja unikalias eiles ir dainas, pats sau pritardamas gitara.

"Aš gyvas - raiščius šalin!" - tokia yra viena rusų aktoriaus, poeto ir bardo V.Vysockio eilėraščio eilutė. Nors ir daug metų prabėgtų po jo išėjimo į amžiną tylą, ši raiški eilutė yra lyg gyva liudininkė, kad taip bus visados, kol kas nors dainuos V.Vysockio dainas.

Kitoks skraidymas.

Prieš 10 metų pajutęs magišką rusų genijaus trauką, buvęs orlaivių pilotas A.Šimkus dabar "skraido" po V.Vysockio poezijos erdves. Jis metė savo profesiją ir pradėjo domėtis V.Vysockio poezija, muzika, aktoriaus karjera ir filosofija. Draugai Algirdą vadina V.Vysockio "inkarnacija". Jo gyvenimo būdas yra toks, kaip ir rusų bardo, su nuolatine palydove - gitara.

Grįžo iš Riazanės

Žvelgdama į Algirdą, tikrai nesuklysiu sakydama, kad savo išvaizda jis yra kažkuo panašus į rusų bardą: toks pat prikimęs balso tembras, ūgis ir veido išraiška, nuolat rankoje galėtų laikyti cigaretę, jei būtų galima rūkyti kavinėje. Per trumpą pertraukėlę suskambėjus mobiliajam telefonui, jis, pasinaudojęs proga, skubėjo laukan, kad galėtų parūkyti.

Šis pašnekesys buvo panašesnis į monologą eilėmis - be pradžios ir pabaigos. Kai ko nors Algirdo paklausdavau, jis tiksliai pritaikydavo kokią nors V.Vysockio eilėraščio eilutę, lyg iš anksto būtų žinojęs pokalbio klausimus. Atsakydamas į klausimą, kaip tiek daug eilių įstrigo į atmintį, jis vėl surado taiklų atsakymą: išėmė iš savo vyriškos rankinės tris sąsiuvinius ir padėjo šalia arbatos puodelio. "Mano domėjimasis V.Vysockio kūryba prasidėjo tada, kai dar studijavau orlaivio piloto specialybę Riazanėje. Nežinau, kas manyje įvyko, bet lyg kažkokio vidinio balso vedamas pradėjau ranka užrašyti savo išgyvenimus rusų bardo eilėmis. Vis rašiau ir rašiau, šalia brūkšteldamas pastabas. Taip be jokio vargo išmokau tuos eilėraščius, kurie yra paprasti ir aiškūs", - sakė Algirdas. Jis užsiminė, kad tie ranka perrašyti eilėraščiai yra dalis jo paties gyvenimo.

Tokius sąsiuvinius kaunietis bardas turi septynis, bet jų iki šiol niekam nerodė. Juos saugojo kaip savo išgyvenimų paslaptį. Nors, pasak Algirdo, sąsiuviniuose nėra nieko ypatingo, bet tie primarginti įvairiomis rašiklių spalvomis puslapiai jam yra labai svarbūs. Tai buvo kito gyvenimo pradžia.

Poeto išpažintis

- Ar nesigailite, kad vietoj aviacijos pasirinkote kupiną įtampos, nežinios ir nerimo kūrybos erdvę?

- Iš prigimties esu humanitaras, o ne technikos žmogus. Tais laikais buvo lengviau įstoti į aviaciją nei tapti menininku. V.Vysockis irgi ne iškart tapo tuo, kuo norėjo būti jaunystėje. Tėvai pasipriešino jo norui studijuoti meną. Juk būti artistu - tai ne profesija! Kiekvienas iš mūsų galime groti gitara ir dainuoti. Bet ne kiekvienas galime būti tokiu menininku, koks buvo V.Vysockis.

Dabar gyvenu visai kitokį gyvenimą nei tada, kai studijavau orlaivio piloto specialybę. Beje, skraidyti man taip ir neteko. Nemėgstu grįžti į praeitį ir galvoti apie tai, kas buvo.

- Daug galvojate apie tai, kokia bus jūsų ateitis?

- Tai mano gyvenimo tikslas. Man niekas nenurodė, kad turiu dainuoti V.Vysockio dainas, bet kažkodėl dainuoju. Jei jis būtų gyvas, tikrai nedainuočiau. V.Vysockio kūryba nėra vientisas kūrinys. Eilėraščiai - lyg kokia mozaika, kuriuos norėčiau suverti į vientisą karolių vėrinį. Perrašinėdamas juos atradau įdomų dalyką - eilėraščiai turi vidinę giją. Pabandžiau juos sudėti tam tikra tvarka. Taip kilo mintis parašyti scenarijų pagal tą poeziją. Tie eilėraščiai yra V.Vysockio išpažintis. Jis parašė savo gyvenimo istoriją.

- Kada pradėjote skambinti gitara?

- Šis instrumentas mane lydi nuo jaunystės. Pradėjau dainuoti populiarias V.Vysockio ir kitų bardų dainas draugams, o paskui tai tapo rimtu darbu. Toks buvo dėsningas ėjimas tikslo link. Poezija ir muzika mane padarė kitu žmogumi.

- Kada patikėjote, kad pasukote teisingu keliu?

- Tai buvo beveik prieš 10 metų - V.Vysockio gerbėjus pakvietėme į jo gimtadienio koncertą, kuris vyko "Laviltės" kavinėje (čia buvo rengiami netradiciniai vakarai). Ta proga buvo iškeptas didelis tortas. Uždegėme žvakutes. Žiūrovų susirinko labai daug - vakaras buvo nuostabus, visi vaišinosi, dalijosi prisiminimais. Tada supratau, kad V.Vysockio dainos turi būti gyvos.

- Gal matėte V.Vysockį vaidinantį scenoje?

- Deja, tokia laimė man nenusišypsojo.

- Galiu pasigirti, kad man pasisekė - Maskvoje mačiau Tagankos spektaklį "Hamletas". V.Vysockis vaidino Hamletą. Jis savo garsųjį monologą "Būti ar nebūti" sakė pritardamas gitara.

Ar jums buvo priimtinas V.Vysockio gyvenimo būdas žinant tai, kad talentingas žmogus daug gėrė, mylėjo moteris?

- Šia tema nenorėčiau kalbėti. V.Vysockio nėra. Bet jis buvo didis žmogus, ir jam galima daug atleisti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"